Neišsenkančio Kalėdų džiaugsmo! Nesibaigiančio stebuklo! (1)

Apsisuko metų ratas – vėl sulaukėme šventų Kalėdų – džiaugsmo, stebuklo laukimo, vilčių išsipildymo šventės.Tikintiesiems Kalėdos – ne tik blizgučiai ir nuo ilgo laukimo pavargusios kadų kadais išpuoštos eglės.Krikščioniškasis pasaulis švenčia Kūdikėlio Jėzaus gimimą. Apie Kalėdų prasmę ir kas tas kalėdinis stebuklas, kurio visi taip laukiame, pasakojo Jurbarko Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. Darius Auglys.

Bažnyčia, skirtingai negu pasauliečiai, šalia įprastinio kalendoriaus turi savo kalendorių. Įprastinis vadinamas grigališkuoju, jį įvedė popiežius Grigalius XII 1582 m. spalio 4 dieną. Rytų Bažnyčia jau buvo atskilusi nuo Romos ir naujovės nepriėmė, todėl Vakarų bažnyčia Kalėdas švenčia gruodžio 25-ąją, o Rytų Bažnyčia sausio 6-ąją.

Kalėdų iškilmė skelbia: „Šiandien jums gimė Išganytojas!“. Kalėdos mums skelbia, kad „Žodis tapo Kūnu ir gyvena tarp mūsų“. Tai džiaugsmo šventė sulaukus Jėzaus Kristaus gimimo.

Krikščionių bažnyčia, išpažindama Švč. Trejybę, yra kristocentrinė – visas mūsų tikėjimo gyvenimas sukasi apie Kristų – Dievą ir Žmogų. Štai todėl tikėjimo metus pradedame ypatingu keturių savaičių laikotarpiu – adventu. Lotynų kalbos žodis adventus reiškia atėjimas – laukiame Dieviškojo Įsikūnijimo – Jėzaus Kristaus gimimo.

Gal ne visi ir žino, kad bažnytiniai Naujieji metai švenčiami ne sausio 1-ąją. Pagal Bažnyčios liturginį kalendorių metai prasideda pirmąjį advento sekmadienį. Tik Bažnyčia fanfaromis ir fejerverkais šios dienos nepažymi – todėl, kad savo gyvenimą kreipiame daugiau į vidinius, o ne išorinius dalykus. Ir džiaugiamės šiaurietiškai – šalčiau. Tikriausiai esate matę, kaip švenčia Mišias Afrikos, Centrinės Amerikos katalikai: su šokiais, būgneliais, linksmais besijuokiančiais veidais. Mes, europiečiai, esame santūresni, bet Bernelių Mišiose tikinčiųjų veidus nušviečia ramus vidinis džiaugsmas.

Kalėdos yra visos žmonijos šventė, ir šiais laikais dėl komercijos atrodo šiek tiek sumaterialėjusi. Seniau būdavo viskas kukliau, paprasčiau, vėliau, dabar pradedama puoštis jau lapkričio pabaigoje. Šventės akcentai nėra blogai – lempučių šviesos, girliandos, papuoštos eglutės pakelia nuotaiką, nes dienos trumpos, tamsios, žmogui liūdna.

Bet tai tik išorė, svarbiau yra vidinė ramybė. Keturios advento savaitės – ramybės laikas. Turime pamatyti kitą žmogų šalia, atsisakyti linksmybės, kreipti mintis į Dievą. Bet pasninkas, atsisakymas kažko tik tada bus prasmingas, kai atsisakę paaukosime kitam, atiduosime tam, kas stokoja.

Kristaus gimimo laukimas, ėjimas prie Dievo visada yra tik per kitą žmogų. Per adventą galime padaryti tokių darbų, kokių nedarome kitu laiku. Aplankyti senelių ir vaikų namus – su meile, šiluma, nes visiems to reikia. Pamatyti žmones, kurie per rūpesčius – ką šeimai valgyti paduoti – šventės nejaučia, ir juos pradžiuginti.

Bažnyčia šiemet pradėjo Gailestingumo metus – raginame visus būti gailestingus, atleisti, susitaikyti, padėti vieni kitiems.

Prieš Kalėdas ypač suaktyvėja įvairios labdaringos akcijos – esame raginami paremti, paaukoti, nupirkti. Bet meilę reikia rodyti visada, ne tik per Kalėdas. Ir ne visada gerumas yra tik pinigai – davei pinigą, pervedei į sąskaitą – ir pasidėjai pliusą gerų darbų sąraše. O daugybei žmonių reikia pabendravimo, pabuvimo šalia, pakalbinimo, dėmesio – tai neretai yra kur kas svarbiau už labdarą. Paprastuose dalykuose slypi gailestingumas, o ne tame, kad nupirksi, paduosi.

Gailestingumą reikia parodyti visiems, nors kartais sunku persilaužti: mes esame linkę kaltinti tą, kuriam sunkiai sekasi, kuris nesugeba sutvarkyti savo gyvenimo, savimi ar savo šeima pasirūpinti.

Neabejoju, kad žmonės yra gailestingi, kad daug gerumo žmonėse. Yra daugybė tokių, kurie kasdien kantriai rūpinasi artimaisiais, padeda savo kaimynams, paremia visai nepažįstamus žmones. Ir daro tai tyliai, nesireklamuodami. Bet žinome tik apie tuos, kurie pasireklamuoja, apie kuriuos laikraščiai parašo, televizija parodo.

Rytoj susėsime prie Kūčių stalo. Kūčių vakarienė – tai ramybės, broliškos meilės, susitaikinimo pasidalijant nerauginta duona – kalėdaičiu – ženklas.

Prisimenu savo vaikystės Kūčias tėviškėje, Kavarsko miestelyje, Anykščių rajone. Ant stalo paskleista šieno, balta staltiesė, žvakelė, kalėdaičiai. Žinoma, ir dvylika patiekalų. Prie to stalo susėsdavom visa šeima – tėveliai, sesuo, brolis, seneliai, savo šeimos nesukūręs dėdė. Pasimelsdavom, lauždavom kalėdaitį, dalydavomės, kalbėdavomės. Mes, vaikai, visada po eglute rasdavom dovanėlių.

Tos tradicijos nepasikeitė – per Kūčias, Kalėdas susirenka šeima, suvažiuoja iš visur, net iš toliausiai, į gimtuosius namus. Gal todėl žmonėms Kalėdos yra didžiausia šventė, nors Bažnyčiai didesnė šventė yra Velykos. Džiaugiuosi, kad ir mane per Kalėdas čia, Jurbarke, aplankys tėveliai ir sesuo su šeima.

Kaip pajusti Kalėdų stebuklą? Kad stebuklas pasiliktų mūsų širdyse, gyvenimuose, kasdienybėje, turim pamatyti kiekvieną žmogų – ne tik ruošdamiesi ir pasitikdami Kalėdas, bet visada.

Bažnyčios per Kalėdas būna pilnos žmonių. Kiekvienam katalikui šv. Kalėdų centras yra Bernelių šv. Mišios. Jose vyrauja džiugi, pakili nuotaika, apimanti ir vaikus, ir suaugusiuosius.

Kviečiu Jus visus Kūčių vakarą į Bernelių mišias – švęsti mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus gimimą. Pabūti kartu, pasimelsti prie prakartėlės ir parsinešti į savo namus Kūdikėlio Jėzaus paskleistą šviesą.

Linkiu Jums visiems, šiandien dar tebegyvenantiems šv. Kalėdų laukimu, kad gimus Mažajam Kūdikėliui atvertume širdies duris, kur Jis pajaus Jo lauktą šilumą ir ramybę.

Prašau mintimis ir malda apglėbti kiekvieną artimą, kuris šalia ar toli nuo mūsų.

Išdrįskime paduoti ranką tam, kuris užgavo mus žodžiu ar veiksmu, ir ištarti: atleidžiu. Išdrįskime ištarti tiems, kuriuos mes užgavome: atsiprašau ir dovanoki man.

Linkiu, kad šios Kalėdos mums būtų palaimingos.