Ar Jurbarko rajono miškuose slypi iki šiol neatrasta senovės lietuvių šventvietė? Istorikas, archeologas Vykintas Vaitkevičius aptiko beveik prieš šimtmetį užrašytą pasakojimą apie Paagliuonio miške buvusią vietą, kurioje, pasak vietos gyventojų, senovės lietuviai aukodavo dievams ir garbindavo dievaitę Agliuoną. Dabar mokslininkas tikisi, kad vietos žmonių prisiminimai, kraštotyrinė medžiaga ar net iš kartos į kartą perduodami pasakojimai padės nustatyti tikslią šios vietos buvimo vietą.
Senose anketose – netikėtas atradimas
Apie įdomų atradimą V. Vaitkevičius pranešė susipažinęs su Lietuvių kalbos institute saugomomis Veliuonos valsčiaus Žemės vardyno anketomis. Didžioji jų dalis užpildyta 1935–1936 metais. Būtent šiuose istoriniuose dokumentuose archeologas aptiko duomenų apie reikšmingą, tačiau iki šiol nelokalizuotą senovės lietuvių šventvietę Paagliuonio, dar vadinamame Agliuonos, miške.
Vienoje anketoje užfiksuotas pasakojimas, kurį pateikė maždaug 30 metų Juodpjaunio viensėdžio gyventojas Juozas Povilaitis.
Pasak jo, senovėje lietuviai šiame miške degindavo aukas dievams ir garbindavo dievaitę Agliuoną. Ypač įdomi pasakojimo detalė – konkreti vieta, vadinta Milžinkapiu.
Teigta, kad Milžinkapyje žmonės rasdavę apdegusių rugių ir miežių, sudužusių molinių puodų bei degėsių. Tokie radiniai, jei jų buvimas būtų patvirtintas archeologiniais tyrimais, galėtų suteikti vertingos informacijos apie šios vietos praeitį.
Vis dėlto kol kas tai – istoriniame šaltinyje užfiksuotas pasakojimas, o ne archeologiškai patvirtintos šventvietės įrodymas.
Pasakojimai apie šventvietę siekia XIX amžių
Įdomu tai, kad beveik prieš šimtmetį užrašytas J. Povilaičio pasakojimas nėra vienintelis šaltinis, kuriame minima Agliuonos šventvietė.
V. Vaitkevičiaus teigimu, panašus padavimas buvo paskelbtas dar 1899 metais išleistame Kauno gubernijos archeologinio žemėlapio apraše. Šio leidinio 138 puslapyje minėta šventvietė, tačiau tikslesnė jos geografinė vieta nenurodyta.
Žinių apie šią vietą pasirodė ir Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudoje. Tuomet šventviete susidomėjo Valstybės archeologijos komisija, mėginusi patikslinti turimą informaciją.
Kaip tuo metu buvo įprasta, duomenis rinkti pavesta vietos policijos pareigūnams. Tačiau jų pastangos nepadėjo nustatyti tikslios vietos.
Taigi apie galimą senovės lietuvių šventvietę žinoma daugiau kaip 125 metus, tačiau jos buvimo vieta iki šiol lieka neaiški.
Ieškoma žmonių, išsaugojusių senųjų kaimų atmintį
Istorikas viliasi, kad šią istorinę mįslę padės įminti Jurbarko krašto gyventojai, ypač tie, kurių šeimos kilusios iš aplinkinių kaimų.
Ieškoma žmonių, turinčių sąsajų su Paagliuonio, Klapatinės, Mikūniškės, Adomaitiškės (buvusių Ivoniškių), Kabučių, Terespolio, Pelučių, Pelutėlių ir Bereiviškių kaimais.
Vertinga gali būti bet kokia informacija – senelių pasakojimai apie neįprastas miško vietas, išlikę senieji vietovardžiai, rankraščiai, žemėlapiai, kraštotyros užrašai ar mokyklų ir bibliotekų fonduose saugoma medžiaga.
Ypač svarbios žinios apie Paagliuonio miške buvusią vietą, vadintą Milžinkapiu, arba kitas vietas, su kuriomis vietos gyventojai siejo senuosius tikėjimus, padavimus ir neįprastus radinius.
Gali būti, kad šiandien jau mažai kam žinomą vietovardį dar prisimena vyresni gyventojai arba jis išlikęs šeimų pasakojimuose.
Istorikui svarbi kiekviena užuomina
V. Vaitkevičius kviečia atsiliepti ne tik vietos gyventojus, bet ir bibliotekininkus, mokytojus, kraštotyrininkus bei visus, kurie domisi Jurbarko krašto praeitimi.
„Galbūt kas nors iš skaitančių žino Paagliuonio miške dėmesio vertų, žvalgytinų vietų?“ – teiraujasi istorikas.
Šis kreipimasis – galimybė vietos bendruomenei prisidėti prie dar vienos Jurbarko krašto istorijos mįslės įminimo.
Net ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas prisiminimas apie seną miško keliuką, kalvelę, neįprastą vietovardį ar kadaise rastas puodų šukes gali tapti svarbia užuomina specialistams.
Jeigu turite informacijos apie Paagliuonio mišką, Milžinkapiu vadintą vietą ar su dievaite Agliuona susijusius pasakojimus, kviečiame ja pasidalyti su istoriku Vykintu Vaitkevičiumi.
Svarbu, kad galimos radavietės būtų tiriamos specialistų, neardant žemės paviršiaus ir savavališkai nekasinėjant.
