Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kelyje į muziką – darbas ir išskirtinės asmenybės

Kelyje į muziką – darbas ir išskirtinės asmenybės (1)

2018-05-30

Augusi ir gyvenanti Kaune, savo sielos namais vis tiek vadina Jurbarką, kuriame gimė. Tai – 23 metų fleitininkė Monika Ryškutė. „Niekur pasaulyje taip gerai nesijaučiu, kaip šitame mieste“, – šypsosi muzikantė, į Jurbarką užsukanti ir su koncertinėmis programomis. 

Užaugusi meilėje

Monikos mama Silvija Ryškienė, buvusi Kuodaitytė – tikra jurbarkietė, išvykusi studijuoti į Kauną medicinos liko šiame mieste, dirba radiologe. Merginos tėtis – pulmonologas Liutauras Ryškus, jau keletą metų dirbantis Vokietijoje.

Monikos vaikystė prabėgo Jurbarke pas senelius, tiksliau – „miškų ūkyje“. Senelis Pranas Kuodaitis buvo žinomas miškininkas, o močiutė Janina – ne mažiau žinoma gydytoja ginekologė-akušerė. „Visos atostogos ir vasaros praleistos gražiame Jurbarke. Čia – mano antrosios pusės namai, ir dabar dar gyvena giminių, nors senelių jau nebeturiu“, – sako Monika.

Medikų apsuptyje augusi mergina pasirinko muzikos kelią, brolis Justinas, baigęs verslo vadybos ir analitikos studijas, tapo rinkodaros specialistu. „Mano šeima mane palaikė kiekviename žingsnyje. Be jų nebūčiau tokia, kokia esu, nebūčiau ten, kur esu“, – jautriai taria muzikantė.

Begalinę meilę ir dėkingumą M. Ryškutė reiškia seneliui – chemikui Algimantui Ryškui, kuris devynerius metus kasdien veždavo mergaitę į muzikos mokyklą, laukdavo, kol baigsis pamokos, lydėdavo į koncertus ir konkursus, patardavo ir palaikydavo. „Kai baigiau muzikos mokyklą neoficialų jos baigimo diplomą gavo ir mano senelis. Jis aukojo man visą savo laiką“, – sako dėkingumo kupina Monika.

Prisijaukinti fleitą

Muzika į Monikos kasdienybę atėjo netikėtai, kai muzikos mokytoja Rita Beitnaraitė pirmokėje įžvelgė muzikinius gabumus. „Aš visada labai norėjau dainuoti, o traukdavau pro šoną. Visi sakė, kad iš manęs muzikantės tikrai nebus, o mokytoja kažką manyje įžvelgė. Nepamiršiu to jausmo, kai man pirmą kartą padavė dūdelę. Man, mažam vaikui, tai buvo šimtą kartų geriau už ledus ir saldainį“, – šypsosi atlikėja.

Mokytojos patarta po metų mama mergaitę nuvedė į muzikos mokyklos stojamuosius egzaminus. Čia Monikos laukė ir džiaugsmas, ir nusivylimas. „Mamai buvau išūžusi ausis, kaip aš noriu dainuoti. Labai stengiausi, o po egzaminų mama pasakė, kad įstojau... į fleitos klasę. Niekada nepykusi ant savo tėvų tada pajutau didžiulį pyktį. Juk aš stojau į dainavimo specialybę!“ – vaikiškas nuoskaudas prisimena M. Ryškutė.

Dabar ji be galo dėkinga už tokį mamos sprendimą, bet tada dar bandė protestuoti – namuose grodavo kaip galima garsiau ir ilgiau, kad tik supykintų mamą, tačiau ši tik džiaugėsi dukros uolumu. Vasarą tėvų į Jurbarką atvežta ir Monikai padovanota skersinė fleita tapo neatsiejama jos dalimi. „Noras atsikratyti fleitos peraugo į didžiulę meilę“, – spindi muzikantės akys.

Grojimo fleita pagrindus M. Ryškutė gavo Kauno Miko Petrausko muzikos mokykloje, o su mokytoja Vida Adomavičienė bendrauja iki šiol. Per devynerius metus Monika baigė muzikos mokyklą su išplėstinio ugdymo kursu. Visos dienos, atostogos, laisvalaikis buvo pilni muzikos. „Visą vaikystę pragrojau. Prioritetas buvo muzikos mokykla, koncertai, konkursai. Mėgavausi buvimu scenoje“, – juokiasi ji. Besimokydama M. Ryškutė dalyvavo daugiau nei trisdešimtyje konkursų, vos iš poros grįžo be diplomo. Dveji metai ramybės, kai nebeliko pamokų muzikos mokykloje, tapo tikru iššūkiu.

Didžiulės pastangos

„Po muzikos mokyklos baigimo grojau tik savarankiškai, profesionalaus mokymosi nebuvo. Buvau neapsisprendusi, kuo norėčiau būti, ir tik 11 klasės gale supratau, kad be muzikos negaliu gyventi“, – prisimena mergina. Nusprendė stoti į muzikos akademiją, tačiau jai trūko labai daug žinių.

Vasarą mergina pradėjo ruoštis muzikologijos egzaminui su mokytojų Gražinos Dainauskienės ir Alinos Ramanauskienės pagalba. „Dirbau be proto daug. Per 9 mėnesius praėjau mokymų kursą, kurį konservatorijoje studentai baigia per 4 metus. Tuo pačiu ruošiausi ir valstybiniams brandos egzaminams“, – prisimena įtemptą laiką. Pastangos pasiteisino – ji įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. Jos dėstytoju tapo doc. Giedrius Gelgotas. „Tai – nuostabus žmogus, kurio dėka užaugau profesinėje plotmėje“, – sako fleitininkė.

Patirčių metai

Ketveri studijų metai buvo spalvingi ir įvairūs. Pirmame kurse teko prisitaikyti prie naujojo mokytojo stiliaus, taisyti grojimo klaidas. „Kiekvienas mokytojas – individualus, kiekvienas dėstytojas turi savo stilių, kurį reikia priimti“, – sako muzikantė.

Pirmieji metai tapo lūžio metais. „Man buvo šokas. Visko teko mokytis iš naujo – stovėsenos, kvėpavimo, visko. Grojau iki paskutinių jėgų praradimo, šlifavau grojimą kaip deimantą. Buvau ir visai nusivylusi savimi. Bet darbas davė rezultatų – tiesiog vieną dieną mano grojime atsirado viskas, ko siekiau. Pralaužtos visos užtvankos, ir muzikos upė teka iki šiol“, – lemtingus metus prisimena M. Ryškutė.

Antrame kurse Monika išvažiavo pagal studentų mainų programą į Italiją, Džiuzepės Verdžio konservatoriją. Prieš tai per 7 mėnesius ji išmoko italų kalbą. Penki mėnesiai Milane muzikantei davė daug gyvenimiškos patirties ir ryšių. Vėliau ji buvo pakviesta groti parodos „Expo 2015“ uždarymo koncerte didžiojoje konservatorijos salėje. Pasirodymas tūkstantinei auditorijai paliko neišdildomą įspūdį.

Grįžusi į Lietuvą M. Ryškutė degė noru groti žmonėms. Surengė pirmąjį solinį koncertą (dabar jau tokių buvo septyni), talkino ir iki šiol talkina akademijos studentų pasirodymuose, yra kviečiama į įvairiausius renginius, festivalius. „Verčiuosi individualia koncertine veikla. Tačiau apie galimybę dirbti orkestre kol kas negalvoju. Tai niekada nebuvo mano siekiamybė, be to, dar noriu mokytis“, – planais dalijasi muzikantė.

Mokosi pas geriausius

Studijas M. Ryškutė baigė pernai, bet dar studijuodama susidomėjo visame pasaulyje vykstančiais meistriškumo kursais, kuriuos veda pasaulinio garso atlikėjai ir dėstytojai. Pirmieji tokie kursai vyko Milane, juos vedė profesorius Pierre-Yves Artaud. „Kelios tokio lygio atlikėjų ir profesorių pamokos duoda labai daug, o kursuose užsimezga pažintys su muzikantais iš viso pasaulio“, – tikina atlikėja.

Nepamirštami meistriškumo kursai Vokietijoje, pas pasaulinę žvaigždę fleitininką Deną Bouriakovą. „Kai paklausiau jo dovanotą plokštelę, supratau, ko man trūksta ir ko turiu siekti. Autoritetų sąraše Denis Bouriakov yra po šeimos ir mano dėstytojo G. Gelgoto“, – sako atlikėjo profesionalumo sužavėta muzikantė.

Vėliau buvo dar ne vieni meistriškumo kursai, didžiulį įspūdį paliko fleitos profesoriaus Viljamo Beneto vasaros stovykla Anglijoje, kurioje susirinko per 50 fleitininkų iš viso pasaulio. Tokioje pat stovykloje Monika ruošiasi dalyvauti ir dar kartą, o pirmojoje ji susipažino su fleitininke iš Maskvos Zoja Vyazovskaya, kuri ją pakvietė į tarptautinį festivalį „Didžiosios fleitos dienos“ Maskvoje. Kovo mėnesį šiame renginyje dalyvavusi M. Ryškutė ne tik vedė pamokas vaikams, bet ir dirbo komisijoje, kuri vertino konkurso dalyvius.

„Muzika – kalba, kuria gali kalbėti su bet kuo. Per ją atsiranda draugystė, visi nuostabiausi žmonės, kurie mane supa, atsirado per muziką: mano mokytojai, dėstytojai, kolegos“, – tikina muzikantė.

Ne tik natos

M. Ryškutė muzikiniame kelyje iki šiol sutiko tik išskirtines asmenybes ir puikius profesionalus. Tačiau muzikantė neslepia, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje muzikos scenoje ir užkulisiuose verda konkurencinės kovos, intrigos. „Man nepasitaikė, bet girdėjau atvejų, kai prieš konkursus iš akių išleidus muzikos instrumentą, jis būna sugadinamas“, – sako fleitininkė. Tačiau, pasak jos, pirmiausia turi nugalėti konkurencijoje su savimi – kiek gali paaugti, išspausti iš savęs, tobulėti.

Monika bandė įstoti į Londono karališkąją muzikos akademiją, bet jai nepavyko. „Išspaudžiau iš savęs viską, bet nepasisekė. Dabar daug groju, koncertuoju ir bandau suprasti, kokioje vietoje esu. Bet minties apie tolimesnius mokslus neatsisakau. Save vadinti profesionale kažin ar kada nors galėsiu, nes kuo daugiau mokausi, tuo labiau suprantu, kiek dar visko trūksta“, – tvirtina siekiančiųjų tobulybės taisyklę išmokusi atlikėja.

Kad muzikantė nesėdės rankų sudėjusi, rodo ir jos koncertinė veikla, platus atliekamų kūrinių repertuaras. M. Ryškutė tikina, kad groja įvairų repertuarą, tačiau vieni kūriniai, kad ir kiek juos mokytumeisi, neprilimpa, o kiti – po ilgo darbo sužydi. Fleitininkė savo mylimiausiu kūriniu įvardija Sergejaus Prokofjevo antrąją sonatą op. 94 D-dur. „Nežemiškas, filosofinis kūrinys. Į jį gali būti sutalpintas visas gyvenimas. Jis man davė daug technine ir muzikos supratimo prasme“, – susižavėjimo neslepia atlikėja.

Ar tokius sudėtingus kūrinius supranta visi klausytojai? „Muzika veikia nepaaiškinamais reiškiniais. Nebūtina joje nusimanyti. Tai – pojūčių ir jausmų menas. Ne technika ir jokiu būdu – ne natos“, – įsitikinusi fleitininkė. Ji gali groti bet kokio dydžio ir išsilavinimo auditorijai, o kai atiduodi save, žiūrovas supranta ir priima. „Man būtina groti žmonėms, tokia mano svajonė ir misija“, – šypsosi Monika.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook