Spalio 22 d. Veliuonoje pristatyta jau ketvirtoji knyga, skirta šio krašto istorijai pažinti. Jurbarko krašto muziejaus Veliuonos padalinio muziejininkas, istorikas Gediminas Klangauskas pristatė leidinį „Veliuonos miestelis ir valsčius. Spaudiniai, fotografijos ir dokumentai. 1900–1940 m.“, kuriame surinktos senos spaudos žinutės, fotografijos ir istoriniai dokumentai.
Atgijo paštas
Knygos pristatymo proga Veliuonoje vienai dienai atgimė kadaise miestelyje veikęs paštas. Tai buvo tarsi simboliška nuoroda į laikus, kai paštas buvo svarbia žinių ir spaudos kelio dalimi.
Pirmojo miestelio pašto istorija skaičiuoja daugiau nei 120 metų. 1905 m. vasario 1 d. Veliuonoje įkurtas paštas veikė dar carinės okupacijos metais, netrukus po spaudos draudimo panaikinimo. Per jį keliavo laiškai, atvirlaiškiai, laikraščiai, žurnalai ir knygos. Taip Veliuoną pasiekdavo žinios iš Lietuvos ir užsienio, o miestelio gyventojų naujienos pasklisdavo po kitus kraštus. Ir šiandien Veliuonos krašto istorijos muziejuje saugomas seniausias žinomas atvirlaiškis lietuvių kalba, datuojamas 1913 m., Veliuonos vargonininkui atsiųstas iš Amerikos. Šis radinys liudija, kad paštas padėjo palaikyti ryšius ir su toli nuo gimtinės gyvenusiais žmonėmis.
Tarpukariu Veliuonoje veikė 63 įstaigos, organizacijos ir įmonės. Tarp jų buvo ir paštas, kurio veikla keitėsi kartu su laikmečiu. 1919 m. liepos 4 d. Veliuonoje įkurtas Lietuvos pašto skyrius. Šiltuoju metų laiku pašto siuntos buvo gabenamos laivais, o žiemą, kai laivyba sustodavo, jas pristatydavo pasiuntiniai, kuriems už tai buvo sumokama. Vėliau siuntas pradėta gabenti maršrutiniais keleiviniais autobusais.
Iš senų leidinių
Pasak G. Klangausko, į Veliuoną atkeliavę spaudiniai buvo išleisti ne tik lietuvių, bet ir žydų, rusų bei vokiečių kalbomis. Laikraščiuose bei žurnaluose buvo skelbiamos valstybės naujienos, ūkininkams skirti patarimai, rašoma apie visuomeninį gyvenimą ir pačią Veliuoną.
Tarp tokių leidinių buvo „Ūkininko patarėjas“, „Trimitas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Moteris“, „Karys“ ir kiti. Juose pasitaikydavo ir vietos žmonėms svarbių žinučių. Knygoje galima rasti 1930 m. spalio 1 d. leidinyje „Naujas žodis“ publikuotą nuotrauką su Veliuonos bažnyčios bokšto laikrodžiu, po kuria nurodyta, kad jis buvo nukaltas 1427 m. vieno kalvio „dar Vytautui gyvam esant“.
Muziejininkas apgailestavo, kad vis dėlto informacijos apie Veliuoną senuosiuose spaudiniuose nėra labai daug, ypač apie laikotarpį iki Pirmojo pasaulinio karo. Duomenų trūksta ir apie tarpukario miestelį, todėl, kaip pasakojo istorikas, ieškant, kad ir menkiausio sakinio teko peržiūrėti daugybę leidinių ir ne kartą grįžti prie tų pačių puslapių.
„Pastebėjau, kad net kelis kartus vartant lapus vis atrandi kažkokią nedidelę žinutę, kurios pirmą kartą žiūrėdamas nepastebėjai“, – pasakojo G. Klangauskas.
85 žinutės ir 80 iliustracijų
Knygos „Veliuonos miestelis ir valsčius. Spaudiniai, fotografijos ir dokumentai“ atsiradimas susijęs su 2026-aisiais, Jurbarko r. savivaldybės tarybos paskelbtais Arnoldo Piročkino, Jono Kubiliaus ir Nemuno metais. Leidinys skirtas profesoriaus, lituanisto ir kalbininko Arnoldo Piročkino 95-osioms gimimo metinėms.
„A. Piročkinas sudarė knygas apie Jurbarką ir Jurbarko valsčių. Knygos „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika“ pratarmėje profesorius rašo, kad istorija apima ne tik vadovėliuose aprašomus įvykius, valstybes ir asmenis. Jai priklauso taip pat kaimų, miestelių, šeimų ir net paprastų žmonių praeitis. Ji dažniausiai lieka nuošalyje, bet ne todėl, kad jos nebūtų. Būtent ši profesoriaus mintis artima ir šios knygos sumanymui. Norėjome parodyti Veliuonos istoriją per konkrečius žmones, įvykius ir jų pėdsakus senuosiuose šaltiniuose“, – sakė istorikas.
Knygą, kurios išleidimą finansavo Jurbarko r. savivaldybė, sudaro trys skyriai, kuriuose pateikiamos 85 žinutės ir 80 iliustracijų.
Pirmajame skyriuje „Veliuonos miestelis ir valsčius“ apžvelgiami spaudiniai, knygos, vadovėliai, žurnalai ir laikraščiai, kuriuose rašoma apie Veliuoną. Antrajame – „Veliuonos miestelis ir valsčius fotografijose“ – pateikiamos tarpukario nuotraukos ir atvirukai, kurių dauguma iki šiol nebuvo publikuoti. Trečiajame sudėti istoriniai dokumentai.
Knygos sudarytojai – Gediminas Klangauskas ir Veliuonos seniūnijos vyr. specialistė Džilda Šneiderienė, visus istorinius tekstus iš spaudinių į knygą sudėjo nepakeisdami originalios rašybos. Rengiant leidinį naudotasi Veliuonos krašto istorijos muziejaus, buvusios Gausantiškių pagrindinės mokyklos ir privačių asmenų archyvų medžiaga. Daug informacijos apie Veliuonos praeitį rasta ir Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vargonininko, knygnešio, chorvedžio ir tautosakos rinkėjo Jono Kumečio prisiminimuose.
Medžiaga rinkta iš senų spaudinių, muziejaus fondų ir vietos žmonių kolekcijų. Prie leidinio rengimo taip pat prisidėjo Raimundas Žičkus, Arvydas Bilvinas, Kristina Ragaliauskienė, Egidijus Mikšta, Emilija Krunglevičienė, Kazimieras Vytautas Stuogys, Gasparas Aleksa, Šarūnas Leskauskas ir Jūratė Kvietkauskienė.
Po trumpa žinute – ištisas gyvenimas
Pasak G. Klangausko, net ir nedidelė spaudos žinutė gali padėti atskleisti kur kas platesnį istorijos vaizdą. Joje paminėtas žmogus, įvykis ar nesutarimas gali tapti atspirties tašku tolesniam tyrimui, o kartais – priminti šiandien jau primirštas istorijas.
Asmenvardžių rodyklė, kurią surinko ir parengė D. Šneiderienė, skaitytojui geriau padeda atpažinti spaudoje minimus žmones, taip pat tuos, kurie informaciją leidiniams teikė slapyvardžiais. Taip atsirado galimybė ieškoti sąsajų tarp senosios spaudos žinučių ir konkrečių Veliuonos krašto gyventojų.
„Kai kuriuos duomenis, pateiktus asmenvardžių rodyklėje, dar reikės patikslinti, nes tarpukario šaltiniuose asmenvardžiai buvo vartojami įvairiomis formomis“, – tvirtino D. Šneiderienė.
Prie kiekvienos žinutės ar iliustracijos yra nurodyta data, autorius ir leidinio, kuriame ji publikuota, pavadinimas, o prie nuotraukų – šaltinis, iš kur ta nuotrauka paimta bei įvardinti joje esantys asmenys.
Pirmoji knygos žinutė nukelia į 1910 m. A. Agaro knygoje „Lengvutė Lietuvos istorija“ rašoma apie Gedimino žygį prie Veliuonos pilies. Joje teigiama, kad Gediminas išgelbėjo Veliuoną, tačiau pats buvo sužeistas ir mirė 1340 m. Šiame tekste taip pat pažymima, kad per tą mūšį kryžiuočiai pirmą kartą panaudojo parako ginklus.
Paskutinė žinutė, publikuota 1939 m. laikraštyje „Ūkininko patarėjas“, pasakoja apie Veliuonos ūkininkų palankiai sutiktą naująjį mokyklų įstatymą, kuriame numatytas mažesnis mokestis už mokslą, todėl tuo ypač džiaugėsi ūkininkai, leidžiantys savo sūnus ir dukteris mokytis. Žinutėje pabrėžiama, kad mokestis už mokslą kaime turėjo būti mažesnis nei miestuose.
Pasak G. Klangausko, nors pati knyga buvo parengta per labai trumpą laiką – vos per kelis mėnesius, – paruošiamieji darbai vyko kur kas ilgiau: „Čia reikia išankstinio įdirbio, kruopštaus šaltinių tikrinimo ir žmonių, kurie sutinka pasidalyti savo turima medžiaga.“
Artimiausiu metu knyga pasieks visas rajono bibliotekas, o lapkričio 20 d. bus pristatyta Jurbarko viešojoje bibliotekoje vyksiančioje kasmetinėje kraštotyros konferencijoje.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
