Prof. hab. mokslų daktaro Arnoldo Piročkino specialiai „Šviesai“ parašytame straipsnyje nagrinėjamos praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Jurbarko krašto gyventojų pavardės. Tuo laiku mūsų krašto žmonės gyveno daug sėslesnį gyvenimą. Dauguma pavardžių išlikusios ir dabar, todėl skaitytojai straipsnyje suras savo, giminaičių ar pažįstamų pavardes.
Po tris bendras su Jurbarku pavardes turėjo dar kelios vietovės. Gelgaudiškis: Snudas 2/1, Venskys 2/1 ir Zyderaitis 2/6; Klaipėda: Bolmanas 1/2, Regeris 2/3, Ropenius 1/1; Raudonė: Bendžaitis 2/3, Kiulkaitis 1/3 ir Kožikis 3/1; Tauragė: Hermonas 3/1, Kromholcas 1/1, Strekis 2/1.
Dviem pavardėmis su Jurbarku susijusios šios vietovės: Gaurė – Gribaitis 2/1 ir Morlencas 1/2; Sintautai – Gepneris 1/1 ir Pantelaitis 1/2; Skaudvilė – Grunovas 2/1 ir Klimenkas 1/1; Vilnius – Beriozovas 1/1 ir Cypinas 1/1.
Aštuoniolika pavardžių vartota tik Jurbarke ir vos vienoje kitoje vietovėje. Tos vietovės išmėtytos po visą Lietuvą, dažnai gana nutolusios. Pavyzdžiui: Batakiai – Pinaitis 4/1; Čekiškė – Furmanas 1/2; Girkalnis – Kimbra 1/3; Griškabūdis – Spreinaitis 1/1; Ignalina – Kavalčiukas 1/1; Kalvarija – Šnipkus 1/1; Pakruojis – Jokimaitis 1/2; Raseiniai – Razauskas 1/1; Subačius – Grybavičius 1/3; Seirijai – Ausiukevičius 5/2; Šėta – Angeleika 2/1; Šiauliai – Vilkinas 1/4; Šiluva – Lučaitis 2/1, Širvintos – Kancerevičius 1/2; Viduklė – Driginčius 1/1; Tytuvėnai – Daulenskas 5/1; Žvirgždaičiai (Šakių r.) – Plačius 1/1 ir gal dar viena kita.
Šių keimarinių pavardžių apžvalgą norime baigti pavardėmis, kurios artimiau ar tolimiau sieja Jurbarką su Kaunu. Tai išskirtinai gausi pavardžių grupė – net dešimtis. Šias pavardžių porose jas turinčių šeimų skaičius visai mažas, tik vienetai. Tad sunku spręsti apie jų migraciją: gali būti, kad jų bendrumas gana atsitiktinis. Štai šios pavardžių poros: Barškaitis 1/1, Birgeris 1/1, Dumčaitis 1/2, Grigoraitis 1/1, Gžimalauskas 1/2, Linaburgeris 1/1, Manumeitas 1/1, Timofejevas 1/1, Vakselis 1/2, Vangelis 1/1.
Ir kitose Lietuvos vietose vartojamos pavardės
Mechaniškai vadovautis pavardžių skaičiaus gausa gana rizikinga, kai nustatome jų migracijos kryptį. Ypač tai išryškėja turint prieš save pavardes, vartojamas trijose ar net daugiau vietovių ar net visoje Lietuvoje. Sakykim, žodyne suskaičiuota, kad esama 15 šeimų, turinčių pavardę Voverius. Iš jų 6 priklauso Jurbarkui, taigi gana daug, bet Pagėgių plote tų šeimų – 7, Batakiuose ir Klaipėdoje – po vieną. Tad kaip nuspręsti, kur šios pavardės židinys – Jurbarkas ar Pagėgiai? Žodynas nurodo, kad pavardę Žukauskas turi Lietuvoje 1195 šeimos, iš jų 9 – Jurbarke. Tačiau Molėtų srityje jų 38, Kapčiamiesčio – 16, Rudaminos – 15, po 14 šeimų ja vadinosi Papilėje ir Šeduvoje, kiek mažiau Anykščiuose (12) ir Krakėse su Liudvinavu (po 11). Tie skaičiai kelia mintį, kad ši pavardė plito po Lietuvą ne iš vieno židinio ir kad mažiausiai tikėtina, jog tokiu židiniu laikytinas Jurbarkas, nors ką gali žinoti.
Per daug nesukdami sau galvos dėl pavardžių židinių, pasidairykime po vietoves, kuriose jurbarkiškių pavardės gausiausios, nors kurios ne kurios jų neviršija kitų vietovių skaičių, Tas pavardes pateikiame abėcėlės tvarka: Baltrušaitis 14/391, Bauža 9/76, Giedraitis 17/283, Greičius 26/116, Jankauskas 13/1482 (Šiauliai – 63, Šilalė – 21), Kasiulis 7/57, Klimas 14/300 (Jieznas – 17), Meškauskas 12/320 (Anykščiai – 19), Mikelaitis 9/51, Norkus 9/474, Petraitis 30/658, Pocius 15/581, Povilaitis 12/367, Puišys 26/75, Sabaliauskas 23/502, Stasiūnaitis 8/22, Šimkus 10/788 (Eržvilkas – 18), Šneideris 11/158, Taločka 9/27, Žičkus 9/122 (Eržvilkas – 11).
Antra vertus, tarp kurių ne kurių ypač populiarių pavardžių, gausiai vartojamų visoje Lietuvoje, Jurbarke jų turi vos viena kita šeima, kaip antai: Balčiūnas 2/999, Bernotas 2/488, Jurevičius 1/585, Kavaliauskas 1/781, Kazlauskas 1/1576, Lukošius 3/446, Mažeika 1/529, Mickevičius 1/640, Mikalauskas 1/681, Navickas 1/852, Ramanauskas 3/850, Rimkus 4/830, Stankevičius 2/1541 ir kt.
Man kelia nuostabą, kad yra ypač paplitusių pavardžių, bet Jurbarke žodynas nenurodo nė vienos šeimos. Pavyzdžiui, tokia pavardė yra Petrauskas – 1526 šeimos. 1942-1947 m. Jurbarke mokiausi toje pačioje klasėje su skirsnemuniškiu Petrausku, bet kažkodėl žodyne šios pavardės jurbarkiečiams nepriskiria. Tad kyla abejonių, ar ir tokios pavardės nėra turėjusios atstovų Jurbarko areale: Aleksandravičius (408), Bagdonas (662), Barauskas (435), Brazauskas (345), Černauskas (651), Juška (542), Kairys (699), Mackevičius (572), Malinauskas (559), Savickas (835), Žilinskas (829) ir kt.
Jurbarkiečių pavardžių kilmė
Dar toliau gilinantis į jurbarkiečių pavardes, reikia paliesti ir jų kilmę, Kiekvienam skaitytojui tikriausiai bus įdomu žinoti ir apie tai. Iš karto galima pasakyti, kad lietuvių, taigi ir jurbarkiečių, pavardės yra kilusios iš įvairių kalbų, ne tik iš lietuvių. Turbūt nėra Europoje tautos, kurios žmonių pavardės būtų vienatautės. Net galima aprioriškai teigti, kad juo didesnė tauta, tuo jos pavardės įvairesnės kilmės. Pavyzdžiui, rusų kalba mirgėte mirga tiurkiškos, ugrofiniškos, germaniškos kilmės pavardėmis. Vokiečių kalba prifarširuota pavardžių, kilusių iš slavų, romanų, skandinavų ir baltų kalbų. Neapsiriktume pasakę, kad lietuvių pavardės ne tokios mišrios kilmės kaip mūsų kaimynų lenkų.
Senoje „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ (t. 3, 1987, p. 333) nurodoma, kad lietuvių kalboje 70 proc. sudaro pavardės, kilusios iš kitų kalbų tikrinių ir bendrinių žodžių, o tik 30 proc. – iš lietuvių ir kitų baltų kalbų (prūsų, latvių). Enciklopedijos straipsnio nuomone, svetimos kilmės pavardėmis laikytinos ir tos, kurios sudarytos su lietuviškomis priesagomis prie kitų kalbų šaknų. Taigi ir Kleinas (iš vok. Klein), ir Kleinaitis (tokios pavardės vokiečių kalba neturi) yra vienodai svetimos kilmės. Tas pats sakytina ir apie porą Sutkus ir Sutkaitis (pirmoji iš lenkų Sutek, Sutko ar Sutka): jos svetimos kilmės. Su tuo nevisiškai galima sutikti. Čia kyla analogija su daiktų gamyba. Kokios kilmės – lietuvišku ar nelietuvišku – laikysime vilnonį audinį, gelumbę, kuri išausta Lietuvoje iš Australijoje įsigytų vilnų? Tad ir pavardžių, „pagamintų“ Lietuvoje pagal lietuvišką receptą su lietuviškais priedais, nereikėtų laikyti svetimos kilmės vediniais. Jeigu vadovautumės tokiu požiūriu, tai svetimos kilmės procentas lietuvių kalboje gerokai sumažėtų. Čia svarbu ne procento dydis: lietuvių kalbai nenukristų karūna nuo galvos, jei jis būtų ir didesnis. Čia svarbu reiškinio esmė. Juk ir duona, jei ji būtų iškepta iš įvežtinių miltų pagal lietuvišką technologiją Lietuvoje, būtų tik lietuviška duona.
Toliau apžvelkime pavardes, kurias tikrai galime kildinti iš kitų kalbų: jos, kad ir gavusios lietuviškas galūnes ar net pakeistos kiek fonetiškai, turi atitikmenų svetimose kalbose.
Jurbarko miestas ir valsčius nuo senų senovės buvo ta vieta, kur šalia lietuvių apsigyvendavo ir kitataučių. 1422 m. Melno sutartimi baigėsi beveik porą šimtmečių trukusios kovos su kryžiuočių ordinu – vokiečių kalbos nešėju. Tada vokiečiams atsivėrė taikus kelias įsiterpti Lietuvoje prie Nemuno aukščiau Šventosios upelio, kuriuo ėjo siena tarp dviejų valstybių. Nemunu vykusi intensyvi laivininkystė ir sielių plukdymas paskatino Jurbarko gyvenvietės plėtimąsi. Čia, žinoma, kūrėsi vokiečių pirkliai ir amatininkai. Vėliau vokiečių gausėjimą skatino ir kurie ne kurie dvarininkai, ieškoję savo valdoms gerų administratorių ir darbininkų. Antai XVIII a. antroje pusėje Žvyriuose, kaimelyje už kokių 12 km į rytus nuo Jurbarko, taip įsikūrė visa kolonija vokiečių, daugiausia amatininkų.
Jurbarkiškiai vokiečiai neišvengiamai turėjo bendrauti su kaimynais lietuviais, net susigiminiuodavo, vyrai vesdavo lietuvaites. Tad kai 1941 m. kovo mėn. iš bolševikų valdomos Lietuvos vokiečiai panūdo repatrijuoti į Vokietiją, dalis tokių sulietuvėjusių šeimų vis dėlto liko Lietuvoje. Jų vokiškos pavardės jau 1933-1934 m. buvo patekusios į lietuviškų pavardžių registrą. Kartais sunku nustatyti, ar ši pavardė lietuviškos, ar vokiškos kilmės. Pavyzdžiui, Jurbarke ir Žvirgždaičiuose (Šakių r.) žinoma pavardė Plyčius (1/1). Žodyne daroma prielaida, kad ji galinti turėti lietuvišką atitikmenį „plyčius“, t. y. plytų dirbėjas, arba gali būti vokiškos pavardės Plitsch (sk. plyč) sulietuvintas variantas.
Šiame rašinyje pateiksime tik tas „tikras“ vokiškos kilmės pavardes, kurios beveik išimtinai vartotos Jurbarke. Tačiau įdomumo dėlei parodysime kelias pavardes, kurios, gerai žinomos Lietuvoje, savo vokiškumą yra labai nuslėpusios. Ne vienam skaitytojui tai bus netikėta. Pavyzdžiui, pavardė Bendžius, kurios nebūta Jurbarko aplinkoje, yra kilusi iš vok. Bansch, Bonsch ar Benz. Šios kilusios iš lotyniško vardo Benedictus (Benediktas). Pavardė Byla (10/46) jurbarkiečiams labai sava. Ją būtų galima laikyti visai lietuviška, išvesta iš veiksmažodžio bilti (byla, bilo), kaip ir bendrinis žodis byla, jei ne lenkų pavardės Byla, Bylek ar vokiečių Biel, Biele.
Lengviausiai nustatoma vokiška kilmė šiose jurbarkiškių vartojamose pavardėse: Bolmanas (1/2), Bramanas, Breitčius, Brocas (1/3), Dyčmonas (3/9), Eichbaumas, Felkeris (2/-), Erenstas, Helmboldas (1/1), Gepneris (1/1), Ginteris (1/2), Gubicas, Linaburgeris (2/1), Matyza ir Matyžas, Šenbornas, Šolcas, Štrekis (1/2), Verenbergas… Geriau apsidairę, tokių pavardžių žodyne rastume ir daugiau. Šiandien dauguma jų tikriausiai iš Jurbarko padangės jau išnykusios. Gyvenimo srautai bus jas paskandinę užmarštyje.
Antrasis kur kas didesnis svetimosios kilmės lietuvių kalboje šaltinis buvo slavų kalbos – rusų, baltarusių ir lenkų, o viena kita gal ir ukrainiečių. Čia nustatyti kiekvienos pavardės priklausymą kuriai tautai ne visada įmanoma. Būna, kad lenkiškos kilmės pavardę turi rusas, ir ši jam rusiška. Be to, slavų kalbų pavardžių daryba gana panaši. Tad ir žodyne šalia slaviškos pavardės labai dažnai nurodomos santrumpomis kelios kalbos, kaip, pavyzdžiui, prie plačiai Lietuvoje žinomos (836 šeimos) pavardės Savickas: brus. Савiцкi, lenk. Sawicki, rus. Caвицкий. Žinoma, esama žodyne pavardžių, kurios turi tik vienos kurios kalbos santrumpą.
„Grynų“ rusiškų pavardžių Lietuvoje ir Jurbarke ėmė gausėti, kai 1795 m. po III jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo mūsų kraštas atsidūrė Rusijos valdžioje. Tada Jurbarkas tapo svarbiu jos administraciniu punktu: veikė muitinė, stovėjo kariuomenės dalinys, rusiška buvo miesto ir valsčiaus administracija, žandarmerijos ir policijos įstaiga. Rusų valdininkus ypač gausino 1845 m. sudarytas Jurbarko majoratas, kurį valdė kunigaikščiai Vasilčikovai. Po 1825 m. pradėjus keisti Lietuvoje senąsias parapines mokyklas, kuriose vyravo lenkų kalba, rusiškomis, ilgainiui rusiškų mokyklų atsirado Jurbarke, Skirsnemunėje, Pašventyje ir Girdžiuose. Jų mokytojai taip pat buvo rusakalbiai. Galima manyti, kad Jurbarke apsigyveno vienas kitas rusakalbis amatininkas ir prekeivis.
Iš palyginti gana gausaus jurbarkiškių rusakalbių būrio po 1915 m., kai Jurbarką užėmė kaizerinės Vokietijos armija ir visą Lietuvą ėmė tvarkyti vokiečių administracija, čia rusakalbių žmonių gerokai sumažėjo. Daugelis jų pasitraukė. 1933-1934 m. Jurbarke surašytos šios rusiškos pavardės, prie kurių taip pat prijungiame baltarusiškas ir lenkiškas, jei jos, mūsų spėjimu, galėjo priklausyti rusams. Šių pavardžių savininkai dažniausiai buvo pavieniai. Retai kuri pavardė priklausė asmenims ir kitose vietovėse. Štai jų apytikslis sąrašas: Beliakovas, plg. brus. Белякоу, rus. Беляков; Beriozovas (1 ir Vilniuje), plg. rus. Березов; Chamanskis – lenk. Chomiąski, Chomęski; Cypinas (1 ir Vilniuje) – brus. Цыпин; Gerasimovas – brus. Герасiмоу; Gresius – lenk. Grzes; Ignatjevas (1 Kiduliuose) – rus. Игнатьев; Kavalčiukas (Jurbarke 2, Ignalinoje 1) – rus. Ковальчук; Klimenkas (1 ir Skaudvilėje) – rus. Клименко; Klimenkovas – rus. Клименков; Koriaka (žinau jurbarkiečius tik pavarde Koriakas), – žodynas jas sieja su pavarde Karakas, kuri turi atitikmenų rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbose; Kliunenkovas – brus. Клюня, rus. Клюнин; Kučarenka – rus. Кучаренко; Polikarpovas – rus. Поликарпов; Safonovas – rus. Сафонов; Salaveičikas – brus. Салавейчык, rus. Соловейчик; Šuravinas – rus. Шуравин; Timofejevas (1 ir Kaune) – rus. Тимофеев; Tolpežninkas (man įprastesnis variantas Tolpežnikas, kurio žodynas nepateikia) – rus. Толпежник; Zolatas – brus. Златы; Žigailovas – plg. rus. Жигайлов; Živuckis – brus. Жывiцкi.
Jurbarko areale daug slaviškos kilmės pavardžių su priesagomis -auskas, -avičius, -evičius, -ovičius, -inskas ir kt. Šių pavardžių priklausymą kuriai kalbai ypač sunku nustatyti. Viena kita pavardė su priesaga -auskas arba jos variantu -auskis gali būti susidariusi lietuviško žodžio pagrindu. Taigi ši pavardžių grupė kelia daug problemų, kurios dar nė nepradėtos spręsti. Tad rodosi, kad belieka jurbarkiečių pavardžių su svetimomis priesagomis apžvalgą atidėti ateičiai ir eiti prie aiškios lietuviškos darybos ir kilmės pavardžių.
