Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Vaivorykštė“ užgesino lempas

„Vaivorykštė“ užgesino lempas (0)

2017-05-31

Ką daryti, jei sukuli vazą ir bijai gauti barti? Paslėpti šukes ir vaidinti, kad vazos apskritai nebuvo. Šią ir kitas savo istorijas gegužės 18-osios popietę šypsodamiesi ir verkdami pasakojo Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ jaunuoliai. Savo gerbėjus atsisveikinti pakvietę teatralai suvaidino paskutinį spektaklį – „Žaidimas be taisyklių“.

Režisierės Birutės Šneiderienės vadovaujama „Vaivorykštė“ gyvuoja daugiau nei trisdešimt metų. Tačiau maždaug kas penkerius metus turi ir liūdną, ir linksmą įvykį – atsisveikina su mokyklą baigiančiais jaunuoliais.
Teatrą šį kartą paliko aštuoniolika jaunuolių: Danielė Navickaitė, Vytautė Pažereckaitė, Gytis Gegužis, Toma Kniečiūnaitė, Aistis Sandaras, Gabrielius Andrijauskas, Ieva Sapronaitytė, Ugnė Augustė Mockaitytė, Matas Špigelskis, Ugnė Samulevičiūtė, Laura Grybaitė, Sigita Totoraitytė, Adomas Kulikauskas, Domantas Sakalauskas, Laura Žičkutė, Ieva Girdžiūtė, Matas Globys, Rasa Tumšytė.
Jiems jaunesniosios „Vaivorykštės“ grupės nariai įteikė tradicinę prisiminimo dovaną – po užgesusią lempą. Tokie suvenyrai paruošiami kiekvienai vaivorykštukų kartai. Į stovelius įmontuotos lempos – tikros, švietusios kultūros centro salėje.
„Šie vaikai – septinta mano grupė. Todėl juos vadinu septintokais. Labai džiaugiuosi su jais susitikusi, nes, kaip ir visos prieš tai buvusios grupės, jie – nuostabūs ir talentingi. Jei reiktų kažką išskirti, būtų labai sunku. Žinoma, labai džiaugiuosi Adomu Kulikausku, kuris tapo turbūt geriausiu renginių vedėju Jurbarko krašte. Žavi Ieva Sapronaitytė, kuri su nuostabiu talentu groti ir dainuoti įsiliejo į teatrą. Žaviuosi jais visais“, – sakė vadovė B. Šneiderienė.
Užaugo kitokie
Paklausti, kas jiems yra „Vaivorykštė“, aktoriai vardija įvairiausius dalykus – draugus, gastroles, nuotykius, linksmus ir rimtus nesusipratimus. Tačiau galiausiai sutaria dėl vieno – tai vieta, kur jie visi užaugo ir subrendo.
„Mes „Vaivorykštėje“ prabuvome penkerius metus. Labai pasikeitėme, žiauriai užaugome. Kai žiūriu prieš penkerius metus darytas nuotraukas, matau, kokie mes mažučiai buvome. Manau, kad jei nebūčiau čia atėjus, būčiau kažkaip kitaip užaugusi. Dabar užaugau kaip vaivorykštukė ir visą laiką atsiminsiu, kad užaugau „Vaivorykštėje“, – sakė A. Mockaitytė.
Merginai pritaria L. Grybaitė ir I. Girdžiūtė. Aktorės tikina, kad visa jų paauglystė buvo neatskiriama nuo teatro. 
„Tai – šeima. Draugai. Gimtadieniai, kitos šventės, praleistos kartu“, – sakė I. Girdžiūtė.
U. Samulevičiūtė „Vaivorykštei“ labiausiai dėkinga už tai, kad vaidyba scenoje suteikė drąsos. Jei nebūtų tapusi vaivorykštuke, mergina greičiausiai nedrįstų laisvai kalbėti viešai: „Dažnai tenka pristatyti įvairius darbus, renginius. Gal dabar mokykloje ne tiek dažnai, kiek reikės vėliau. Manau, kad didelis pliusas, kai didelei auditorijai gali kalbėti viešai ir nebijoti“.
Scenos kolegei pritaria A. Mockaitytė. Gimnazistė mano, kad gebėjimas nebijoti žmonių itin padėjo per egzaminus: „Geriausiai tai pajutau mokykloje, kai laikant egzaminus reikėjo kalbėti. Atsisėdi ir nebaisu kalbėti. Gali kalbėti prieš visą mokyklą. Kiti, kurie neturi tokios patirties, ėjo ir drebėjo, kad prieš mokytoją reikės kalbėti. Teatras labai padeda susitvarkyti su savimi“.
Atsisakė rimtumo
Merginos juokauja, kad iš pradžių kolektyvas griebėsi rimtų spektaklių. Tačiau netrukus vaikai suprato, kad temos jiems patiems per rimtos, ir padėjo vaidinti linksmai.
L. Grybaitė tikina, kad rimtus spektaklius jaunimui visada sunkiau vaidinti nei linksmus. Tačiau repetuoti lengviau rimtą kūrinį. Ruošiantis linksmam spektakliui daugybė laiko iššvaistoma juokams.
„Paskutinį spektaklį rimtą pasirinkome. Net patys jautėme, kad repeticijos kitokios buvo. Tas spektaklis buvo labai gerai įvertintas“, – prisiminimais dalijosi A. Mockaitytė.
Pagarsėjo daužymu
Kalbėdamos apie linksmus dalykus merginos negalėjo sulaikyti šypsenų dėl įvairiausių „Vaivorykštės“ kolektyvo nuotykių.
„Vazos istoriją prisimena visi. Vienas berniukas mušinėjo kamuolį, pataikė į vazą, ir ji sudužo. Vadovei nepasakėme, paslėpėme šukes. Bet ji iškart pastebėjo“, – juokėsi I. Girdžiūtė.
Tačiau vazos istorija niekis, palyginus su nutikimu per vieną teatrų festivalį Ukmergėje. Tuomet vaivorykštukams buvo skirtas kambarys persirengti su dideliais langais. Jaunimas sugebėjo iškulti didžiulį durų stiklą.
„Rinkome paskui pinigus, kad atlygintume žalą. Svarbiausia, kad kitais metais mūsų į tą kambarį nebeįleido. Davė kambarį su mažai langų ir veidrodžių. Buvome pagarsėję stiklų daužytojai“, – juokėsi A. Mockaitytė.
Giria vadovę
Penkerius metus „Vaivorykštėje“ praleidę jaunuoliai stebisi, kaip režisierė B. Šneiderienė susitvarkydavo su kolektyvu ir su kiekvienu jų atskirai.
„Būdavo ir pykčių, bet kažkaip susikaupdavome, susitardavome. Prisiversdavome patys dirbti. Pasakydavome – imame ir padarome“, – sakė I. Girdžiūtė.
Kartą įtampa kolektyve buvo pasiekusi tokį lygį, kad vadovė vaikams net pasiūlė skirstytis.
„Nepamiršiu, kai pernai atėjom po vasaros į pirmą repeticiją. Buvome po praėjusių metų išsekę ir išsisunkę. Vadovė net pamanė, kad norime skirstytis, ir pasiūlė tai padaryti. Atsimenu, kaip visų akys išsipūtė. Tuomet buvo labai sunku repetuoti, nesusikalbėjom. Bet susitaikėme ir pavyko padaryti labai gerą spektaklį“, – pasakojo A. Mockaitytė.
Linki kantrybės
Penkerius metus „Vaivorykštėje“ praleidę aktoriai turi patarimų savo pamainai. Svarbiausias jų – nepasiduoti, kai būna sunku.
„Visoms ir visiems buvo akimirkų, kai pagalvojome, kad išeisime, nes pavargome. Bet neišeikit. Nes kitaip labai gailėsitės. Čia yra geriausiai praleistas laikas ir jis praleistas labai naudingai“, – įsitikinusi A. Mockaitytė.
Lukas Pileckas



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook