Trys Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai, atliekantys reabilitacinį gydymą Karių reabilitacijos centre Druskininkuose, trečiadienį buvo užsukę į Jurbarką. Lydimi atsargos pulkininko Algio Šimoniūčio, kariai važiavo į Tauragę susitikti su jaunaisiais šauliais.
Trys vyrai, išlipę iš labdaros ir paramos fondo „Pagalbos sparnas“ ženklu pažymėto autobuso, vargu ar kuo išsiskirtų iš minios, jei ne jų kareiviški maskuojamųjų spalvų drabužiai su Ukrainos kariuomenės ženklais. Tiesa, vienam ryškiau, kitam menkiau dar matyti sužeidimų padariniai – tik prieš keletą mėnesių jie kovėsi fronte už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę. Tie vyrai, kaip ir visi, šypsosi, juokiasi, pokštauja, apie karą pasakoja kaip apie savo kasdienybę. Ryžtingai kalba apie sugrįžimą į frontą, o kai prisimena į karą išlydint ašarojusias motinas, nuleidžia akis slėpdami savo ašaras.
Nepriklausomybės kovotojai
Sergejus šioje trijulėje vyriausias. 1966 m. gimęs vyras gyvena Zaporožės srityje, privačioje firmoje dirba energetiku. Tiksliau, dirbo, kol prasidėjęs Euromaidano judėjimas pakeitė Ukrainą, visą pasaulį ir eilinių ukrainiečių gyvenimus.
2013 metų lapkričio 21 dieną tuometinė Ukrainos vyriausybė dekretu sustabdė šalies pasiruošimą ratifikuoti sutartį su Europos Sąjunga. Ukrainiečių tauta išėjo protestuoti į gatves, į Kijevo Nepriklausomybės aikštę – Maidaną. Sergejus – dviejų jau suaugusių dukrų tėvas ir dviejų anūkų senelis – pasiprašė savanoriu į Ukrainos kariuomenę.
Kitas, žymiai jaunesnis, irgi prisistato Sergejumi, o jo šaukinys esąs „šokėjas“. „Mes visi turim šaukinius, fronte per racijas niekas nesivadina vardais. Taip jau išėjo, kad mano – „šokėjas“, – paaiškina ir plačiai šypsosi, tarsi ne apie karą kalbėtų, o apie šokių repeticijas. Sergejus buvo pašauktas tarnauti pagal prezidento Petro Porošenkos mobilizacijos įsakymą. Namie paliko žmoną ir dabar jau dvylikametį sūnų.
Maksimo kareiviškas šaukinys – „pulko sūnus“. „Sūnus, nes pulke aš mažiausias…“, – paaiškina iš pažiūros dar visiškai jaunutis, nors jau trisdešimtmetis vyras. Maksimas – teisininkas, namie jo laukia šeima. Į karą jis išėjo savanoriu, tuoj po Maidano įvykių – po to, kai ginkluotos specialiosios milicijos pajėgos išvaikė protestuotojus, o aikštė pirmą kartą buvo aplaistyta taikių žmonių krauju.
Po reabilitacijos Druskininkuose Maksimas vėl grįš į frontą – jo akys dega kovos ryžtu, nors sužeista koja dar sunkokai remia žemę. Koją jam sužeidė mūšyje prie Ilovaisko. Tada – ligoninės, operacijos, paskutinė – rugpjūtį Varšuvoje.
Sergejus – tas, jaunesnysis – į frontą pateko praėjusių metų spalį, lapkritį buvo kontuzytas, sausį – dar kartą. „Kontuzija – ne sužeidimas, pasiremontuoji truputį ir vėl kariauji. Visi taip. Bet paskui mane kliudė skeveldra, o liepą – vėl kontuzija mūšyje Donecko oro uoste. Ji mane ir pribaigė“, – pasakoja vyras.
Nors Druskininkuose Sergejus atsigavo – normalizavosi kraujospūdis, galvoje nebeūžia, karas jam jau baigėsi. „Važiuosiu namo, – sako vyras. – Nors noriu grįžti pas vaikinus, žmona man iškėlė ultimatumą – arba frontas, arba šeima. Turiu grįžti, auginti ir auklėti sūnų. Mūsų artimieji pavargo – su mumis nėra ryšio, jie nervinasi. Nesinori jiems suteikti tiek daug skausmo.“
Donecko oro uosto prieigose sužeistas buvo ir kitas Sergejus, vyresnysis. Nenorėdamas skaudinti artimųjų, vyras ne iš karto jiems pranešė apie sužeidimą, kurio būta stipraus, nes prireikė net dešimties operacijų. „Dabar esu trečios grupės invalidas ir į frontą kol kas negrįšiu – neleidžia manęs. Nors vaikai mano jau dideli – viena dukra Zaporožėje yra anglų kalbos dėstytoja, kita – dar studentė, o žmona irgi išėjo į karą – ji medicinos sesuo, tarnauja Donecke“, – pasakojo vyras.
„Karas – tai skausmas, netektys, bet mes kovojame už savo nepriklausomybę“, – sakė Maksimas. „Tai didžiulis skausmas, tu netenki draugų, pažįstamų, – paantrino jam Sergejus. – Dėkui Dievui, kad ne visiems reikia kariauti, bet kurie pateko į karą – visi tampa broliais. Skaudžiausia yra laidoti brolius.“
Kol bus nors vienas žmogus, kuris gins Ukrainą, mūsų priešai pas jus neateis. Bet yra sakoma: nori taikos – ruoškis karui, toks mūsų palinkėjimas Lietuvai – sakė Ukrainos kariai.
Rūpinasi „Pagalbos sparnas“
Reabilitacinį gydymą Lietuvoje jau atliko per 20 Ukrainos karių, o iš viso šiemet jų planuojama sulaukti apie 50. Mūsų šnekintieji kariai po mėnesio trukusios reabilitacijos Druskininkuose jau antradienį išvyks namo. Lietuvoje jais rūpinosi ir tarptautinis labdaros ir paramos fondas „Pagalbos sparnas“. Fondo direktorius atsargos pulkininkas Algis Šimoniūtis važiuodamas su kariais į Tauragę užsuko į Jurbarką.
Jurbarke svečius sutiko Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos vadovas atsargos pulkininkas leitenantas Česlovas Šlėgaitis, o verslininkas Vytautas Giedraitis pakvietė pietų savo įmonės valgykloje bei padovanojo kariams šiltų striukių.
A. Šimoniūtis – kariškis, tarnavęs ir Afganistane, ir Ukrainoje, puikiai žino, kas yra karas. Prieš pusantrų metų jis įsteigė fondą „Pagalbos sparnas“, kuris Ukrainos kariams bei nuo karo nukentėjusiems civiliams jau surinko ir nugabeno per 140 tonų paramos. Tai ir drabužiai, šalmai, medikamentai ir medicinos priemonės bei kiti daiktai, taip pat parėmė Ukrainos karius automobiliais, ypač nemažai nugabeno džipų. „Fondas rūpinasi vaikų namais, kurie įkurti netoli Kijevo, juose apgyvendinami vaikai iš vietų, kur eina fronto linija. Taip pat esame įkūrę centrą gimdyvėms, kuriame glaudžiasi iš karo zonos atvykusios kūdikių besilaukiančios moterys“, – pasakojo fondo vadovas A. Šimoniūtis. Atsargos pulkininkas sakė, kad daug žmonių ir organizacijų aukoja fondui – visi tie, kurie supranta, kad kare reikalinga visokia pagalba, o karas už nepriklausomybę – šventas reikalas.
Danutė Karopčikienė
