Balsavimas

Ar Jurbarko ligoninė turėtų likti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Žemę dirbti galima ir turint daktaro laipsnį

Žemę dirbti galima ir turint daktaro laipsnį (0)

2018-03-03

Kai dažnas jaunuolis svajoja apie mokslus ar darbą užsienyje, veržiasi keliauti ar apsigyventi dideliame mieste, dvidešimt trejų Arnas Stasaitis tikina, kad jo planas kitoks – gyventi kaime ir dirbti žemę. Antrąjį universitetą baigiantis vaikinas į mokslus Kaune važinėja iš Baltraitiškės. 

Namų trauka

Šimkaičių seniūnijos kaime Arnas gyveno iki 14 metų. Lankė Gausantiškių pagrindinę mokyklą, kurioje mokytoja dirbo jo mama Airina. Tėtis Rolandas ūkininkavo – užsiėmė augalininkyste.

Arnas nuo mažens sukiojosi po laukus, ne tik stebėjo ūkio darbus, bet ir pats dirbo. Kad ir vienturtis buvo, tėvai nelepino. „Jau penkiametis laukuose akmenis rinkdavau, bet ir traktorių pavairuoti gaudavau, nors pedalų nesiekiau“, – juokiasi Arnas.

Mokslai sekėsi gerai, todėl tėvai nusprendė, kad jam reikėtų mokytis didesnėje mokykloje. „Labai nenorėjau išvažiuoti iš kaimo, bet išgirdęs kalbas, kad man mokslai sekasi todėl, kad mama – mokytoja, užsispyriau įrodyti, ką galiu“, – prisimena vaikinas.

A. Stasaitis išvažiavo mokytis į Šiaulius, gyveno pas gimines. Ir ten mokėsi gerai, tačiau Šiauliuose praleisti penkeri metai vaikinui buvo labai sunkūs – teko mokytis savarankiškumo, kamavo namų ilgesys. Į Baltraitiškę Arnas skubėdavo kiekvieną savaitgalį. „Nors laukdavo daug namų darbų, iš kaimo išvažiuodavau paskutiniu autobusu, kad tik galėčiau ilgiau namie pabūti. Grįžęs į Šiaulius dar ruošdavau pamokas“, – pasakoja jaunuolis, mokęsis Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Didmiesčio gyvenimas jo neįtraukė – nevaikščiojo po diskotekas, barus, tik drauge su klasiokais šokdamas tautinių šokių kolektyve pakeliavo po svečias šalis. „Gerai mokiausi, mane ragino dalyvauti moksleivių mainų programose JAV ir Tailande, net dokumentus pildžiau, bet pagalvojęs, kad teks metams palikti tėvus ir kaimą, persigalvojau. Esu didelis patriotas“, – šypsosi Arnas.

Vienų mokslų – negana

Į namus savaitgaliais vaikinas verždavosi ir įstojęs į Vilniaus universitetą. Kad pateisintų tėvų lūkesčius, rinkosi „rimtą specialybę“ – vadybą ir verslo administravimą, nors gimnazijoje pasvajodavo apie ekonomikos studijas, net dalyvaudavo ir gerai pasirodydavo ekonomikos konkursuose. „Jau pirmame kurse pajutau, kad turiu atliekamo laiko, mokslai man buvo per lengvi, todėl po metų nusprendžiau, kad dar noriu studijuoti agronomiją Aleksandro Stulginskio universitete. Šia sritimi domėjausi jau seniai“, – sako A. Stasaitis.

Apie agronomiją, trąšų naudojimą vaikinas ieškodavo informacijos internete dar būdamas gimnazistu. Grįžęs į ūkį ir vaikščiodamas po laukus jau galėjo pasakyti, ko reikia, kad derlius būtų gausesnis. „Tik tėtis į mano pasvarstymus nekreipė dėmesio. Jis iš viso nelinkęs ko nors klausyti“, – juokiasi vaikinas.

Tėvams sutikus finansuoti antras studijas, nes valstybės finansuojamą vietą Arnas jau turėjo, vaikinas laiko pertekliumi nebesiskundė – teko derinti dvejas dienines studijas Vilniuje ir Kaune. „Mėgstu iššūkius“, – ne kartą pokalbio metu pakartojo A. Stasaitis. Iššūkį jis priėmė ir trečiame kurse Vilniaus universitete rinkdamasis specializaciją – ėmė studijuoti rinkodarą anglų kalba. „Pagalvojau, kad reikia šią kalbą išmokti puikiai. Bakalaurinį darbą apie prekės ženklo žinomumo skatinimą skaitmeninėje rinkodaroje taip pat rašiau angliškai“, – vis gausesnėmis žiniomis ir įgūdžiais džiaugiasi Arnas.

Dabar A. Stasaitis rengia bakalaurinį darbą apie sėjamosios judros auginimą Lietuvoje. „Mokytis reikia visą gyvenimą“, – teigia būsimas agronomas, planuojantis tęsti studijas magistro, o gal net daktaro laipsniams gauti. Arnas įsitikinęs, kad kaimui reikia išsilavinusių žmonių, ir daktaro laipsnis ūkininkaujant tikrai nemaišys.

Atstovavo Lietuvai

A. Stasaičiui rūpi ne tik, kas vyksta šeimos ūkyje, bet ir visos Lietuvos, net pasaulio žemės ūkis. Pernai Arnas buvo išrinktas dalyvauti gabiausių pasaulio jaunuolių konferencijoje „Youth Ag-Summit“. Spalį konferencija vyko Briuselyje, Belgijoje, o iš daugiau nei 60 šalių susirinkę 100 jaunų žmonių diskutavo ir bandė atrasti sprendimus žemės ūkio, klimato kaitos, maisto trūkumo ir kitoms problemoms.

Iš Baltijos valstybių konferencijoje dalyvavo tik Arnas ir mergina iš Estijos. Kad patektų į šį renginį jaunuoliams teko rašyti esė pagal UNESCO „Tvaraus plėtojimo tikslų“ programą, kaip išmaitinti žmoniją 2050 m. Konkursui buvo pateikta apie 10 tūkst. esė, atrinkta 100 dalyvių.

Savo rašinyje A. Stasaitis pabrėžė žinių trūkumą ir pasiūlė kaime dirbantiems žmonėms jomis dalytis, padėti vieni kitiems. Jis akcentavo, kad visuomenėje susiformavo nuomonė, jog kaime dirba antrarūšiai žmonės, todėl pasiūlė skaitmeninėje erdvėje kurti jaunų žmonių grupes, kurios dalytųsi gerąja patirtimi dirbant kaime, gražiomis kraštovaizdžio nuotraukomis. Vaikinas siūlė rengti ir maisto tausojimo, atsakingo vartojimo akcijas.

Jaunuoliai iš viso pasaulio penkias dienas dalyvavo įvairiuose seminaruose, mokymuose. „Mus bandė įkvėpti veikti“, – konferencijos esmę nusakė A. Stasaitis. Įdomiausia jam buvo bendrauti su panašiai mąstančiais žmonėmis. Ūkininkaujančių, kaip Arnas, jaunuolių iš viso pasaulio buvo apie 15. „Keista buvo kalbėti apie ūkių dydžius. Ukrainietis savo 10 tūkst. ha ūkį įvardijo kaip vidutinį, o japonas didžiavosi dideliu – 60 ha ūkiu“, – juokiasi Arnas. Įdomiausia, pasak jo, kai pietauti prie vieno stalo susėsdavo keturiese – visi iš skirtingų kontinentų.

Belgijoje Arnas susipažino su jaunuoju ūkininku iš Lenkijos – Lukaszu, pas kurį jau spėjo pasisvečiuoti ir paregzti naują verslo planą.

Sėkmę sieja su žiniomis

Jau trečius metus Arnas rimtai ūkininkauja. Tėčio, kuris jau ėmė klausyti sūnaus patarimų, 140 ha ūkyje vaikinas praktiškai išbando naujausias žinias, įgytas universitetuose. Jaunasis ūkininkas sako, kad žemės valdas plėsti norėtų, tačiau to nepavykus padaryti galima gerinti žemės produktyvumą.

Stasaičiai savo žemėje augina įvairiausias kultūras, Arnas priskaičiuoja jų bent 10. „Auginant daugiau rūšių sumažinama rizika netekti vienos ar kitos kultūros derliaus dėl ligų ar gamtinių sąlygų. Šiais metais ir taip labai nukentėjome nuo liūčių“, – sako vaikinas, apgailestaudamas, kad tuos trejus metus, kai ėmė rimčiau ūkininkauti, gamta nepašykštėjo išdaigų, todėl negalima įvertinti tikrų rezultatų.

Ūkyje vyrai pasiskirstė pareigomis. „Tėtis rūpinasi technika, remontuoja ją. Aš to labai nemėgstu ir į dirbtuves einu tik iš bėdos. O aš rūpinuosi agronomija“, – sako jaunasis ūkininkas. Mokslai jam leidžia, vien užmetus akį į žemę, kultūras, nustatyti, kokių trąšų ar augalų apsaugos priemonių reikia, paskaičiuoti jų kiekį.

Pasak jaunojo agronomo, žmonės be reikalo baiminasi, kad ūkininkų išaugintose kultūrose gali būti per daug chemikalų. „Augalų apsaugos priemonės – labai brangios. Ūkininkai jų stengiasi pirkti ir naudoti kuo mažiau. Juolab kad aš pats, o ne koks konsultantas, kuriam rūpi parduoti, apskaičiuoju, kiek jų reikia“, – sako A. Stasaitis. Pasak jo, trąšos, jei naudojamos tinkamai, subalansuotai, nekenkia derliui ir padeda pasiekti didžiausią našumą.

Arnas savo ūkyje praktikuoja dirvožemį tausojantį žemės dirbimą. „Lietuvoje tai dar daug kam nesuprantama, bet mes laukų neariame“, – sako vaikinas. Žemė nedraskoma, įdirbama kitais padargais, taip tausojant joje gyvenančius mikroorganizmus. Tokia žemės dirbimo forma seniai naudojama užsienio šalyse ir pasiekiami labai geri produktyvumo rezultatai. „Ir darbo – daug mažiau“, – šypsosi inovatorius.

Kadangi tėtis vis paniurna, kad iš ūkio – neišgyvensi, Arnas rengiasi pritaikyti visas savo žinias, ieško naujovių, kaip ūkį padaryti našų ir pelningą. Jis ruošiasi savo ūkyje auginti sėjamąją judrą. Tai, kaip ir rapsas, aliejinė kultūra. Lietuvoje auginama kaip eksperimentinis augalas, laboratorijose.

A. Stasaitis mano, kad verta pagalvoti ir apie tiesioginės vartojimo grandinės sukūrimą – nuo gamintojo iki vartotojo, apeinant didelius antkainius užsidedančius perdirbėjus. „Parduodant produkciją tiesiogiai, galima tikėtis mažesnės kainos, o ir vartotojas pats mato, kur ir kaip produktas užaugintas“, – svarsto ūkininkas.

Arnas nebijo sunkaus darbo kaime. „Tai yra tai, ką aš mėgstu. Negalėčiau dirbti banke ar vadybininku“, – sako vaikinas. Jis tvirtina šiuo metu gyvenąs labai lengvai – dirba ūkyje, rašo bakalauro darbą, keletą kartų per savaitę važiuoja į universitetą. Net krepšinį su vaikystės draugais pažaisti laiko lieka. Tačiau ramiai gyventi nepratusiam vaikinui, ko gero, greit pritrūks iššūkių, o tada apie ūkininko Arno iš Baltraitiškės darbus bei sumanymus dar tikrai išgirsime.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook