Eržvilkiškiai tapatybės ženklų ieško istorijoje – ir randa. Spalio 27 d. jie atidengė Vytauto Didžiojo skulptūrą toje vietoje, kur augo Vytauto vardu vadintas ąžuolas, o legendą apie jį iki šiol žino ir senas, ir mažas.
Stiprybės simbolis
Daugelis Eržvilką tapatina su bandonijomis, bet patys eržvilkiškiai turi ir daugiau tapatybės ženklų – tai ir piliakalnis, ir miestelio centre stovinti Šv. Jurgio bažnyčia, Šaltuona ir, žinoma, prigludusiame prie Er- žvilko Balandžių kaime šimtmečius augęs Vytauto ąžuolas
Nors paties ąžuolo jau nebėra – pamažu džiūvęs, atrodo, 1987-ųjų pavasarį galiūnas nebeišsprogo, ta- čiau legenda apie jį gyva ir šiandien. Pasakojama, kad jodamas į karą su kryžiuočiais po ąžuolu ilsėjęsis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Ant šakos pasikabinęs kardą ir šis perplėšęs tuomet dar jauno medelio liemenį, todėl ąžuolas užaugęs dvikamienis.
Prie to ąžuolo eržvilkiškiai eidavo pasivaikščioti, skirdavo pasimatymus. „Nežinau, kuris neturi fotografijos prie to ąžuolo, visos mokinių klasės ten fotografuodavosi. Mūsų stiprybės simbolis tas ąžuolas. O šalia, Šaltuonos slėnyje, yra poilsiavietė – dar vienas traukos centras“, – pasakoja Eržvilkiškių bendruomenės centro pirmininkė Rasida Kalinauskienė.
Šiemet įgyvendinta senokai sklandžiusi idėja įprasminti Vytauto ąžuolą, kad pašalinus nudžiūvusį medį eržvilkiškiams brangi vieta neliktų tuščia. Bendruomenės centras Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendruomeninės veiklos stiprinimo konkursui teikė projektą „Eržvilkiškių tapatybės stiprinimas“ ir gavo finansavimą. Projekto rezultatas – Vytauto Didžiojo skulptūra, bet prieš tai buvo ir daugiau eržvilkiškių tapatybę stiprinančių veiklų.
Herbo metai
Šie metai ypatingi – Lietuvos heraldikos komisija patvirtino Eržvilko herbą ir vėliavą. Liepos 6 d. heraldika buvo pašventinta.
Minint Mindaugo karūnavimo dieną surengtas didžiulis prasmingas renginys ant Eržvilko piliakalnio. Šventė buvo teatralizuota – atjojo pats karalius Mindaugas, šiemet jį vaidino Darius Kaminskis iš Varlaukio. Buvo edukacinių veiklų – dalyvavo sūrininkai Jolanta ir Raimundas Pelcikiai, krepšius pinti mokė Algis Bartkus iš Rutkiškių, tautodailininkas Juozas Videika iš Jurbarkų drožė ąžuolą ir mokė drožti kitus.
„Gręžiamės į istoriją ir stipriname savo tapatybę“, – prisiminusi Mindaugines, kuriose buvo pradėta drožti Vytauto Didžiojo skulptūra, bendruomenės centro pirmininkė pasakoja ir apie eržvilkiškių bendruomenę. Aktyvesni joje senjorai. Jaunimo irgi yra, bet aktyvius išvardyti užtenka vienos rankos pirštų.
„Mes esame kaip medžiotojai – pamatę aktyvesnį galvojame, kaip pritraukti į bendruomenės veiklą, o aktyvūs gali patraukti kitus. Gal ir jaunimas pamatęs, kad kaime nėra blogai, sugrįš. Viskas priklauso nuo lyderių“, – sako R. Kalinauskienė. Ji pati eržvilkiškių lyderė yra jau trečius metus – pakeitė prieš tai bendruomenei vadovavusias Nijolę Berulienę ir Algytę Greičiuvienę.
Kai bendruomenė Rasidą išsirinko pirmininke, ji augino sūnų ir turėjo daugiau galimybių susitikimams, pasisėdėjimams, kuriuose gimdavo įvairių idėjų. „Dabar į bendruomenę ateinu tarsi iš kitos pusės“, – sako Jurbarko r. savivaldybės administracijoje prieš metus pradėjusi dirbti moteris. Dabar ji daug dėmesio skiria projektams, kurie padeda kurti miestelio gerovę.
Pernai gavusi savivaldybės nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondo paramą bendruomenė įsigijo pavėsinę, pastatė ją piliakalnyje, o žiemą parsigabena į miestelio centrą ir įrengia joje prakartėlę. Šiemet per bažnyčių rėmimo fondą (toks irgi yra savivaldybėje) remontavo bažnyčios stogą. „Bažnyčia reikalinga visada. Tiesa, labiau seniesiems, o jaunimo mišiose nedaug, bet vėliau ir jiems reikės“, – sako bendruomenės centro pirmininkė. Eržvilko bažnyčia naktimis gražiai apšviesta, tarsi didžiųjų miestų kateros, o eržvilkiškiai džiaugiasi klebonu, kuris suremontavo senąją kleboniją.
Bet ne projektai, pasak R. Kalinauskienės, o žmonės yra svarbiausi. „Pagrindas – senjorės Genutė Stūronienė, Elena Mekšriūnienė, Onutė Damijonaitienė, Lionė Pocienė – Piliakalnio gatvės bendruomenė, puoselėjanti liepos 6-osios, Valstybės dienos, tradiciją. Labai aktyvi gimnazijos direktorė Birutė Genienė, šiemet apdovanota savivaldybės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“, iš jaunų – Asta Barčiauskienė, – vardija Rasida. – Į susirinkimus ateina nedaug, vis tie patys, bet kaip smagu, kad susirenkame į talkas. Susitvarkėme lanką, o Nerijus Ivoškis iškalė metalinį užrašą.“
Materialinės pagalbos bendruomenė kreipiasi į ūkininkus Algimantą Ūmantą, Antaną Pilypaitį, Egidijaus Giedraičio vadovaujamą bendrovę „Stungiai Agrar“. Lina Beržinskienė restauravo bažnyčioje seną prakartėlę, Linas Beržinskas ir Remigijus Toliušis padarė 40 suoliukų. „Daug yra auksarankių žmonių“, – sako Rasida, tikrai žinanti, kad geranoriškai padirbėti visų labui yra didelis malonumas.
Perkirpo juostelę
Spalio 27-oji – Vytauto Didžiojo mirties diena. Apypiete bendruomenė susirinko į Vytauto Didžiojo skulptūros atidengimo iškilmes. Atėjo gimnazijos mokinukų ir senjorų, globos namų ir krizių centro gyventojų, kultūros ir savivaldos darbuotojų – nemažas būrys eržvilkiškių.
Ir Danutė Siniauskienė buvo tame būryje. Jos namai – visai čia pat, taigi ir galiūnas Vytauto ąžuolas visada buvo artimiausias kaimynas. „Pirma pusė jo nudžiūvo, paskui ir kita pusė. Labai gailėjomės… Vaikai baisiai mylėjo tą ąžuolą“, – pasakojo močiutė. Jos sūnus Romualdas, gyvenantis Jurbarke, 2005 m. kartu su būriu klasiokų ir bičiulių Vytauto ąžuolo vietoje pasodino mažą ąžuoliuką, laistė jį, prižiūrėjo, ir medelis jau gerokai prastypęs. Ir skulptūra močiutė džiaugiasi. „Draugą turėsiu! Kai atsikraustėm, daug žmonių buvo, o dabar vienui viena čia gyvenu, – sako D. Siniauskienė tikėdamasi, kad eržvilkiškiai skulptūrą lankys, pravažiuojantys sustos, kaip ir ąžuolą lankydavo.
Savo kraštiečius sveikino savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė. Seniūnas Gintaras Kasputis džiaugėsi visais, kurie „drauge plaukė laivu į praeitį, kad sustiprėtų dabartyje“, nepamiršo padėkoti net viešųjų darbų darbininkams.
Pasak bendruomenės centro pirmininkės R. Kalinauskienės, seniūnas yra visų gerų pokyčių iniciatorius, todėl pirmoji bendruomenės padėka skirta G. Kaspučiui. Padėkos nusipelnė ir administracijos direktorė – nes savivaldybė paremia bendruomenės projektus.
Nuoširdžiai dėkota ir skulptūros autoriui J. Videikai, o menininkas tik džiaugėsi turėjęs smagumą drožti kunigaikštį iš didelio ąžuolo. Tas ąžuolas, beje, augo ant Eržvilko piliakalnio, taigi eržvilkiškiams savas, vietinis.
Perkirpus simbolinę juostelę skulptūrą pašventino kunigas Saulius Pavalkis. Tuomet džiaugsmas išsiliejo dainomis, nes susitelkus draugėn eržvilkiškiams smagu ir dirbti, ir švęsti.
Danutė Karopčikienė
