Trys išgąsčiai pokalbyje su Laurynu

Trys išgąsčiai pokalbyje su Laurynu (0)

2009-07-02

Laurynas Stanaitis - dvyliktokas, į kurį, jei ir nepažįsta, gal daugelis atkreipė dėmesį dėl vaikino gražių ilgų plaukų. Bet ne apie juos šnekėjomės su Laurynu po paskutinio abitūros egzamino, o apie kankles, filosofiją, rūsio baimę...

Susitikome po abitūros egzaminų, tad smalsu buvo, ką Laurynas planuoja toliau, juk vienas gyvenimo tarpsnis, net jei galutinis rezultatas dar nežinomas, jau pasibaigė. „Svajoju apie filosofiją ir menotyrą. Man svarbiausia, kad studijuoti būtų įdomu", - neslėpė Laurynas. O dirbti? „Filosofijos perspektyvos neypatingos - filosofai nekuria materialaus produkto. Grožio yra ir „juodame" darbe, o rutina veda prie mėgavimosi ja. Visą savaitę galima gyventi dėl savaitgalio. Pavyzdžiui, sienų dažymas irgi gali būti menas. Priklauso nuo rezultato matymo ir vertinimo, o vertina kiekvienas iš savo pozicijos - ir menininkas, ir dažytojas", - „filosofuoja" vaikinas.
Dar Laurynas svajoja, kad būdamas studentu muzikuos - „nepamesiu kanklių, tobulinsiu grojimą saksofonu". Muzika vaikino gyvenime atsirado vaikystėje. „Tėtis turi didelę plokštelių kolekciją, klausiausi nuo mažens. Septynerių pradėjau mokytis muzikos mokykloje, paskui mergaitės pasiūlė eiti į kultūros centrą, į „Vėjūką". Ten grojau kanklėmis", - pasakoja Laurynas, bet teigia, kad iki gero grojimo jam dar toli.
„Kad grotum, reikia muziką justi. Muzika - tai, kas gražu, kas suartina. Muzikuodamas patiri kažkokią ypatingą psichologinę ir fizinę būseną. Muzika - kaip koks narkotikas", - aiškina Laurynas, o aš išsigąstu - ar jam žinomas narkotikų poveikis? „Įsivaizduoju, kad panašus kaip muzikos yra narkotikų poveikis", - vaikinas išsklaido mano pirmąją baimę.
Muzikavimą kultūros centro grupėje „Vėjūkas", kuriai vadovavo Aušra Masteikaitė Mičulė, Laurynas labai vertina: „Vėjūko" muziką kūrėme ne publikai, o sau. Kad tai patiko ir kitiems, buvome laimingi. „Vėjūkas" judėjo profesionalumo link, o visa kita, kas mane dabar ir tik minimaliai sieja su muzika, - tik juokais, tik iš neturėjimo ką veikti."
„Vėjūko" kompaktinėje plokštelėje yra daina „Siaubo barabija", kuriai žodžius sukūrė Laurynas Stanaitis. Vaikinas pasakoja mėgstantis siaubo filmus, kartu su draugu renkantis tokių filmų kolekciją. „O, siaube!" - nevalingai ištariu (antras išgąstis) prisiminusi savo jaunystės „siaubiaką" rusiškąjį „Baubą", o Laurynas ramiai aiškina, kad „tie filmai nėra baisūs, jie tik siekia išgąsdinti". Ir prisipažįsta, kad kartais jam baisu eiti į rūsį, nes prisimena visokius siaubus.
„Dabar jau noriu išvažiuoti iš Jurbarko. Noriu pakeisti aplinką. Nusibodo. Jaunimui čia nėra ką veikti, jei pats nesusigalvoji, - sako Laurynas. - Mano aktyvumas neleidžia man sėdėti. Aš turiu daug idėjų, bet per savo tingėjimą nerealizuoju". Trečią kartą išsigąstu - iš nuostabos: tinginių teko sutikti, tokio nuoširdaus prisipažinimo - ne. Pamatęs mano nustebimą taria: „Tai tik jums naujiena. Mokykla nebuvo vargas, tik tam tikras nuotykis. Suprantu, kad kažko išmokau. Nors mano tinginys buvo mane sustabdęs, pabaigoje pasistengiau - pats dėl savęs."
„Atrodo, kad praeis vasara, ir vėl eisiu į tą pačią mokyklą. Pripratau", - sako Laurynas. Bet nebeis, nes neįmanoma du kartus įbristi į tą patį vandenį. Tikiuosi, kad Lauryno laukia gilesni ir platesni vandenys ir, ko gero, drumsti. Skaidriuose aktyviam būtų neįdomu.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook