Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Vaikiną iš Raudonės į Kiniją nuvedė smalsumas

Vaikiną iš Raudonės į Kiniją nuvedė smalsumas (0)

2016-08-31

Kinijoje gyvenantis ir dirbantis Ignas Vyčas po daugiau kaip metų pertraukos šią vasarą parskrido į Lietuvą – darbo reikalais, bet kartu ir paatostogauti, aplankyti Raudonėje gyvenančius tėvus ir draugus, nes Kinijoje atostogų, kokias mes įpratę turėti kasmet, nėra.

Ignas jau septintus metus ne Lietuvoje – 2009 m. baigęs Jurbarko gimnaziją išvyko į Angliją studijuoti finansų matematikos, po studijų 2013 m. patraukė į Kiniją.
Kodėl būtent į Kiniją? „Studijuodamas susipažinau su kinų studentais – jų mūsų universitete buvo per tūkstantį. Krepšinį žaisdavom, atsirado vienas kitas draugas – žinot, kinai po vieną nevaikšto! Sėdime kokiam vakarėly: trisdešimt kinų ir aš vienas tarp jų užsienietis. Anglijoje likti nenorėjau, grįžau į Lietuvą – kinų pasigedau! Pradėjau ieškoti darbo Kinijoje – šiek tiek per pažintis, bet reikėjo, aišku, ir sėkmės“, – pasakoja 25-erių metų vaikinas.
I. Vyčas įsidarbino investicijų konsultavimo kompanijoje – tai kinų kompanija, ir dirba beveik pagal įgytą specialybę, tik darbo pobūdis Kinijoje kitoks negu Vakaruose.
„Dvejus metus daugiausia dirbau su Kinijos miestų, regionų, provincijų valdžiomis, susitikinėjau su komunistų partijos atstovais dėl užsienio investicijų pritraukimo. Ten labai daug miestų – jie augantys, konkuruoja vienas su kitu ir nori prisitraukti naujų investicijų. Kinų valdžia turi interesą pažinti Centrinę Europą ir konkrečiai Baltijos šalis. Kai pastaruoju metu ir Lietuva pradėjo skirti daugiau dėmesio ryšiams su Kinija, kompanija, kurioje dirbu, ėmė ieškoti ryšių su lietuviais verslininkais. Geri laikai sukrito – dabar stengiuosi daugiau dirbti su Lietuva, tuo pačiu atsiveria daugiau progų grįžti namo“, – pasakoja Ignas, ne kartą į Lietuvą lydėjęs kinų delagacijas, kurios domėjosi nekilnojamojo turto, informacinių technologijų kompanijomis, ir jau rado verslo partnerių.
Kiniškos prekės Lietuvoje – ne naujiena, bet, pasak Igno, norisi daugiau lietuviškų Kinijoje. „Parduotuvėse ten lietuviško nerasi taip paprastai, bet juokiuosi, kad mane Kinija persekioja: šalia mano namų dvi parduotuvės, kuriose yra lietuviško alaus. Kinijoje labai populiarios internetinės parduotuvės ir nesunkiai galima užsisakyti lietuviškų prekių, tik, žinoma, ne visko – negausi nei lietuviškos dešros, nei juodos duonos“, – vaikinas įvardija tai, ko labiausiai pasiilgsta.
Ignas gyvena Daliane – uostamiestyje prie Geltonosios jūros. „Tai nedidelis miestas – 6 milijonai gyventojų, – sako vaikinas ir tuoj susigriebia, kad lietuvio ausiai tai skamba keistai. – Čia Kinijos masteliais, kur, sakykim, sostinėje Pekine gyvena 20 milijonų. Dalianą įkūrė rusai, prieš gerą šimtmetį, iš Kinijos išsinuomotoje teritorijoje, o po Antrojo pasaulinio karo miestą perdavė kinams.“
Graži vieta, keturi metų laikai, o klimatas švelnesnis negu Lietuvoje – taip sako Ignas apie savo gyvenamąją vietą. Iš nuomojamo buto savo įstaigą jis pasiekia pėsčiomis, tačiau į darbą neretai tenka skraidyti lėktuvais, net po 4 val., nes investicijų konsultavimo kompanija projektus vykdo visoje Kinijoje.
Darbe Ignas vartoja anglų kalbą, bet šneka ir kiniškai. „Kalba labai sunki ir aš niekada jos oficialiai nesimokiau, šneku buitiškai. Darbe daugiausia vartoju anglų kalbą, nes ir mano kolegos kalba angliškai – tai, žinoma, apsunkina man mokytis kinų“, – sako jis. Pirmus metus kompanijos išnuomotame bute lietuvis gyveno kartu su dviem kolegomis – kad pramoktų kalbą ir lengviau susigaudytų, kas, kur ir kaip.
Daliane yra dar vienas lietuvis – studentas, jiedu pabendrauja, bet kiti Igno draugai – kinai: „Laisvalaikio, laimei, turiu ir dažniausiai žaidžiu krepšinį. Kinijoje krepšinis yra Nr. 1. Ne stalo tenisas. Esame apie 25 draugai. Žaidimas – tai ir puikus kalbos tobulinimas, o po krepšinio einame pietų – tai santykių tobulinimas: gurkšnojame alų, Kinijoje jis labai lengvas, 2,5 laipsnio.“ Daug laisvalaikio Ignas skiria ir savo draugei, taip pat kinei.
Apie santykių tobulinimą prie pietų stalo Ignas užsiminė ne šiaip sau – pietūs yra svarbiausia dalis norint pradėti verslą su kinais. „Verslo kultūra pagrįsta santykiais, o jie kuriami prie pietų stalo. Užsieniečiai mano, kad atvažiuos, pristatys savo produktus ir projektus, ir ryšiai užmegzti. Kinai nesupranta, kas vyksta, nes kol netampi tiesiogine prasme jų draugu, negali būti verslo. Aš taip sakau: kiek turi Kinijoje draugų, tiek rasi verslo partnerių. Verslo pietūs labai svarbūs. Nors apie verslą pietaujant nešnekama, bet jei pietūs gerai pasiseka, toliau viskas vystosi greitai ir paprastai“, – pasakoja I. Vyčas, kuriam tenka dalyvauti tokiuose renginiuose. Jis neslepia, kad ir alkoholis verslo pietuose – būtinai: kinai tai vadina baltuoju vynu, bet iš tiesų geriama ryžių degtinė, apie 50 laipsnių stiprumo, nors šiaip kinai, Igno pastebėjimu, nėra girtuokliai.
Dirbti į užsienį raudoniškis susiruošė ne dėl pinigų. „Lietuvoje nedirbau, man nebuvo tokios situacijos, kad būčiau nepatenkintas tuo, ką uždirbu. Ne dėl to išvažiavau, bet todėl, kad norėjau pažinti naują kultūrą, naujų žmonių, įgyti naujos patirties. Pinigai, kol esi jaunas ir vienas, nėra svarbiausia“, – sakė Ignas ir nesiskundė Kinijoje gaunamu atlyginimu, nors, ko gero, jis neprilygsta geram atlyginimui, pavyzdžiui, Šveicarijoje.
„Kad apskritai išvažiavau, dėkoju tėčiui, nes jis išgirdo apie pirmuosius studentų mainus, kai buvau dar koks dešimtokas, ir ragino pasinaudoti tokia galimybe, žadėjo finansinę paramą“, – sako Ignas. Jo tėveliams Rasai ir Valdui Vyčams susitaikyti, kad vyresnėlis namie bus retas svečias, galbūt palengvino tai, kad jaunesnieji vaikai Greta ir Arnas mokosi Lietuvoje.
„Kinijoje iškart pasijunti kitoks, išskyrus didmiesčius, kur daug užsieniečių. Į tave visi žiūri, kasdien tenka su kuo nors nusifotografuoti. Apšnekinėja autobuse ir įsivaizduoja, kad nesupranti kiniškai! Aptarinėja mano nosį – kinams labai patinka europiečių didelės nosys, nes jų mažos, akių spalva, ūgis – su savo 184 cm ten esu labai aukštas, kasdien matau dešimtis tūkstančių žmonių, bet už save aukštesnių labai retai. Beje, kaip mums kinai visi vienodi – jų akys rudos, plaukai juodi, veido formos panašios, taip ir mes jiems atrodome vienodi“, – pasakoja Ignas.
„Kai tik atvykau, stebino didžiuliai mastai ir suvokimas, kokie esame mažiukai, palyginus su Kinija. Kultūra skiriasi kaip diena ir naktis, valstybės kontroliavimas turbūt kaip pas mus sovietmečiu“, – sako ketvirtus metus Kinijoje gyvenantis lietuvis.
Savo merginos namuose Ignas dar nesilankė, nes jos tėvai gyvena šiaurės Kinijoje. Bet svečiuojasi kolegės namuose, šventė ten Naujuosius metus: „Tai šeimos šventė ir kartu atostogos, kurios tęsiasi 7 dienas, bet šneku ne apie gruodžio 31-ąją, kinai Naujuosius švenčia sausio–vasario mėn., pagal mėnulio kalendorių. Kadangi atostogų, kaip mes įpratę, ten praktiškai nėra, per tas septynias dienas pajuda visa Kinija – pusantro milijardo žmonių! Jie važiuoja namo, į savo gimtines, aplankyti artimųjų. Tada geriau nekišti nosies iš namų. Kaip ir mes, prisigamina daug valgių, žiūri televizorių, tradicinių žaidimų turi, palinkėjimų. Tik visi jų palinkėjimai prasideda ir baigiasi pinigais.“
Pinigai visur svarbu, bet Kinijoje, pasak Igno, pinigai yra viskas ir visada, nes kinų labai daug ir konkurencija didžiulė, vienintelis būdas išlikti – per pinigus. Turtingi kinai netgi gali apeiti vieno vaiko politiką, už antrąjį užsimokėję baudą. Tačiau visi Igno pažįstami – vienturčiai: „Bet jų tėvai iš didelių šeimų, o pusbrolius ir pusseseres jie vadina broliais ir sesėmis – tas pats žodis, todėl iš pradžių buvo sunku suprasti. Net atšaukus vieno vaiko politiką, vargu ar jie galėtų sau tą leisti – vaikų mokslas, nuo pat darželio, labai brangus. Nėra motinystės-tėvystės atostogų ir jokios pagalbos nėra. Dar negirdėjau, kad kas planuotų antrą vaiką.“
Bet Ignui ne kartą teko girdėti biure verkiančią savo kolegę, kuriai dažnai skambina tėvai ir primygtinai klausinėja, ar jau susirado porą. Ištekėti labai svarbu, todėl parkuose galima išvysti ir netikėtą vaizdelį: senukai laiko savo anūkų fotografijas – taip vyksta piršlybos.
„Kinija – įdomi šalis, bet nugyventi ten visą gyvenimą būtų sunku – oro užterštumas, masės žmonių, tempas, dangoraižiai, smogas – jokios gamtos. Pavargsti nuo to. Ten tokios prabangos, kaip nuosavas namas su pievele, už jokius pinigus nenusipirksi. Net užmiestyje, nes ir užmiesčio kaip ir nėra – baigiasi vienas miestas ir parsideda kitas“, – sako vaikinas, pats kelti sparnų iš Kinijos dar neketinantis.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook