Tai, kas vyko tą naktį, prisimename kasmet. Deja, tačiau po Sausio 13-osios nakties įtampos niekur nedingo. Lietuva perėjo į 222 dienų etapą, kurio metu vyko tiek žudynės, tiek įvairios provokacijos. Antivalstybiniai elementai nevengdavo viešų mitingų, kurių metu skeldavo ugningas kalbas apie sovietinės imperijos didybę ir neteisėtą valdžią Lietuvoje.
Jie sunkiai įsivaizdavo, jog vasaros pabaigoje jų garbinamos valstybės paprasčiausiai neliks, o pagrindiniams elementams teks bėgti, ieškant prieglobsčio Baltarusijoje, Rusijoje ar net Kinijoje.
1991 metų vasarį ir kovą Lietuvoje vyko du referendumai. Vasario 9 dieną žmonės keliavo išreikšti savo valios dėl laisvos Lietuvos. Kovo 17 dieną vyko kitas referendumas, kurį Lietuva boikotavo. Jame klausiama dėl Sovietų Sąjungos ateities, kurios dalimi Lietuva jau nebebuvo.
Tuo metu vyko ir paradai bei mitingai prie sovietinių paminklų. Tačiau įžūliausia akcija nutiko po Medininkų žudynių, kai atvirai nepasitenkinimą Lietuvos laisve demonstruojanti minia surengė palaikymo akcija OMON struktūrai. Tokių dviprasmybių šiuo laikotarpiu galima rasti daugybę.
Šią Sausio 13-ąją kviečiame pažvelgti į praeitį, kai nepriklausomybę iš naujo kuriančiai Lietuvai teko sudėtinga užduotis atlaikyti milžinišką spaudimą. Tekste panaudoti interviu, surinkti rengiant režisierės Giedrės Genevičiūtės dokumentinį filmą „222 dienos“, kurio premjera – LRT TELEVIZIJOJE sausio 13 dieną, 19.30 val.
Užimta televizija ir dvi prokuratūros
Spaudimas niekur nedingo po Sausio 13-osios. Iš užimtų radijo ir televizijos pastatų liejosi ne itin gerai parengta propaganda, kurioje buvo galima girdėti ir neįmantriai įvilktų teiginių apie amžiną Sovietų Sąjungą.
Tuo metu iš savo pastatų išvarytos televizijos darbuotojai tęsė darbus iš Kauno ir kitų Vilniaus studijų. Trūkstant technikos, verstasi su buitinėmis kameromis. Tuo metu prasidėjo ir liūdnos atminties „Kaspervizijos“ transliacijos. Apie tuometines LRT darbuotojų darbo sąlygas straipsnį rasite čia, o „Kaspervizijos“ veikla prisiminta šiame tekste.
Kai kurių kitų institucijų darbas buvo dubliuojamas. Su tuo tiesiogiai susidūrė ir pirmuoju Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru paskirtas Artūras Paulauskas. Tuo metu Lietuvoje veikė dvi prokuratūros – viena pavaldi tiesiogiai Maskvai su Antanu Petrausku priešakyje, o kita – Lietuvai.
„Pirma reakcija buvo atvažiavus, kad mes tave išmetame iš darbo ir atvežame savo prokurorą, kuris čia vadovaus. Jie nesuprato, kas vyksta Lietuvoje. Tą dieną visas Generalinės prokuratūros kolektyvas pasakė, kad mes nesiruošiame dirbti su jūsų [sovietų – LRT.lt] atvežtu prokuroru. […] Ką jie padarė? Įvedė kariuomenę. Prokuratūroje prasidėjo dvivaldystė“, – prisimena Artūras Paulauskas.
Siautėjant kariams, ypač prasidėjus pasienio postų puolimams, sovietų Generalinė prokuratūra bandė imtis tyrimų. Problema buvo ir tai, kad dalis agresorių noriai bendradarbiavo su sovietams pavaldžia prokuratūra, teikė parodymus. Paradoksalu, kad vėliau šie parodymai atiteks Lietuvai.
„Patys kariškiai bėgdavo iš dislokacijos vietų ir darydavo nusikaltimus, vagystes, nužudymus. Tirdavom mes tuos nusikaltimus, bet jie teigė, kad mes jiems trukdom ir kariškius turim grąžinti į dislokavimo vietą ir tuo turėtų užsiimti karinė prokuratūra. Mūsų tikslas buvo aiškus – demonstruoti žmonėms, kad čia egzistuoja tik LR prokuratūra ir tik mūsų teisingumas čia vykdomas“, – trukdymus prisimena A. Paulauskas.
Greta dviejų veikiančių prokuratūrų egzistavo ir Maskvos kontroliuojama komunistų partija. Nuo milicijos atsiskyrę OMON daliniai bandė imituoti policijos darbą. Tačiau Lietuvai sunkiai sekėsi užtikrinti savų sienų kontrolę. Dviprasmiškai atrodė ir ryšiai su užsieniu.
Panoramos archyvai. Sulaikyti Juozas Jarmalavičius ir Mykolas Burokevičius
„Išvykimas į užsienį galimas tik per Maskvą, nori nenori dviprasmybė. Ta pati Maskva susidūrė su dviprasmybe net ir mano atžvilgiu. Jie galėjo mane sulaikyti ir nubausti, bet aš tuo metu buvau Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir turiu neliečiamybės teisę. Jeigu jie mane suims, jie nevykdys šito įstatymo ir pripažins, kad nesu deputatas. Kartu pripažįstamas ir mūsų savarankiškumas“, – prisimena Lietuvai Maskvoje atstovavęs Egidijus Bičkauskas.
Smogikų grupės
Nepraėjus nė mėnesiui po kruvinųjų įvykių „Kaspervizija“ bandė teisinti vykusią agresiją tuo, jog lietuviai ginklavosi. To įrodymas – užimtoje televizijoje rastas ginklų arsenalas, kurį surinko čia veikusi „Sąjūdžio smogikų grupė“. Tačiau tikroji jų paskirtis buvo gana komiška.
„Kaspervizininkų“ atrastas „ginklų sandėlis“ | LRT Archyvų stopkadras
„Tokios situacijos nebuvo, kiek aš žinau. Negaliu už ką nors atsakyti. Tie ginklai ir kino studijoje kaip vaizdinė priemonė vaidybai reikalingi. Ten visai kas kita. Šitos dalies iš viso netyrinėjom ir nereikėjo mums, svarbiausia, kad patys negalėjome to daryti“, – prisimena tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus.
Po sausio įvykių didžioji dalis pasaulio į agresiją žvelgė kaip į „vidaus konfliktą“ Sovietų Sąjungoje. Lietuvos dar nebuvo pripažinęs niekas. Rečiau atkreipiamas dėmesys, kad ir Islandija bei Danija Lietuvą pripažino po itin greitai suorganizuoto plebiscito vasario 9 dieną, kuriam pradžią davė būtent agresija.
Skubomis suorganizuotą referendumą sovietai laikė neteisėtu, tačiau dėl to, jog rezultatai buvo itin nenaudingi pačiai Sovietų Sąjungai. Daugiau nei 90 proc. iš 2 mln. dalyvavusiųjų pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Tiesa, paties referendumo reikalingumu iki sausio įvykių buvo abejojama.
„Profesorius Landsbergis laikėsi nuostatos, kad mes, išrinkti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, turėjome pagrindą skelbti nepriklausomybę ir jokio papildomo patvirtinimo nereikia. Gorbačiovas laikėsi kitos nuostatos tikėdamasis, kad referendumo metu žmonės balsuos kitaip“, – teigė tuomet Lietuvos Aukščiausios Tarybos atstovu Maskvoje dirbęs Egidijus Bičkauskas.
Lietuvos referendumo Maskva, be abejo, nepripažino. Tiesa, „Kaspervizija“ ir centrinė televizija Maskvoje prieš referendumo dieną dar išleido abejotiną reportažą apie Vilniuje 50 lietuvių sumuštą rusų kariškį. Nepripažino ir ruošėsi savam variantui, kuris buvo numatytas kovo 17 dieną.
Čia situacija buvo kur kas keistesnė. Jame keltas klausimas dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo. Lietuva jame nedalyvavo, nes nelaikė savęs sovietine respublika, tačiau Lietuvoje jis buvo rengiamas spontaniškai.
„Organizaciniu požiūriu referendumas buvo greitas, efektyvus ir sėkmingas, nes realios opozicijos jam nebuvo. Taip lengva buvo tai padaryti, visi rėmė. Bijojom, kad gal mažiau bus procentų. Alternatyvus referendumas neturėjo jokios įtakos. Jis buvo toks menkas, kad apie jį mažai kas ir žinojo“, – prisiminė G. Vagnorius.
Su „Kaspervizijos“ pagalba ir sovietų pavaldume likusiose vietose – kariniuose objektuose ar sovietinį lojalumą demonstruojančiose gamyklose – buvo vykdomas referendumas. Kai kur referendumo apylinkės buvo improvizuotai pastatytos tiesiog lauke.
Okupantų organizuotas nelegalus referendumas | LRT archyvai stopkadras
„Kovo mėnesį referendumas organizuotas visokiuose Šalčininkuose, kariniuose daliniuose, gamyklose, vadinamosiose pašto dėžutėse, kur daugiausia rusakalbių. Aukščiausia Taryba tiesiog pasakė, kad mes nevykdysime jokių įsakymų, ir pasakė, kad tie, kurie vykdys, pažeis Lietuvos Konstituciją. Tas referendumas žlugo“, – teigė Artūras Paulauskas.
Nixonas ir fabrikų spaudimas
Kovo 23 dieną Lietuva sulaukė ypatingo svečio – čia atvyko JAV susikompromitavęs buvęs prezidentas Richardas Nixonas. Prie TV bokšto jis pagerbė aukas, žavėjosi lietuvių ryžtu, susitiko su valdžios atstovais. Gausi minia pasitiko skanduotėmis „Amerika“ ir „Nixonai“.
Richardo Nixono vizitas Vilniuje 1991 m. kovo 23 dieną | LRT archyvai stopkadras
Simbolinis vizitas siutino prosovietiškai vis dar nusiteikusius asmenis. Tuo metu propaganda ruošė reportažus apie raudonojon armijon įstojusius lietuvius, tuščias parduotuves ir neva tragišką ekonominę padėtį, kuri buvo sukelta pačios Maskvos.
„Siekiant išprovokuoti ginkluotą konfliktą, buvo puldinėjami mūsų piliečiai, pasieniečiai. Buvo leidžiami į apyvartą fiktyvūs rubliai ir siekiama destabilizuoti padėtį. Turėjome ir įmonių, kurios nebuvo pavaldžios Lietuvai. Pagrindinis uždavinys buvo neleisti sužlugdyti Lietuvos ekonomiškai sukeliant žmonių nepasitenkinimą ir parodant, kad patys Lietuvos žmonės nuverčia savo valdžią“, – teigė G. Vagnorius.
Richardo Nixono vizitas 1991 m. kovo mėnesį | LRT archyvai stopkadras
Tuo metu Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė jau ruošė išsigelbėjimo planą talonų arba „vagnorkių“ pavadinimu. Gegužės mėnesį atsiradę talonai iš pradžių veikė kartu su rubliais, vėliau liko kaip vienintelė atsiskaitymo priemonė. Taip pat buvo sprendžiama, ką daryti su įmonėmis.
„Mes buvom jauni, šiuo metu aš pats to nepakartočiau. Mes parengėme valstybinių įmonių įstatymą, kuris pradėjo veikti 1991 metais. Mes nustatėme, kad 7 proc. nuo kapitalo turi uždirbti valstybė, o viršpelnį galite pasilikti. Tai taip paveikė įmonių vadovus, kartu ir sovietams pavaldžių įmonių vadovus. Jiems parodžiau privalumus ir vienas po kito jie pradėjo pereidinėti Lietuvos jurisdikcijon“, – teigė G. Vagnorius.
Ypač sudėtinga buvo su sąjunginio pavaldumo įmonėmis, kurios buvo atskaitingos tiesiogiai Maskvai. Dalis jų buvo susijusi ir su slapta karine pramone, o kai kurie vadovai atvirai kenkė Lietuvai.
Protestas prieš Mykolą Burokevičių 1991 metais | LRT archyvai stopkadras
„Iš dabartinių pozicijų žiūrint kažkokia gamykla susigalvoja sau pasidaryti rinkimų apylinkę svetimos valstybės. Dabar žiūrint į tai iš tiesų keista, absurdas. Bet kažkokių kompromisų ir paieškų reikėjo. Sudėtingos transformacijos vyko ir pas pačius žmones. Kaip teisininkai į spekuliantus mes žiūrėdavome kaip į didžiausią nusikaltėlį, po Kovo 11-osios tai yra normali verslo rūšis“, – prisimena Egidijus Bičkauskas.
Išnyko kaip ryto rūkas
Situacija tęsėsi 1991 m. pavasarį ir vasarą. Įvairūs incidentai, deja, tapo kasdienybe. 1991 metais 35 kartus buvo užpultos šalies muitinės, terorizuojami čia dirbantys pasieniečiai. Šio brutalumo simboliu tapo OMON jėgos struktūros vykdytos Medininkų žudynės, vykusios 1991 m. liepos 31 dieną ir pareikalavusios 7 aukų.
OMON „palaikymo“ mitingas 1991 m. rugpjūtį | LRT archyvai stopkadras
Tačiau ciniškiausia buvo tai, jog likus dviem savaitėm iki rugpjūčio pučo, galutinai palaidojusio sovietų imperiją, prie OMON būstinės Valakampiuose susirinko minia su gėlėmis ir plakatais „I love OMON“, kurie tokiu būdu išreiškė palaikymą budeliams.
„Aš manau, kad tas mitingas praėjus savaitei po įvykių buvo organizuotas jų pačių, bandant pademonstruoti liaudies palaikymą. „Jedinstvininkai“ buvo išnaudojami tokiems tikslams mitinguose, pasisakymams, rėkimui. Mano nuomone, čia jie jautė, kad mes artėjam prie jų, ir norėjo pavaizduoti, jog persekiojame juos, patraukti atsakomybėn neva neteisingai ir liaudis išėjo jų ginti“, – mitingą ir jo aplinkybes prisiminė A. Paulauskas.
Didesnių ar mažesnių „švenčių“ bei „paminėjimų“ būdavo ir daugiau. Provokatoriai nevengdavo rodytis viešai didesnėse grupėse, pagerbti tebestovinčius Lenino ar Černiakovskio paminklus. Daugumą viešų jų mitingų pasitikdavo nepritarianti minia – nušvilpdavo, nuplodavo ir griežtesnį žodį pasakydavo.
OMON „palaikymo“ mitingas 1991 m. rugpjūtį | LRT archyvai stopkadras
Tačiau šie pasirodymai buvo savotiška parodija. Kur kas pavojingesni buvo kariuomenės, OMON struktūrų siautėjimai. Buvo nevengiama ir užimti objektus. Pavyzdžiui, 1991 m. gegužę Vilniuje buvo užimtas Savanorių prospekte įsikūręs telegrafo ir tarptautinio telefono pastatas. Gegužės 1 dieną atėję į darbą įleisti nebuvo LR Generalinės prokuratūros darbuotojai. Prisidengiama buvo „laisvadieniais“.
„Daug įvairių incidentų buvo, tačiau daugiausiai koncentravosi aplink pastatų užgrobimą, kurie jau buvo tokie tipiniai. Tai vyko tiek Vilniuje, tiek Rygoje, tiek Taline. Užima objektą, sustato sargybinius, eina į kitus aukštus. Tai egzistavo, bet buvo žinoma viešai ir greitai pasklisdavo visuomenėje“, – prisimena M. Laurinkus.
Visą šį laikotarpį siekta išprovokuoti žmones tam, kad būtų galima įvesti karinę padėtį. Lietuviai laikėsi ramiai. Nors incidentų būta, tačiau į didesnius neramumus tai nepavirto. Nepavyko ir antilietuviškiems dariniams pritraukti platesnio palaikymo.
Rugpjūčio 19–21 dieną Maskvoje prasidėjo tai, kas laikoma rugpjūčio puču. Praktikoje tai paskutinis Sovietų Sąjungos atodūsis, kai nepavykus kietosios linijos šalininkų organizuotam valdžios perėmimui imperija žlugo.
Gediminas Vagnorius | Pauliaus Lileikio nuotr.
„Mums pavyko apsiginti nuo provokacijų. Mano amžiaus žmonės prisimena, kaip sovietų kariškiai važiuodavo ir apšaudydavo troleibusus, pasienį, vyriausybės rūmus siekdami, kad mes atsakytume ginklu. Buvo daug tokių situacijų, kai kam nors iš mūsų valstybės vadovų trūkdavo kantrybė ir duodavo komandą atsakyti ginklu“, – sudėtingą laikotarpį prisimena G. Vagnorius
Rugpjūčio 22 dieną sovietiniai daliniai paliko ir jėga užgrobtus pastatus – televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komitetą, kitus objektus. Iš dabartinės Vyriausybės rūmų evakavosi ir Maskvai lojalios komunistų partijos vadai. Vėliau jie išgabenti į Rusiją ar Baltarusiją, tačiau 1994 metais buvo sulaikyti ir grąžinti į Lietuvą. Mykolas Burokevičius ir Juozas Jarmalavičius nuteisti Lietuvoje.
Rugpjūčio mėnesį Lietuva lengviau atsikvėpė. To simboliu tapo rugpjūčio 23-ią dieną išrautas Lukiškių aikštėje stovėjęs Lenino paminklas.
„Sausio 13-ą buvo generalinė repeticija rugpjūčio pučo, ta linija einama. Perversmas vyko, nors ir buvo absoliuti netvarka. Ir vyko būtent tose struktūrose, kurios veikė ir Lietuvoje. […] Jeigu būtų pučas pavykęs, savaime suprantama, tada viskas. Per pučo dienas iš karto buvo įvestas patruliavimas, pakelta kariuomenė, sustatyta ant kryžkelių. Tuo metu buvo kviečiami žmonės prie parlamento ir aiškiai matėsi kita atmosfera“, – teigė Mečys Laurinkus.
1991-ųjų rugpjūčio 23-iąją buvo nuversta Vilniaus centre, Lukiškių aikštėje, stovėjusi Lenino skulptūra | P. Lileikio nuotr.
Tekste panaudoti interviu, surinkti rengiant režisierės Giedrės Genevičiūtės dokumentinį filmą „222 dienos“, kurį LRT Televizija rodys sausio 13 dieną, 19.30 val.
