Jei kada Girdžių pakraštyje išgirsite vilku staugiantį vyrą, nenustebkite. Taip čia gyvenantis vokietis Horstas Ganzeris šaukia savo augintinį – Karpatų miškų vilką, vardu Boy. Pasitikdamas svečius senjoras juokauja, kad kresnas vilkas žmonėms draugiškas, tačiau kelyje pasitaikančias kaimynų vištas ar katinus sumedžioja akimirksniu.
Surasti H. Ganzerio namą Girdžiuose nesunku. Lietuvos ir Vokietijos valstybinių vėliavų spalvomis išmargintas pastatas aptvertas aukšta, tokia pat spalvinga tvora.
„Kai manęs paklausia apie spalvas, sakau, kad tai – lietuviškos harmonijos spalvos“, – pasakoja 67-erių vokietis.
Nupirko atsitiktinai
Įvairius pasaulio užkaborius per gyvenimą išmaišęs buvęs karo medikas Girdžiuose apsigyveno atsitiktinai. Nuolat besišypsantis H. Ganzeris visada turėjo daug draugų įvairiose šalyse, Lietuva – ne išimtis. 2005 metais draugai vokietį pakvietė paviešėti Jurbarke.
„Sėdėjome „Liukse“ ir kalbėjomės. Kalba pasisuko apie tai, kad Jurbarke pigūs butai ir namai. Vienas žmogus užsiminė, kad žino alkoholikų porą Girdžiuose, kurie parduoda namą. Nuvažiavome pažiūrėti, vaizdas buvo kraupus – tikra landynė. Purvina, langai išdaužyti, šildymo sistema neveikia. Sukirtome rankomis ir palikau jiems 500 eurų užstatą“, – prisimena H. Ganzeris.
Namo savininkai už beveik griuvėsiais paverstą pastatą prašė 13 tūkst. litų. Užsienietis sutarė, kad likusią dalį sumokės po poros metų, kai išeis į pensiją ir galės atvažiuoti gyventi į Lietuvą. Tačiau susitarimą girdžiškiai pamiršo, todėl H. Ganzeriui teko ne vieną kartą atvykti į Jurbarką, kol buvo sutvarkyti visi dokumentai. Net tapęs namo savininku ir atsiskaitęs su ankstesniais šeimininkais vokietis vargo – čia gyvenusi pora neplanavo niekur kraustytis. Išvyti nepageidaujamus įnamius pavyko tik pagrasinus, kad namą nugriaus buldozeris.
„Išleidau šitam namui visą savo pensiją ir gyvybės draudimą. Viską reikėjo perstatyti. Daug darbo, daug savo laiko tam paaukojau. Dar daugiau darbo įdėti reikės, bet viskas po truputį stoja į vietas. Nesiruošiu niekur iš čia kraustytis, nes man Girdžiuose labai patinka. Patinka šita gatvė, kuria per dieną pravažiuoja du automobiliai, patinka gamta, draugiški žmonės“, – atviravo H. Ganzeris.
Višta kaput
Į Lietuvą 2007 m. vyras atvyko kartu su savo augintiniu vilku Boy – Rumunijos vilkės ir Italijos vilko mišrūnu. Visą gyvenimą šunis, paukščius, žuvis ir kitokius gyvūnus auginęs H. Ganzeris neatsispyrė netikėtam pasiūlymui įsigyti dabar girdžiškių smalsumą žadinantį vilką.
„Vokietijoje yra vietų, rezervatų, kur vilkai auginami ir veisiami. Vieno jų šeimininkas turėjo vilkę iš Rumunijos, kurią nuvežė į rezervatą Italijai priklausančioje Elbos saloje. Kad vilkai susiporuotų paprastai reikia daug laiko, tačiau tą kartą viskas įvyko per keletą dienų. Vilkė atsivedė jauniklių, pasirinkau tą, kuris buvo ramiausias ir laikėsi nuo kitų nuošaliai. Man tada jau buvo šešiasdešimt, nenorėjau agresyvaus ir aktyvaus gyvūno“, – pasakojo vokietis.
Kol Boy buvo jaunas, H. Ganzerio pasirinkimas pasiteisino – vilkas besąlygiškai klausė šeimininko. Tačiau subrendęs gyvūnas parodė neagresyvų charakterį. Gyvūną sunku suvaldyti, kai jis pamato kaimynų vištą ar katę. Boy pabrukęs uodegą grįžta tik tada, kai iš šeimininko balso supranta, kad šis dėl augintinio nepaklusnumo įsiuto.
Tokiam vilko elgesiui H. Ganzeris net turi specialų terminą – numoja ranka ir ištaria – višta kaput. Trumpai tariant – Boy vis tiek savo grobį sumedžios.
„Šaukti Boy, kaip šaukiami šunys, neverta, jis reaguoja į kaukimą, todėl, kai noriu atkreipti dėmesį, turiu kaukti. Vilko charakteris kitoks nei šuns. Esu jį išmokęs keleto komandų, tačiau jei šuo paliepimus vykdo iškart, Boy kartais laukia, kol pakartosiu keletą kartų, nors iškart supranta, ko noriu“, – juokėsi H. Ganzeris.
Tačiau Boy nepaklusnumas turi ribas. Jei vilkas pabėga, visada pats ir sugrįžta.
Pakeitė dokumentus
Į Lietuvą su šeimininku persikrausčiusio Boy dokumentuose buvo įrašyta, kad jis – Karpatų miškų vilkas. Su šiuo pasu H. Ganzeris augintinį veždavosi į Vokietiją aplankyti dukros. Tačiau galiausiai teko paklausyti vilką prižiūrinčio veterinaro patarimo ir pakeisti dokumentus. Naujuosiuose įrašyta, kad Boy yra ne vilkas, o šuo.
„Kai veterinaras sužinojo, kad su dokumentais, kuriuose įrašyta, kad Boy yra vilkas, važiuoju į Vokietiją, kertu sienas, susiėmė už galvos ir perspėjo, kad gyvūną gali konfiskuoti. Teko ieškoti išeities“, – atviravo H. Ganzeris.
Vokietis tikina, kad augintinis taikiems žmonėms nepavojingas. Išties vilkas leidžiasi glostomas ir niurkomas. Boy pyksta tik ant tų, kurie yra jį nuskriaudę. Septintą gimtadienį šiemet atšventęs vilkas ir dabar taikosi įkąsti kaimynui, kuris jam mažam įspyrė.
Nuo nuolat skalijančių kaimynų šunų Boy skiriasi tuo, kad niekada neloja. Tiesa, vilkas kartais mėgdžioja lojimą, bet tai labiau primena trumpus stūgtelėjimus.
Karaliauja katė
Pasakodamas apie namus H. Ganzeris tikina, kad juose karaliauja ne jis ir ne vilkas. Tikroji namų šeimininkė yra balta katė Lucky, arba lietuviškai – sėkmė. Katė vokiečio namuose apsigyveno, kai šis ką tik pasaulį išvydusį gyvūną rado šalia kelio iš Tauragės į Jurbarką.
„Važiavau iš Tauragės, kur pas veterinarą lankėmės su Boy. Sustojau, nes gamta šaukė, nuėjau šiek tiek toliau nuo kelio ir pamačiau katę. Ji dar buvo be kailio ir visa kruvina. Manau, kad visi gyvūnai turi teisę gyventi, todėl pasiėmiau ją ir pavadinau Lucky – sėkme“, – prisiminė H. Ganzeris.
Užaugusi Lucky greitai užėmė namų šeimininkės vietą. Su ja nekonkuruoja nei vilkas, nei šuo, nei dar viena katė. Savo viršenybę konfliktinėse situacijose Lucky pabrėžia paprastai – letenomis apkulia varžovą.
Lucky valdo ir vandens karalystę. Gyvūnas kartais paslapčiomis surengia žvejybą šeimininko akvariumuose. H. Ganzeriui belieka tik susitaikyti su nemaloniu faktu, kai ant žemės pamato kurios nors egzotiškos žuvelės likučius.
