Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mergina su trimis vardais nenustygsta vietoje

Mergina su trimis vardais nenustygsta vietoje (0)

2016-11-28

Erikos Greičiūtės darbo kalendorius pilnas. Jame – ne tik pamokos gimnazijoje, bet ir savanoriavimas, renginių organizavimas, sportas bei laikas vienumoje.

Erika, kaip ją visi dažniausiai vadina, kartais atsisuka, kai ją pašaukia Dianos vardu – krikš- to vardas yra jos „Facebook“ anketoje. Bet net to nežinantys mokytojai kartais taip į merginą kreipiasi – matyt, tas vardas jai tinka. Erika turi dar vieną vardą, suteiktą atliekant sutvirtinimo sakramentą – Klara. Prie visų vardų pridėjus Greičiūtės pavardę išeina solidus komplektas. Ar tik ne vardų gausa lėmė nenustygstantį Erikos būdą, kai taip knieti viską išbandyti!

Darbo kalendorius – pilnas

Susitarti dėl susitikimo su Erika buvo sunkiau negu su pačiu meru. „Jei kalendoriuje atsiranda tuščia diena – negerai!“ – juokiasi veikli septyniolikmetė. Susitikimas su jaunimo reikalų taryba, pasitarimas dėl konferencijos, kurioje pristatys Atviros jaunimo erdvės (AJE) veiklą, įvairių veiklų organizavimas toje pačioje AJE, vairavimo pamokos, sporto treniruotės – tai dalis vienos savaitės užsiėmimų. Tiesa, dar viena „smulkmena“ – pamokos Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje.

Vienuoliktoje klasėje besimokanti Erika tik šiemet iš Naujamiesčio pagrindinės mokyklos perėjo į gimnazija, todėl dar pratinasi prie naujų klasės draugų, mokytojų. Mergina neslepia, kad tam, kad galėtų atsiskleisti, jai reikia laiko, o mokslai, kurie anksčiau buvo sunkiau įkandami, jau tapo suprantami – visko galima pasiekti, jei nori. Vis tik 11 klasė – laikas, kai daugiau dėmesio dar gali skirti kitiems dalykams, visuomeninei veiklai. Ši veikla Erikai kur kas įdomesnė.

2015 m. vasarą į AJE atėjusi paklausyti paskaitos apie renginių organizavimą nė nepajuto, kaip ši vieta tapo kasdienio gyvenimo dalimi.

Dėmesys silpnesniems

Vienas iš didesnių E. Greičiūtės projektų, kurį sumanė drauge su AJE jaunimo darbuotoja Laura Molčankinaite, paramos beglobiams gyvūnams rinkimas. Šiemet šią akciją merginos rengia jau antrą kartą. Pernai pavyko surinkti pilną automobilį daiktų ir nugabenti į dvi gyvūnų globos įstaigas – „Penkta koja“ ir „Lauros prieglaudėlė“. Pastarosios darbuotojai buvo vieninteliai, kurie sutiko paimti Jurbarke rastus išmestus šunyčius, todėl taip buvo jiems atsidėkota.

„Buvo labai daug akcijų, skirtų padėti vaikams, o beglobiams gyvūnams, kurių mieste labai daug ir kuriuos globoti priima kitų miestų prieglaudos, niekas nesirūpina“, – pasakoja Erika. Miesto veterinarijos vaistinės mielai sutiko padėti ir įrengė vietas, kuriose gyventojai galėjo palikti aukojamus daiktus. 
Labai gaila, bet šiemet labdaros dėžutės – apytuštės. Negi žmonės tapo dar abejingesni? Erika dar ruošiasi sudalyvauti skautų suvažiavime, papasakoti apie akciją ir tikisi, kad iki mėnesio galo aukotojų atsiras daugiau.
Ne tik gyvūnai rūpi Erikai. „Kai pažiūriu į vaikų akis, man taip norisi, kad jie būtų laimingi“, – atsidūsta savanoriškos veiklos nevengianti mergina. Kažkada viešėdama pas giminaitį ji sutiko iš pažiūros vargingai gyvenančią jaunesnę mergaitę. „Kiek daug aš namie turiu daiktų!“ – pirma į galvą Erikai šovusi mintis išsivystė į nuolatinę paramą – visi Erikos namuose nebereikalingi daiktai, išaugti rūbai keliauja šeimai, kurioje auga trys vaikai.
Neseniai drauge su policijos pareigūnais Erika vežė jų surinktą labdarą vienai šeimai. „Svarbu ne tik nuvežti daiktus, bet ir pabūti toje šeimoje, pabendrauti. Juk jiems taip pat nejauku būti tais, kuriuos turi kažkas remti“, – mano savanorė.
Stebina požiūris
Erikos idėja surengti bėgimo maratoną ir surinkti pinigų pasinaudojo kita aktyvi jurbarkietė Inga Molevaitė. Merginos suvienijo jėgas, ir labdaringame bėgime buvo surinkta lėšų negirdinčios mergaitės klausos aparatui. Erika ir Inga turi planų ir ateičiai – norėtų parengti projektą ir padėti socialiai remtinoms šeimoms, bet tam dar reikia rimtai pasiruošti. 
Erikos galvoje – aibė planų, tačiau jauna mergina jau susidūrė su abejingumu ir nepasitikėjimu. Ji buvo sumaniusi rinkti lėšas labdarai ir rengdama „Pyragų dieną“, bet buvo paprašyta per daug nesireikšti. „Suaugusieji nepasitiki jaunais žmonėmis, nenori priimti idėjų ir pagalbos“, – sako Erika. 
Deja, ne tik suaugę asmenys skeptiškai žiūri į Erikos veiklą, viskam abejingų ir net pašiepiančių yra ir jaunų. „Mums labai trūksta tolerancijos. Lietuviai bijo naujovių – sunkiai priima kitokius nei jie. Norėtųsi, kad žmonės plėstų savo akiratį“, – sako Erika.
Patinka, kas ekstremalu  
„Noriu išbandyti viską, todėl kartais persistengiu“, – juokiasi Erika ir prisipažįsta, kad būdama trylikos nusprendė, kad yra stora, ir ėmė laikytis įvairių dietų. Pasekmė – nukritęs ir po to dar daugiau ataugęs svoris, sutrikusi sveikata ir supratimas, kad geros savijautos gali pasiekti tik sportu ir sveika mityba. 
„Sportuoti man labai patinka. Norėčiau tam rasti daugiau laiko“, – tvirtina septyniolikmetė, o sveika mityba nė trupučio netrukdo suktis virtuvėje. Erikai labai patinka kepti pyragus – rudenį obuolių pyragas tampa kone kasdieniu patiekalu. Mamos džiaugsmui mergina nevengia pagaminti ir pietus – ypač kai sudomina koks receptas. 
Tarp Erikos pomėgių – ir skaitymas: praėjusi mergaitiškų romanų laikotarpį dabar įsitraukia į detektyvines istorija, aštrius trilerius, o psichologinės knygos, pasak jos, padeda susitvarkyti su mintimis.
„Nekenčiu rankdarbių“, – prisipažįsta Erika, nors dėl noro viską išbandyti išmoko dekupažo paslapčių ir net jomis dalijosi mokymuose AJE. Jai kur kas mielesnis benzino kvapas: „Dievinu mašinas ir greitį.“
Vairavimo kursus lankanti mergina vairuoti jau moka. Kaip kitaip, jei jos tėtis – lenktyninkas. Erikos akys žiba prisiminus kaip su tėčiu automobiliu skriejo lenktynių trasomis. „Būtinai lenktyniausiu“, – sako ekstremalė.
Svajonės link
Su mama Erika – geriausios draugės, o tėtis – puikus sąjungininkas, kuris duoda daug gerų patarimų. „Eik, bandyk ir daryk – viską reikia pažinti“, – Erikai sako tėtis. Ji ir eina, daro, kalba garsiai ir drąsiai, bet prisimindama kitą tėčio pamokymą: „Nežinai – nekalbėk!“
Tėvai pritaria ir Erikos pasirinktai profesijai. Jau penkerius metus ji neabejoja, kad bus kinologė. Taps arba policininke, arba pasieniete, o po to dirbs su šunimis – ir ne kitaip!
Merginos planams penkmečio neužtenka. Kai baigs mokslus ir įsidarbins kinologe, laisvu laiku dirbs sporto trenere, o dar būtinai Jurbarke atidarys gyvūnų prieglaudą. Kitur pagyventi trumpai norėtų, bet įsikurs greičiausiai Jurbarke – čia jai patinka.
Klausai Erikos ir tiki – ji padarys tai, ką suplanavo. Jai užteks ryžto ir užsispyrimo, nes jo užtenka ir dabar.
Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook