Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Nikaragvoje sekiojo šešėlius (nuotraukos)

Nikaragvoje sekiojo šešėlius (nuotraukos) (0)

2015-03-29

Nikaragva Marijų Briedį pasitiko karščiu, triukšmu ir pasakiška gamta. Asmeninio albumo nuotr.

Padėti žmonėms vargingoje šalyje nesitikint jokio atlygio – tokią užduotį savanoriškai prisiėmė jurbarkietis Marijus Briedis. Perskridęs Atlantą jis iš lėktuvo išlipo oro uoste, kuriame plevėsavo Nikaragvos vėliava. Centrinė Amerika savanorį pirmiausia užgriuvo karščiu ir triukšmu. Tačiau tai buvo tik maža dalis nuostabios įspūdžių dėlionės, kurią per dešimt mėnesių egzotiškoje šalyje sulipdė Marijus.

Atsibodo kompiuteris

Po studijų M. Briedis Vilniuje įsidarbino informatiku. Trejus metus, programavo – kaip pats juokauja, rašė niekam nesuprantamus šifrus kompiuterio monitoriuje. Galiausiai gerai apmokamas darbas nebeteikė malonumo. Pokyčių užsimanęs jurbarkietis pabandė investuoti. Nors veikla nešė pinigus, nesijautė gerai – kaip ir anksčiau, laiką leisdavo prie kompiuterio.
„Atėjo diena, kai supratau, kad turiu kažką pakeisti. Visada norėjau išmokti ispanų kalbą, todėl pradėjau domėtis savanorystės galimybėmis Ispanijoje. Sužinojau apie savanorius siunčiančią „European Volunteering Service“ organizaciją, dalyvavau konkurse dėl galimybės savanoriauti ir perėjau atranką“, – pasakojo jurbarkietis.
Nors iš pradžių ketino savanoriauti Europoje, sulaukęs pasiūlymo dešimčiai mėnesių išvykti į tolimą Centrinę Ameriką apsisprendė greitai. Padėjo tai, kad avantiūrą palaikė šeima.

Mokė vaikus

„Mūsų, savanorių iš įvairių šalių, užduotis buvo dirbti su vaikais mokyklose. Aš mokiau anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo, žaisti krepšinį, kurio jie visai nemoka, tačiau dieviškai žaidžia futbolą. Taip pat vedėme lytinio švietimo pamokas, organizuodavome ekskursijas, lankydavome muziejus“, – apie darbą Nikaragvoje kalbėjo Marijus.
Su vaikais mokyklose dirbusiems europiečiams buvo nelengva. Prie formalaus ugdymo pratusiam M. Briedžiui teko probleminius, prastai besimokančius vaikus sudominti neformaliu ugdymu. Lietuviams įprastų pamokų nikaragviečiai tiesiog negalėdavo pakęsti – jiems akimirksniu pasidarydavo nepakenčiamai nuobodu.
„Nustebino, kad vaikų intelekto koeficientas žemas, tačiau emocinis intelektas – aukštumose. Tai atsverdavo vadinamąjį IQ. Reikėjo priprasti, kad vaikai puikiai supranta emocijas, skaito tave tarsi atverstą knygą. Jei būdavau blogos nuotaikos, nors ir stengdavausi to nerodyti, jie vos per keletą minučių mane perprasdavo, puldavo klausinėti, kas nutiko, bandydavo pralinksminti“, – prisiminė M. Briedis.
Marijus tik tada suprato, kad iki kelionės į Nikaragvą nemokėjo bendrauti su žmonėmis. Lotynų amerikiečių pamokos itin pravertė grįžus į Lietuvą – santykiai su šeima pasidarė kur kas šiltesni, tapo lengviau suprasti vieniems kitus.

Švilpukas – visada burnoje

Centrinė Amerika pirmiausia asocijuojasi su karščiu ir triukšmu, todėl Marijui teko greitai išmokti sekioti šešėlius. Jei reikdavo kur nors nueiti, jis mėgdžiodavo vietinius – eidavo ten, kur krisdavo pastatų ar medžių šešėliai.
Prie ramaus lietuvių temperamento pratusiam M. Briedžiui reikėjo prisitaikyti ir prie triukšmo. Savanoris juokauja, kad grįžus į gimtinę jam kurį laiką nuo tylos spengė ausyse.
„Jie rėkia, kalba garsiai, garsiai reiškia emocijas. Net naktį gatvėse vaikštantys ir ramybę saugantys saugai – nuolat švilpia švilpukais. Europoje įprasta, kad tvarkdarys švilpia tada, kai kyla pavojus ar nori atkreipti dėmesį. Nikaragvoje – atvirkščiai. Gatvėmis patruliuojantys vyrai nuolat švilpčioja. Jei girdi švilpimą – reiškia viskas gerai. Jei švilpimas nutyla – atsirado bėdų“, – pasakojo jurbarkietis.
Nepaisant nuolatinių perspėjimų, kad visur ir visada reikia saugotis, savanoris jokių nemalonių nutikimų Nikaragvoje nepatyrė.

Pritrenkė vyro kultas

Kultūrinį šoką M. Briedžiui sukėlė vyrų ir moterų santykiai. Nemaloniai nustebino, kaip nikaragviečiai elgiasi su silpnąja lytimi.
„Kurį laiką gyvenau nikaragviečių šeimoje. Pietaudavome kartu su dar dviem savanorėmis merginomis. Jei tuo metu namo grįždavo šeimos galva, jis pasisveikindavo su manimi, paspausdavo ranką, o į merginas visiškai nekreipdavo dėmesio“, – stebėjosi M. Briedis.
Tačiau savanorį stebino ne tik vyrų elgesys su moterimis, bet ir su itin religingo krašto įvaizdžiu visiškai nederančios elgesio normos. Daugumoje pasaulio šalių meilužes turintys vyrai tai nuo savo žmonų, draugių ir visuomenės bando slėpti, Nikaragvoje – atvirkščiai. Čia didžiuotis meilužiais įprasta.
M. Briedžiui Nikaragvos merginos labai patiko. Savanoris juokiasi, kad vietinės tokios figūringos, kad beveik kiekviena idealiai atitinka grožio etaloną.

Pykstasi dėl pupelių

Nikaragva – itin religinga šalis, todėl alkoholio vartojimas čia labai ribotas. Nikaragviečiai gamina vos keletą prasto alaus rūšių ir daug romo. Tačiau stipriuoju gėrimu nepiktnaudžiauja. Užtat pykčiams dėl maisto – ir noro, ir laiko pakanka.
Jurbarkiečiui juoką kelia nikaragviečių kova su Kosta Rika dėl tradicinio patiekalo iš pupelių ir ryžių – gallopinto. Amerikiečiai iki nugriuvimo ginčijasi, kuri šalis sukūrė šį kulinarinį šedevrą.
„Centrinėje Amerikoje gaminama daugybė patiekalų iš pupelių, todėl pasakyti, kas pirmas sugalvojo tokį ar anokį – tiesiog neįmanoma“, – šypsojosi savanoris.

Plastiko kalnai

Tiek po Nikaragvą, tiek po aplinkines šalis keliavusį Marijų stebino vietinių įprotis šiukšlinti. Čia niekas nekreipia dėmesio, kad išmestas plastikas gamtoje irs ilgus metus.
„Miestus kartais sutvarko, išvalo. Tačiau užmiesčio pakelės – tikri šiukšlynai. Nikaragviečiai viską meta per petį ar pro langą be jokios sąžinės graužaties. Mieste sėdant į autobusą visi nusiperka valgyti. Maistą ten pakuoja į plastiko maišelius. Gėrimai – taip pat plastikiniuose maišeliuose. Juokinga ir graudu, kad visi baigia valgyti beveik vienu metu, tada meta šiukšles pro langą. Todėl, būdavo, važiuoji, grožiesi gamta ir staiga prasideda kilometrai pakelės šiukšlynų“, – pasakojo savanoris.
Nepaisant šiukšlynų, Nikaragva jurbarkietį sužavėjo pasakiška gamta. Šalyje galima pamatyti visko – pradedant atogrąžų miškais, baigiant veikiančiais vulkanais, europiečio akiai neįprastais gyvūnais bei augalais.
M. Briedis juokiasi, kad jis, kaip informatikas, gamtos unikalumą ne visada suprato. Kas atrodė kaip neįprastas medis, kartu savanoriavusiems biologams kėlė didžiulį susižavėjimą.
Tačiau žinių trūkumą apie gamtą puikiai atstojo skonio receptoriai. Visi vaisiai pasirodė pasakiškai skanūs ir net nelyginami su tuo, ką brangiai perkame Lietuvoje.

Mokysis ispanų

Iš saulėtosios Nikaragvos į Lietuvą grįžęs Marijus laikinai apsistojo gimtinėje. Net neabejoja, kad dar norėtų savanoriauti, tačiau spaudžia laikas. 29-eri yra paskutinė riba, kai galima pasinaudoti jaunimo savanorystei skirtomis programomis.
„Jaučiu, kad pradedu užmiršti ispanų kalbą, o tikrai noriu ją mokėti. Todėl planuoju, jei atsiras galimybė, padirbėti savanoriu kokioje nors ispanakalbėje šalyje. O kas bus vėliau – pamatysime“, – sakė Marijus.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook