Balsavimas

Ar jaučiatės saugūs pėsčiųjų take prie Imsrės

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Rytė ir Eglė: nesibaigiančios kelionės po pasaulį ir į save

Rytė ir Eglė: nesibaigiančios kelionės po pasaulį ir į save (1)

2017-07-12

Į „Šviesos“ socialinio tinklo paskyrą atskriejo žinutė: „Ką tik grįžome iš kelionės po Japoniją. Porą dienų būsime Jurbarke. Gal įdomu?“ Žinoma, įdomu, kur keliauja, ką pamato ir patiria kraštiečiai. Tik Rytės ir Eglės kelionių įspūdžiai nebuvo tradiciniai – Japoniją, kaip ir kitas šalis, kuriose lankėsi, merginos tiesiog pajautė, išgyveno ir tapo jos dalimi.

Šiuolaikinis gyvenimo būdas
26 metų jurbarkietės Rytė Maumevičiūtė ir Eglė Šadauskaitė gimtajame mieste – retos viešnios. Naujamiesčio vidurinę mokyklą baigusios klasės draugės pasirinko studijas skirtinguose universitetuose, tačiau jas vis suveda pomėgis keliauti ir panašus požiūris į vertybes.
Puikiai baigusi vidurinę mokyklą, kurioje itin gerai sekėsi tikslieji mokslai, Rytė įstojo į Vilniaus universitetą mokytis Finansų ir draudimų matematikos. „Jau antrame kurse supratau, kad sėdžiu ne savo rogėse. Stodama į universitetą dar neturėjau tvirtos nuomonės, ko noriu, todėl mano apsisprendimą įtakojo aplinkiniai. Studijavau specialybę, kuri turėjo garantuoti tam tikrą statusą gyvenime“, – pasakoja Rytė. 
Dar studijų metais išvykusi į pirmąją kelionę pagal Erasmus mainų programą R. Maumevičiūtė pajuto saldų kelionių skonį. Dabar mergina jau aplankiusi apie 50 šalių, ne vienoje jų gyvenusi ir dirbusi ilgesnį laiką. „Pagal specialybę nedirbau nė dienos. Užsienio šalyse dirbdavau kitokius darbus – padavėjos, slaugės, asmens asistentės, vaikų stovyklose. Dabar atradinėju save iš naujo, domina psichologija“, – sako jau po poros dienų į Norvegiją dirbti slauge išvykstanti mergina. 
Kitaip nei Rytė, Eglė mokėsi savo svajonių profesijos – psichologijos. Studijas baigė Vytauto Didžiojo universitete, tačiau darbo pagal specialybę net neieškojo. „Visada dirbau tai, ko tuo metu norėjau“, – tikina mergina, dirbusi padavėja, virėja, o sugalvojusi, kad nori komponuoti gėlių puokštes, to mokytis išvyko į Olandiją. 
Abi merginos tikina, kad kelionės ir darbas užsienio šalyse leidžia joms tobulėti kaip asmenybėms, įgauti įvairių įgūdžių, išmokti dirbti kolektyve, pažinti skirtingas kultūras. Rytė ir Eglė, gyvendamos skirtingose šalyse, leidžiasi į bendras keliones, kuriose ne tik stengiasi kuo daugiau pamatyti, patirti tikrą tų šalių gyvenimą, bet ir atlieka asmenybės tobulėjimo užduotis, o neseniai „YouTube“ tinklapyje sukūrė kanalą „Grateful into this moment“, kuriame dalijasi pozityvumą skatinančiais vaizdo įrašais iš kelionių.
„Netikiu rutina. Kiekvienas gali eiti paskui svajones, pasirinkti norimą jų įgyvendinimo tempą ir būdą, kasryt atsikelti laimingas. Taip, kaip gyvename mes, yra modernus, šiuolaikiškas gyvenimo būdas“, – tikina Eglė. „Iš pradžių buvome kuklios, o drąsos atsiranda keliaujant. Pasaulis atviras ir laukia kiekvieno“, – draugei antrina Rytė.
Tylos šalyje
Prieš porą metų merginos išmaišė Centrinę Ameriką, o birželio viduryje dviem savaitėms iškeliavo į Japoniją. „Tai buvo mano svajonė, dovana sau gimtadienio proga. Pasiūliau drauge keliauti Rytei. Ji puikiai moka ieškoti pigių skrydžių“, – juokiasi Eglė. Drauge su lietuvaitėmis į tekančios saulės šalį leidosi ir kalifornietis Džefas, su kuriuo merginos susipažino kelionėje po Ameriką. 58 metų vyriškiui labai patinka keliauti, o išgirdęs apie pažįstamų merginų planus tuoj pat atsidūrė Europoje.
Eglė ir Rytė paneigė kalbas, kad kelionė į Japoniją – itin brangi. Bilietų skrydžiams jos dažniausiai randa socialinio tinklapio „Facebook“ paskyroje „Travel Free“, o apsistoja pas vietinius gyventojus, kurie užsiregistravę „CouchSurfing“ svetainėje ir nemokamai priima nakvynei keliautojus. „Tai visai saugu ir naudinga. Prie kiekvieno užsiregistravusiojo žmonės palieka atsiliepimus, tad pagal juos ir pasirenki, kur apsistoti. Už nakvynę mokėti nereikia, turi galimybę pamatyti tikrą gyvenimą, pabendrauti su vietiniais. Dažnai jie tampa ir geriausiais gidais svetimoje šalyje“, – tikina keliautojos.
Skrydžiai kainavo apie 600 eurų kiekvienai, dar po tiek pat prireikė dvi savaites keliauti po Japoniją. „Kai dirbi užsienyje, tokią sumą sukaupti trunka visai neilgai“, – šypsosi merginos. Į Tokiją jos skrido iš Budapešto per Amsterdamą, o grįžo į Paryžių. Skrydžiai truko 11-12 val. 
Vykdamos į rytų šalį jos tikėjosi sutikti protingus žmones, rasti modernią aplinką, kokybišką maistą, sveiką gyvenimo būdą. Visa tai rado, bet didžiausią įspūdį paliko tyla. „Tokijuje išėjus iš oro uosto apgaubė tyla. Miesto, transporto triukšmas buvo, bet nebuvo žmonių triukšmo. Jie nekalbėjo, nešūkavo, kiekvienas, atrodė, turi savo tikslą, į kurį eina“, – pirmas įspūdis keliautojų neapleidžia iki šiol. 
Merginos Tokijuje praleido tris dienas, kitą laiką keliavo po visą šalį, aplankė ir vieną didesnių salų. Keliauti teko traukiniais, bet Japonijoje turistams sudarytos puikios sąlygos – jiems skirti specialūs bilietai. Tiesa, toliau nuo sostinės susikalbėti angliškai buvo jau sunkiau, o ir angliškų užrašų nebeliko, bet visada yra gestų kalba, kurią supranta visi.
Rytė ir Eglė pamatė gražiausias Japonijos vietas, krioklius, šventyklas, tačiau paklaustos, kas paliko didžiausią įspūdį, trauko pečiais: „Tai – būsena, kurią patiri toje vietoje tuo laiku. Žmonės, vieta, kvapas, jausmas – viskas viduje. Gyveni iš savęs gyvą gyvenimą – be jokių išankstinių nuostatų, priimi viską šią minutę, nes kitą viskas bus jau kitaip.“ Šios keliautojos pasaulį priima kitaip, ir jis joms tampa atviras, svetingas ir savas.
Kitokie žmonės
Vienas tokių kelionių privalumų – galimybė be jokių tarpininkų ir trukdžių bendrauti su vietiniais gyventojais, pažinti juos kasdienybėje. Kartais ši pažintis stebina ir prireikia laiko priimti mentaliteto skirtumus.
„Iš pradžių pagalvojome, kad japonai – šalti ir nebendraujantys, nes apsistojus pas juos namuose parodydavo, kur kas yra ir daugiau nebendraudavo. Tačiau vėliau supratome, kad jie labai gerbia kiekvieno asmens privatumą ir nenori trukdyti“, – pasakoja merginos. Japonai yra labai santūrūs, jų veiduose retai pamatysi emocijas, tačiau jei jų ko nors paprašysi ar parodysi norą bendrauti, jie tampa labai svetingais ir pasiaukojančiais.
„Važiuodama į Japoniją norėjau sužinoti tos šalies gyventojų paslaptį – kodėl juos taip vertina visame pasaulyje. Pamačiau su kaupu – jie niekada nepraranda pozityvumo, yra labai susikoncentravę, daug dirba, paslaugūs, – sako Eglė. – Vienas vaikinas, pažadėjęs priimti mus savo namuose ir to negalėjęs padaryti, išnuomojo mums viešbutį, o pats miegojo lauke, mašinoje.“ 
To pozityvumo ir santūrumo trūkumą keliautojos pajuto vos grįžusios į Europą. „Visi aplinkui skuba, garsiai kalba, jauti įtampą ir nervingumą“, – sako merginos.
Rytė ir Eglė Japonijoje pamatė, ko tikėjosi – kasdieniame gyvenime naudojamas modernias technologijas, nieko nestebinančius robotus, japonus, palinkusius virš mobiliųjų telefonų ir kompiuterių bei žaidžiančius kompiuterinius žaidimus viešajame transporte, kai iš darbo grįžta 22-23 val., kokybiškai pastatytus pastatus, ankštus butus ir mažas mašinėles. Nustebino, bet problemų nesukėlė, visur ir visada valgomi ryžiai – jie netgi turi jų virimo aparatus, kuriuos įjungia vos atsikėlę. Keista buvo nerasti visur paplitusios gatvės prekybos – japonai itin vertina kokybę, todėl gatvės maistas ten nepopuliarus, taip pat įvairūs draudimai – nevalgyti tam tikrose vietose, išjungti telefonų ir kompiuterių garsą. 
Įkvėpti drąsos
Palikdama Japoniją Rytė verkė – tai vienintelė šalis sukėlusi tokius jausmus, o Eglei Japonija tapo ateities simboliu. Merginos džiaugiasi naujais potyriais, bet jau planuoja kitus. Dabar abi jurbarkietės jau dirba Norvegijoje – skirtingose vietose ir skirtingus darbus. Ten mezga naujas pažintis, susipažįsta su skandinaviška kultūra. Eglei ji labai artima – jai labai patiko gyventi Olandijoje.
Iš kur merginos semiasi drąsos tokiam gyvenimo būdui? „Kai prisimename, kokios nedrąsios buvome vos pradėjusios keliauti, juokinga. Visko išmoksti bėgant laikui, supranti, kad visur gyvena puikūs žmonės, iš kurių gali daug ko išmokti“, – tikina keliautojos.
Merginos supranta, kad ne visiems kelionių reikia, bet pastebi, kad lietuvaičiams trūksta drąsos – keliauti, bendrauti, pažinti. Net užsienyje jie buriasi į krūvą, nebendrauja su vietiniais žmonėmis ar kitais užsieniečiais. „Baisiausia kitoje šalyje pamatyti tas pačias baltas mišraines, degtinės butelius ir išgirsti nesibaigiančius skundus apie blogą gyvenimą“, – sako lietuvaičių elgesiu nusivylusios Eglė ir Rytė.
Pasak jų, emigrantai vežasi su savimi tą blogąją Lietuvą arba iš viso nedrįsta pildyti savo svajonių. 
„Tai visai nebaisu ir nebrangu. Kelionėse gali suprasti pats save, atrasti tikslus ir jų siekti“, – mano merginos.
Deja, jaunąsias keliautojas nelabai supranta netgi šeimos nariai, kurie mieliau jas matytų siekiančias karjeros aukštumų ir kuriančias šeimas. „Sunku įtikinti šeimą, kad man toks gyvenimo būdas labai patinka, kad aš jaučiuosi fantstiškai dirbdama po 12 val. mylimą darbą ir pildydama savo svajones. Jų svajonės nuo maniškių gerokai skiriasi“, – garsiai mąsto Eglė.
Rytės šeima stengiasi priimti ją tokią, kokia yra. Keliauti linkę ir jos broliai – vienas išvykęs į Australiją, kitas aplankė Vietnamą. „Baikštūs mes priimti kitokį gyvenimo stilių“, – mano Rytė.
Dabar merginos svajoja elektromobiliu apkeliauti Europą, daryti gerus darbus, filmuoti ir skleisti pozityvą. „Mums rūpi ekologija, rūpi ne tik asmenininis gyvenimas, bet ir socialinės problemos, savižudybių skaičius Lietuvoje. Norime padaryti teigiamą įtaką, rasti būdų keisti pasaulį į gerą“, – entuziastingai idėjomis dalijasi jurbarkietės. 
„Ne piniguose esmė, o vidinėje būsenoje. Neužsidarykite, turite daug galimybių, leiskite kam nors įvykti jūsų gyvenime. Kelionės prasklaido iliuzijas, leidžia pamatyti daugiau spalvų, pajausti žmonių šilumą ir norą bendrauti. Bendrystė įkvepia pozityviems pokyčiams“, – savo bendraamžiams ir kitiems širdyje jauniems žmonėms sako Rytė ir Eglė, tikinčios, kad geri pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų.
Jūratė Stanaitienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook