Raudonės pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojai metodininkei, maironiečių būrelio vadovei Elenai Elzbergienei pirmadienį įteiktas Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“, kuriuo mokytoja pagerbta už filantropinę veiklą, ypač jaunųjų kūrėjų skatinimą ir rėmimą. Kandidatūros teikimą inicijavo Lietuvos maironiečių draugija, rekomendavo Raudonės pagrindinė mokykla, seniūnija, Jurbarko r. savivaldybės Švietimo skyrius.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ įsteigtas 2011 m. siekiant skatinti Lietuvos visuomenę dirbti valstybės labui ir jos gerovei.
Šiemet buvo pateiktos 64 kandidatūros penkioms nominacijoms: už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui; už filantropinę veiklą, ypač jaunųjų kūrėjų skatinimą ir rėmimą; už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje; už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą ir skleidimą; už visuomeniškai aktualią publicistiką. Komisija, vadovaujama Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro prof. Bronislovo Genzelio, apsvarsčiusi visas kandidatūras išrinko 25 nominantus.
Iškilmingas renginys vyko didžiosios lietuvių filantropės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės mieste – Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, o medalius nominantams teikė Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė.
Nuo mažens – su Maironiu
Lietuvos maironiečių draugija pernai minėjo 25-metį, tiek pat laiko maironiečių būrelis gyvuoja Raudonėje ir šios didelės asmenybės šviesoje mokytoja E. Elzbergienė augina darbščius, dorus ir kūrybingus žmones.
„Man Maironis visada buvo šalia – per Dubysą. Gimiau Meištuose, Raseinių rajone, augau Kebaičiuose – į mūsų kaimą atsklinda penkių bažnyčių varpai: ir nuo Maironio Pasandravio, nuo Betygalos, Ariogalos, Raseinių. Bet mano Kebaičiuose nebėra nė vienos sodybos, tik žemė, miškas – kaip man būna liūdna, kai ten nuvažiuoju“, – pasakoja mokytoja.
Maironiečių draugiją kūręs Panevėžyje mokytojaujantis Eugenijus Urbonas – kilimo nuo Juodaičių, tad mūsų krašto mokyklos irgi buvo prie pradžių pradžios. Nijolė Lapinskienė maironiečius būrė Jurbarke, Nijolė Norkienė – Skirsnemunėje, Elenutė Jurkšaitienė – Veliuonoje. E. Elzbergienė į pirmąją respublikinę sueigą 1989-ųjų rudenį Kaune vežėsi tik vieną maironietę – dabar ji, Renata Siaurusaitienė, yra Raudonės seniūnaitė ir aktyvi maironiečių veiklos rėmėja – o paskui jau važiavo būriais. Raudonės maironiečių vadovė džiaugiasi, kad beveik visi prieš ketvirtį amžiaus įkurti būreliai išliko, randasi ir naujų.
Dukart per metus šalies maironiečiai renkasi į sueigas su įdomia, įvairia ir prasminga programa, ir vis kitoje Lietuvos vietoje. „Kiek vaikai pamato ir pažįsta Lietuvą! Jei ne tos sueigos, net nežinotume, kokių mūsų šalyje yra vietų. Argi tai mažai? Ruošia programas – vaikai tokie atviri, tokie dvasingi! O dar bendravimas, pažintys, net meilės. Jie ir užaugę, pasklidę po pasaulį, lieka draugai, siunčia linkėjimus maironiečiams. Net jei neprisimena poezijos, žino, kad Maironis buvo didelis žmogus“, – sako Raudonės lituanistė.
Čia verta pastebėti, kad Maironis nėra nei televizijų, nei feisbuko veidas, tad dabarties jaunimui – seniena. Tad tuo didesnis mokytojų talentas sudominti Maironio asmenybe jaunimą ir pasišventimas ugdyti darbščius, išprususius, kūrybingus Lietuvos ateities kūrėjus.
Skatina kurti
Nauji įspūdžiai, pažintys su didelėmis asmenybėmis (maironiečius globojo poetas Marcelijus Martinaitis, literatūros mokslininkė Vanda Zaborskaitė) ir jų veikla skatina vaikus ir pačius kurti. Ir ypač tada, kai kūrybinguosius palaiko mokytoja: pasiūlo dalyvauti konkursuose, spausdinti kūrinėlius ir padeda juos parengti.
Raudonės lituanistė pasakoja, kad maironiečių kūrybos almanache „Žodžių žydėjimas“ buvo spausdinti Aidos Vilčinskaitės eilėraščiai, mini Zitą Klumbytę, kurios nepaprastai gražus rašinys laimėjo Čikagos Vydūno fondo pirmąją premiją. Agnė Radvilaitė du kartus apdovanota „Tautos fondo“ premija už istorinius rašinius. Artūras Pavalkis rašinį apie tremtinį savo senelį ilgai taisė, tobulino – dabar mokytoja juo remiasi aiškindama vaikams tremties temą.
Bet ne tik šie, į viešumą išėję ir apdovanojimais sugrįžę, mokinių darbai yra Raudonės lituanistės pasididžiavimas. Mokytoja kasdien patiria iš savo mokinių širdžiai mielų džiaugsmelių, kuriuos teikia didelė vaiko pastanga sukurti kad ir mažytį gėrio ir grožio krislelį.
Mokytojo pareiga – pateikti informaciją apie konkursus, kurios mokiniai patys nepaskaito, ir gabiems, norintiems dalyvauti vaikams to beveik ir užtenka. Tačiau mažose mokyklėlėse neretai būna kitaip – pastebėjus vaike bent kruopelytę darbštumo, kruopštumo, negalima leisti tam be pėdsako prapulti. Konkursinis rašinys neatsiranda vienu prisėdimu: vaikas turi labai daug dirbti – taisyti, pildyti, tobulinti, o mokytojas – kantriai skatinti jį tam darbui.
Knyga apie Raudonę
Svariausias Raudonės maironiečių darbas – 2000 metais išleista knyga „Raudonė“. „Toje knygoje sudėta mūsų krašto istorija, žmonių atsiminimai, tautosaka – viskas surinkta ir užrašyta mokinių. Mokytojams gal tik daugiau buvo darbo leidžiant knygą. Kelias vasaras rengėme Raudonėje stovyklas kartu su kauniškiais, raseiniškiais ir panevėžiečiais – ir jiems, ne tik mūsiškiams buvo įdomu. Mokiniai surasdavo tokių žmonių, kurių aš net nežinojau, ėjo pas juos, kalbino, paskui šifruodavo tekstus – įrašymo technika tuomet dar buvo senoviška. Knygos rengime dalyvavo apie 200 maironiečių, mus rėmė savivaldybė, Švietimo skyrius“, – pasakoja mokytoja Elena.
2012 metais išėjo pakartotinis maironiečių parengtos knygos leidimas – tuo pasirūpino Raudonės bendruomenės centras. Vadinasi, prieš dešimtmetį maironiečių nuveiktas darbas – nevienadienis, neužmirštas, reikalingas ir įdomus dabarčiai.
Maironiečiai Raudonėje pažįstami ir jų veikla žinoma – jų dėka ne tik mokykla, bet ir miestelis švenčia Baltų vienybės dieną, neliko be atgarsio Maironio, Donelaičio, Tarmių metai.
Dalijasi su kitais
Gražiesiems darbams Raudonėje susivienija mokykla, seniūnija, bendruomenės centras, vaikai ir tėvai, mokytojai ir vadovai. Todėl ir į Panevėžį pasveikinti su garbingu apdovanojimu savo mokytojos vyko nemažas būrelis raudoniškių, o likę namie šia gera žinia dalijosi su kitais.
Mokytojai E. Elzbergienei šis apdovanojimas – didelis džiaugsmas ir garbė. Ji tiki, kad pati švenčiausia tarnystė ir yra Lietuvai, jos kalbai, žmogui. Tačiau medalį „Tarnaukite Lietuvai“, kaip ir 2012 m. gautą garbės ženklą „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ mokytoja dalijasi su kitais – ypač su kaimų mokytojais, maironiečių ir kitų būrelių vadovais, kurių gyvenimuose ir darbuose rusena filantropijos dvasia.
Pagarbiai ji saugo ir mažą popieriaus lapelį, kurį po ilgos ligos atėjusi į mokyklą rado ant savo darbo stalo: „Labai smagu, kad jūs pasveikot ir sugrįžot. Labai pasiilgom jūsų pamokų, jūsų balso. Dabar supratom, kad jūs ar šauktumėt, ar nusišypsotumėte, bet už jus lietuvių mokytojos geresnės nebus.“ Ši dovana – tik Raudonės lietuvių mokytojai.
Danutė KAROPČIKIENĖ
