Laimingi vaikai, augantys darnioje šeimoje, kur visi vienas kitam rūpi ir kiekvienas rūpinasi, kad visiems būtų gerai. Laimingi tokioje šeimoje ir tėvai – tvirtino viešviliškė Laima Bukauskienė, kurią aplankėme prieš Motinos dieną ir kalbinome apie motinystės džiaugsmus ir rūpesčius.
Dideli Bukauskų namai – mama, tėtis, penki vaikai, ir pilni visko: batų, lovų ir televizorių, gėlių, kieme – paukščių, sode – obelų, dar – dainų… O labiausiai tie namai pilni meilės: penkios poros rankų tiesiasi apkabinti, akys tviska džiaugsmu tardamos gražiausią pasaulyje žodį: „Mamyte!“
Mama Laima pasakoja ne apie save, bet apie vaikus. Pirmoji – Greta gimė prieš devyniolika metų, o Laima viską puikiai prisimena: gimdymas buvo komplikuotas, ir gydytojai mergytės jai ilgai nedavė, o ji troško turėti savo mažylę šalia – taip iškart ir giliai atėjo motinystės suvokimas.
Vyresnėlė Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoja veterinarinę mediciną, bet labai nori būti gydytoja. „Tokia ji nuo mažens – nori padėti kitiems“, – sako Laima. Metais jaunesnė Neringa Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje mokosi klasikinio dainavimo.
„Tas dainavimas – iš manęs, nes mūsų tėtis nedainuoja, tik ploja mums. Kai abi mergaitės, dar būdamos mažos, uždainavo per Motinos dieną, visa salė verkė. Neringa dainavo ir Viešvilės mokykloje, o Jurbarke jos talentą pastebėjo Danutė Lapienė. Ir pianinu groja visos trys mergaitės“, – džiaugiasi mama ir sako, kad pati irgi gal būtų grojusi, bet augo kaime, nebuvo tam sąlygų.
Tačiau nuo pat vaikystės Laima gavo kur kas didesnį turtą – ji iš savo mamos išmoko būti gera mama: „Švelnumą, pasiaukojimą gavau iš mamos. Jos gyvenimas buvo sunkus, vargingas. Labai daug sunkaus fizinio darbo, tėtis mažai padėjo. Bet mums, trims vaikams, mamytė buvo be galo švelni ir gera, pasiaukojanti. Dabar mamytė Zofija Sudienė gyvena Viešvilėje, šalia manęs.“
Laima džiaugiasi, kad vyresniosios dukros išliko labai artimos, kokios buvo nuo pat vaikystės, eina per gyvenimą susikibę už rankų, o kiekvieną savaitgalį parvažiuoja į tėvų namus.
O mažesnieji dar kasdien po tėvų sparneliu. „Dvylikametė Manta mokosi muzikos mokykloje, groja ir dainuoja, kruopšti ir gabi rankdarbiams. Dešimtmetis Aidas – mūsų ūkininkas, labai darbštus. Jis jau važiuoja traktoriumi! Tėtis jį moko ir duoda pavairuoti. Tėtės vaikas, nors tėvelis mažai matė jį augant, nes dirba elektromontuotoju ir ilgam išvažiuodavo į komandiruotes“, – pasakoja L. Bukauskienė.
Užtat dabar tėtis kas vakarą grįžta po darbo namo, mato, kaip auga ir jau tvirtą charakterį rodo pagrandukas Jaunius, bei labai laukiamas visų vaikų. Net vyresnėlės dukros, paskambinančios kasdien ir ne po kartą, nepamiršta pasiteirauti, ar tėvelis grįžo nelabai pavargęs.
„Mano vaikai turi labai gerą tėtį, aš – gerą vyrą, o mano mama – gerą žentą“, – laiminga sako Laima apie savo vyrą Žydrūną. Ji tvirtina, kad moters laimė ir motinystės džiaugsmas neabejotinai priklauso ir nuo vaikų tėvo.
„Galiu daug labai gerų žodžių pasakyti apie savo vyrą – jis yra tikras šeimos žmogus, atsakingas ir pasiaukojantis, labai darbštus, už tai vertinamas ir darbe. Viskas čia, namie, padaryta mūsų tėčio rankomis“, – sako moteris.
Senas iš Žydrūno tėvelių paveldėtas Bukauskų namas atrodo tarsi naujas. Sienos, grindys, langai, naujutėlaitis stogas – viską šeimos tėtis padarė pats. Dideliame kieme baltintais akmenėliais apdėlioti gėlynai, ūkiniame kieme klega vištos ir oriai vaikšto kalakutas, tvarte kriuksi paršai, galvas kaišioja būrelis avių. Visur tvarkinga, ir viskas įrengta taip, kad žmonėms šiuose namuose būtų patogu ir gražu. „Tai mūsų tėvelis pasistengia, jis visko sugalvoja ir padaro“, – paaiškina Laima.
Jiedu susipažino aštuoniolikmečiai, šokiuose. Laima mokėsi Viešvilės profesinėje virėjos specialybės. „Ar likimas, kad čia atvažiavau? Nes mokiausi gerai, galėjau visur važiuoti, – svarsto moteris. – Išdraugavom – ne gyvenom, o draugavom – trejus metus, ir susituokėm.“
Tą „draugavom“ keturiasdešimtmetė moteris ypač pabrėžia ir sako esanti senoviškų pažiūrų – turinti savo nuostatas ir savo vertybes, ir abu su vyru yra tikintys, jiems svarbios krikščioniškos vertybės.
„Manau, kad santuoka turi būti sutvirtinta sakramentu. Norėčiau, kad ir mano dukros taip kurtų šeimas“, – sakė L. Bukauskienė, bet ir pripažino, kad jei būtų kitaip, motiniška meilė neleistų nei pasmerkti, nei juolab atstumti.
Kai apžiūrėję ūkį grįžtame, mažasis Jaunius puikiai jaučiasi ant sesės rankų, o Aidas jau padengęs arbatos stalą ir supjaustęs gardžiai kvepiantį mamos pyragą. Vaikai pasakoja, kad pyragus mama žymiai dažniau kepa jiems, o ne svečiams, ir kasdien ruošia skanius pietus, kad net sunku išsirinkti, kuris valgis gardžiausias.
Turi šeima ir karvę, augina daug daržovių, šienauja pievas. Darbų namie daug, Laima to neslepia, bet ne vienai tenka juos visus nudirbti, todėl baisiai nevargina. „Norime, kad vaikai valgytų sveikesnį maistą, todėl mūsų ir sūriai naminiai, ir grietinė, kiaušiniai, lašiniai. Ir pyragus, ir tortus pati kepu“, – sako penkių vaikų mama. Ir galbūt kam nors pasirodys, kad visa, ką ji daro ir kuo gyvena, sukasi tik apie namus.
Šeima, vaikai – pati svarbiausia, bet ne vienintelė L. Bukauskienės gyvenimo rolė. „Paauginsim savo klecką, – sako Laimutė apie mažylį Jaunių, kuris jau tiesia rankeles į mamą, – ir grįšiu dainuoti. Be dainų aš negaliu, ir bendravimas man labai svarbus.“ Ji vėl dainuos garsiojoje Viešvilės „Vėtrungėje“, eis į repeticijas, važinės į koncertus. Sugrįš į darbą pasienio užkardoje, turi ir visuomeninių pareigų – yra išrinkta seniūnaite.
Moteris neslepia, kad nėra taip paprasta padalyti save viskam ir visiems, nieko nenuskriaudžiant. Visų svarbiausia šeimoje – nuoširdus bendravimas, tam niekada neturi pritrūkti laiko.
Todėl Laima visada stengiasi išklausyti vaikus, kad ir kokia pavargusi būtų, kad ir kokių darbų ar užsiėmimų turėtų. Išklausyti ir suprasti, surasti raktą į kiekvieno vaiko širdelę, kartu pasidžiaugti, paguosti, išspręsti problemas. Tam negali pritrūkti nei laiko, nei kantrybės.
„Ir visoms mamoms noriu palinkėti – kuo daugiau šnekėkitės su vaikais, to labiausiai trūksta per nuolatinį mūsų skubėjimą. Geriau mažiau nupirk, mažiau kišenpinigių duok, bet išklausyk“, – sako penkis vaikus auginanti viešvilietė.
Šeimoje, kur buvimas kartu yra brangesnis už daiktus, niekada nepritrūksta šnekos. Tokių šeimų motinos nesiskundžia nerandančios bendros kalbos su vaikais, o tėvo žodis visada būna autoritetingas ir patikimas.
Todėl tokie mieli, laukiami Bukauskų namuose penktadienių vakarai, kai iš studijų sugrįžta vyresnėlės, kai visi kartu gali susėsti už vakarienės stalo. Vakarieniauja ilgai, ir nežinia, kas labiau sotina – gardieji mamos valgiai ar pokalbiai, kur visi žodžiai – iš širdies, ir kiekvienas išgirstas.
Danutė Karopčikienė
