Sausio 13-oji – Lietuvos languose šviečia vienybės, atminimo ir pergalės žiburėliai. Jau trisdešimt metų prabėgo nuo to sausio, kai Lietuva, ne be kruvinų aukų, apgynė savo laisvę. Gyvename jau kitaip – anos Lietuvos, okupuotos, trisdešimtmečiai nepažintų, kaip ir Laisvės gynėjų dienos, kurią šiandien minime, nežinotų, jei ne atmintis, kuri liudija. Jurbarkietis Lietuvos kariuomenės kūrėjas Eugenijus Žukauskas nuo vaikystės žinojo apie savo tėvų kartai tekusią pokario rezistencijos, kalėjimų ir tremčių dalią, o savo sūnui, nepriklausomybės kūdikiui, papasakojo ir parodė, kur tą kruvinąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį kartu su bendražygiais stovėjo akistatoje su mirtimi, ir – vardan ko.
Ginti Parlamento
Ir pirmieji nepriklausomybę atsikovojusios Lietuvos žingsniai, ir tragiškieji 1991-ųjų sausio įvykiai, ir nepaprasta to laiko žmonių vienybė ginant savo valstybės laisvę ryškia gija įsirašė į E. Žukausko gyvenimą – jis buvo tų įvykių dalyvis.
Atkūrus nepriklausomybę įsteigtas Krašto apsaugos departamentas pradėjo formuoti Lietuvos pasienio tarnybą. E. Žukauskas nuėjo, nes dar ankstyvoje paauglystėje buvo supratęs, kad ateis laikas, kai ir pats, kaip tėvai, turės ginti tėvynę. 1990- ųjų lapkričio 20 d. jis tapo pasieniečiu.
„Pirmasis Krašto apsaugos tarnybos instruktorius buvo Algirdas Genys, jis rinko žmones – reikėjo pildyti anketą, reikėjo rekomendacijų, klausinėjo, kas tėvai. Buvau čia, Jurbarke, naujas, atvažiavęs iš Šeduvos. Tėvai, Vytautas ir Filomena Žukauskai, abu jau amžiną atilsį, nuo mažens skiepijo mums patriotizmą, pasakojo Lietuvos istoriją, šventėme religines ir tautines šventes, vedėsi į bažnyčią“, – pasakoja Eugenijus.
„Mūsų buvo 25 žmonės, – tęsia pašnekovas. – Postas buvo Smalininkuose, saugojom panemunę, sieną su Rusija. Kiti patruliavo Viešvilės apylinkėse, turėjo tam skirtą lengvąjį automobilį. Nieko sudėtingo nebuvo, niekas nesikėsino pažeisti sienos. Ir gerai, nes jaunos, ką tik atsikūrusios Lietuvos valstybės pasieniečiai neturėjome ginklų nei nieko. Tik stebėjome.“