Miestai nepatiko
H. Ganzeris sako, kad į Lietuvą persikėlė ne tik dėl gamtos ir ramybės, bet ir dėl to, kad gyventi čia kur kas pigiau nei gimtinėje.
„Man Girdžiuose beveik niekas nekainuoja. Sumoku kiekvieną mėnesį gal 30 eurų už elektrą, kartais nusiperku malkų, ir viskas. Vokietijoje beveik visą pensiją tekdavo išleisti mokesčiams“, – sakė vyras.
H. Ganzeriui patinka ne tik pigus gyvenimas miestelyje ir gamta, bet ir klimatas. Lietuviškos žiemos itin patinka Boy, kuris dėl savo kailio sunkokai ištveria lietuvišką vasarą. Vokietis nepaliauja mėgautis mažo miestelio ramybe. Dėl to jam nepatinka važiuoti nei į triukšmingą gimtinę, nei į Lietuvos didmiesčius – Kauną ir Vilnių.
„Visi jie ten lekia kaip bepročiai, skuba, signalina. Tai mane taip erzina, kad, atrodo, patirsiu širdies smūgį. Savo aš jau atkeliavau, dabar noriu gyventi ramiai“, – linksmai dėstė pašnekovas.
Emigravo į Ameriką
Septintą dešimtį metų įpusėjęs H. Ganzeris pasaulio matė daug. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje vyras iš Vokietijos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Fabrike įsidarbinęs jaunuolis mėgavosi gyvenimu, geru uždarbiu, kaip kojines keitė aistra tapusius automobilius ir vengė vietinių merginų.
„Buvau velniškai kuklus. Jei mergina mane užkalbindavo, manydavau, kad skradžiai žemę prasmegsiu. Be to, žiauriai bijojau, kad reikės vesti. Visiškai to nenorėjau. Tuo metu keliavau po šalį, pirkau automobilius, juos remontavau ir vėl parduodavau“, – jaunystę prisiminė H. Ganzeris.
Vyro pasaka baigėsi prieš pat 26-ąjį gimtadienį. Šis amžius buvo riba, kai JAV jaunuoliai galėjo būti kviečiami atlikti tarnybą kariuomenėje. Likus vos mėnesiui iki lemtingojo gimtadienio, jis sulaukė šaukimo atlikti tarnybą ginkluotosiose pajėgose. Paprieštaravusiam jaunam vokiečiui JAV vyriausybė pasiūlė dvi alternatyvas – tarnauti arba palikti šalį.
Kariuomenė tapo lemtingu posūkiu H. Ganzerio gyvenime. Atlikęs privalomą metų trukmės tarnybą vyras įsidarbino jūrų pajėgose, gabeno krovinius į karo zonas visame pasaulyje.
„Pavojingiausia buvo Vietname. Kartą vietkongo pajėgos nuskandino šalia plaukusį krovininį laivą, visi žuvo. Man pasisekė, nes laivą, kuriuo plaukiau, apgynė mus saugojęs karinis kreiseris“, – pasakojo H. Ganzeris.
Po Vietnamo karo vyras ir toliau dirbo karinėse pajėgose, kaip pagalbinis karo medicinos personalo darbuotojas. Karo ligoninėje H. Ganzeris darbą gavo ir grįžęs į Vokietiją. Vyras ir toliau daug keliavo ir daug dėmesio skyrė savo augintiniams. Galiausiai aistra pažinti jį atvedė į Jurbarko kraštą.
Namai – paskutinė tvirtovė
H. Ganzerio namas Girdžiuose skiriasi nuo kaimynų namų. Pastatas – margas, išdažytas Lietuvos ir Vokietijos vėliavų spalvomis, pilnas įvairiausių trofėjų ir prisiminimams parsivežtų daiktų iš kelionių. Nors namas nespindi prabanga, kiekvienas į jį užsukęs svečias išeina turtingas šeimininko papasakotų istorijų.
„Esu tikras, kad čia gyvensiu ir numirsiu čia, nes čia – mano vieta“, – nedvejoja Girdžiuose įsikūręs H. Ganzeris.
Lukas Pileckas
