Esperantininkai rūpesčiu apgaubė „Burbulus“ (1)

Sakoma, kad gera daryti yra gera. Lygiai taip pat svarbu apie gerus darbus šnekėti garsiai ir į juos įtraukti kuo daugiau pozityviai nusiteikusių žmonių. Prieš trejus metus Jurbarko esperanto klubo „Horizontas“ nariai nutarė neapsiriboti vien kalbos įgūdžių tobulinimu ir pradėjo socialiai atsakingą veiklą. Jie ėmėsi šefuoti vieną „Skalvijos“ (buvę Viešvilės) vaikų globos namų šeimyną.

Toli ieškoti atsakymo, kam galėtų padėti, nereikėjo. „Skalvijos“ vaikų globos namai netoli Jurbarko, todėl esperantininkų žvilgsnis nukrypo į šių globos namų auklėtinius.

Klubo pirmininkas Stasys Raulynaitis sakė, kad pirmiausia esperantininkai visoms keturioms globos namų šeimynoms paruošė dovanų ir nuvyko prisistatyti, susipažinti. Vaikai svečiams suruošė koncertą, šiltai priėmė. Draugystė užsimezgė su „Burbulų“ šeimyna.

Pradžioje esperantininkai „Burbulus“ lankydavo per Velykas ir Kalėdas. Vėliau atsirado noras šia šeimyna rūpintis daugiau. Tam reikėjo gauti papildomų lėšų, nes klubo niekas finansiškai neremia – ką patys nariai susideda, tą ir turi. Tad nutartė ruošti paramos projektą interneto portalui aukok.lt.

Projektus vertina patys portalo lankytojai. Jie ir nusprendžia, remti projektą ar ne. Žmonės savo nuožiūra gali prisidėti asmeninėmis lėšomis ir taip paremti juos sudominusius projektus, gerus darbus.

Jurbarko esperantininkų labdaringos veiklos projektas „Susikibkime rankomis“ sulaukė pasisekimo. Mat projekto tikslas – padėti vaikų globos namų auklėtiniams įsilieti į visuomenę, plėsti jų akiratį bei užimtumą. „Burbulų“ šeimynai pagal esperantininkų parengtą projektą buvo paaukota 1448,10 Eur.

Pasak S. Raulynaičio, projektą rengė patys klubo nariai, tiksliai nurodydami, kam bus skirtos paaukotos lėšos, taip pat turėjo pateikti išsamią ataskaitą.

Paaukotos lėšos buvo paskirtos vaikų kelionei į Trakus. Čia pirmiausia jie plaukiojo laivu po Galvės ežerą. Toliau – edukacinė programa Trakų pilyje. Gidas vaikams pasakojo herbų istoriją, o jie patys mėgo pasigaminti herbą. Vėliau – ekskursija į kibininę, kurioje kibinų meistrai papasakojo šio patiekalo istoriją, pamokė paruošti ir iškepti. Įspūdžiai po kelionės buvo neapsakomai geri, liko nuostabūs ir skanūs prisiminimai – ką patys išsikepė, tą ir suvalgė.

Šiemet Jurbarko esperantininkai vėl buvo numatę išvyką su globojamų vaikų šeimyna, nes rajono savivaldybė paskelbė, kad nevyriausybinės organizacijos gali teikti socialinius projektus ir gauti paramą jiems įgyvendinti.

„Horizonto“ projektas buvo pripažintas tinkamu finansuoti ir pažadėta nemaža parama. Tad klubo nariai, dauguma solidaus amžiaus žmonės, nudžiugino savo globotinius, jiems vėl pažadėję ekskursiją. Tačiau savivaldybės pažadai pakeitė ir klubui teskyrė viso labo šimtą eurų, kurių nepakanka net autobuso nuomai.

„Horizonto“ nariams nieko kito neliko, kaip tik patiems daugiau pinigų susidėti ir paramos ieškoti kitur. Bendromis pastangomis pavyko surinkti lėšų ir ištesėti duotą pažadą.

Išvyka surengta į Pilnų namų bendruomenę Varėnos rajone. Šiuose namuose veikia reabilitacijos centras priklausomybes besigydantiems žmonėms. Pasak S. Raulynaičio, šių namų įkūrėjas mūsų kraštietis – iš Stakių kilęs kunigas esperantininkas Valerijus Rudzinskas.

Nors gali kilti abejonių, kodėl su vaikais reikėjo važiuoti pas žmones, turinčius priklausomybių, šią kelionę Jurbarko esperantininkai surengė ne atsitiktinai. Tikslas – parodyti, kaip galima pasikeisti, pamatyti, jog visuomet yra galimybė atsitiesti ir pakilti. Tik reikia būti šiek tiek stipresniam ir turėti vilties.

Vaikai taip pat keliavo prie Merkinės apžvalgos bokšto, plaukė laivu iš Druskininkų į Liškiavą, aplankė bažnyčią ir vienuolyną. Visų mokamų objektų atstovai priėmė supratingai ir draugiškai – vaikams bilietų pirkti nereikėjo. Klubo pirmininkas S. Raulynaitis pasidžiaugė, kad yra daug geranoriškai nusiteikusių svetimų žmonių, kurie puikiai supranta entuziastų daromą socialinę akciją.

Jurbarko esperantininkų „Horizonto“ klube – tik dvylika narių. Susitikę kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį jie bendrauja esperanto kalba. Dauguma narių esperantiškai kalba gana gerai.

S. Raulynaitis tvirtina, kad klube likę visi senieji nariai, o jaunimo sunku pritraukti. Mat seniau, kai anglų kalba nebuvo tokia populiari, o išvykti į užsienį buvo kur kas sudėtingiau, esperanto kalba buvo galimybė bendrauti su kitų šalių žmonėmis, susirasti panašių pomėgių draugų užsienyje. Tiesa, sovietinės valdžios laikais esperantininkai jautė spaudimą, laiškų cenzūrą ir KGB dėmesį. Pačiam klubo vadovui, tuomet studentui, buvo aiškiai pasiūlyta užsiimti kokia nors kita veikla, o ne propaguoti esperantininkų judėjimą. S. Raulynaitis dabar juokauja, kad sugumiečių dėmesys išėjo į naudą: jam, dieninių studijų studentui, kad neliktų laiko užsiimti esperanto kalba, buvo pasiūlytas darbas po paskaitų pagal studijuojamą specialybę. Tad užsidirbo pinigų, tačiau esperanto kalbos neatsisakė.

Jurbarko esperantininkai liko ištikimi savo pomėgiui – „Horizontas“ turi ilgametes tradicijas, o klubo veikla pasipildė prasmingu bendravimu su „Burbulų“ šeimyna.

Eglė Ramašauskaitė