Lietuviškos darybos pavardės
Lietuviškos kilmės pavardžių, vartotų Jurbarko areale, apžvalgą pradėsime nuo tų, kurios visiškai sutampa su bendriniais žodžiais, vartojamais lietuvių kalboje. Galima sakyti, kad tokios pavardės turi perkeltinę reikšmę. Žodyne jos dažniausiai vadinamos pravardinėmis pavardėmis. Pažyminys pravardinė turi lyg ir menkinamąją reikšmę: pravardžiavimas vargu ar kam malonu. Tačiau, sakykim, senovėje vaiko pavadinimas vardu Ąžuolas, o paskui iš to vardo atsiradusi pavardė menkinamosios reikšmės juk neturi. Tad ieškokim neutralesnio šios kategorijos pavardėms pavadinimo. Man rodosi, kad čia labiau tiktų pavadinimas perkeltinės reikšmės pavardės.
Perkeltinės reikšmės pavardės pagal bendrinių žodžių reikšmę skirstytinos bent į tris grupes. Jurbarkui būdingas gana negausus šių pavardžių pluoštas, sudarytas iš bendrinių žodžių, reiškiančių gyvūnus. Jų žodyne rasta mažai – vos septynios (po kiekvienos pavardės rašoma „trupmena“ skaitiklyje rodo pavardžių skaičių Jurbarke, o vardiklyje – bendras skaičius Lietuvoje). Štai šios pavardės: Lydeka 2/13, Sakalas 2/41, Špokas 1/75, Vabalas 3/56, Vyturys 2/18. Pavardė Karušis 1/9 – tai tarminis, ko gero, iš vokiečių kalbos atėjęs žodis karūžis, žinomas iš G. H. F. Neselmano ir Fr. Kuršaičio žodynų. Akademinis LKŽ (t. V, p. 352) pateikia variantus karūšė ir karūšis, jų reikšmė – karosas. Pavardė Striaukas taip pat padaryta iš žuvų pavadinimų: arba reiškia menkę, arba meknę. Tie vardai taip pat tarminiai: jų nėra „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“.
Tik 4 jurbarkiečių pavardės perkeltine reikšme atsirado iš augalų pavadinimų: Dagys 2/178, Pipiras 3/120 ir Garšva 2/271. Pastaroji pavardė gal turi ir su gyvūnu susijusį pagrindą, nes garšva reiškia ne tik augalą (Aegopodium), bet ir gyvulio staibį (blauzdą) ar arklio kojos riešo plaukus. Ketvirtoji pavardė – Kerežius 1/3. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ yra bendrinis žodis kerežis iš žemaičių tarmės, turintis kelias reikšmes, pirmiausia „žemą, išsikerojusį medį, šakotą medžio viršūnę“.
Į trečiąjį pluoštą sudėjome pavardes, kurių pagrindu eina įvairūs bendriniai žodžiai, gavę perkeltinę reikšmę. Tarp jų pasitaiko ir skolinių. Pavyzdžiui, Atkočius 1/24 – slavizmas atkočius „audėjas“; Babilius 5/3 – slavizmas babilius „trobelninkas“; Dumčius 4/55 – galbūt slavizmas dumčius, reiškiantis galvočių ar viršininką; Ižena 2/- išaiža, žvynas ir kt; Kisielius 6/199; Korys 1/9, Latvys 4/61, Linkus 1/60 – būdv. linkus tarminis; Santvaras 1/- – kūrėjas, sutvėrėjas (gal naujadaras?); Skridulis 2/33 – „skridinys“; Snudas 2/3 – „snaudalius“; Totorius 1/5 – totorius; Treinys 1/50 – tokia viksva (Carrex panicca); Vepštas 1/28 – tarminis žodis reiškia vėplą; Žemaitis 1/714 – žemaitis.
Apskritai Jurbarko padangėje perkeltinės reikšmės pavardės nebuvo labai išplitusios. Jeigu lygintume jas su visos Lietuvos skaičiais, tai, pavyzdžiui, kaip rodo „Lietuvių kalbos enciklopedija“ (2008, p. 401), gyvūninės kilmės pavardžių Lietuvoje suskaičiuota iki 39, augalinės – bent 20.
Apžvelgę perkeltine reikšme atsiradusias jurbarkiečių pavardes, pasidairykime po kitą labai didelį jurbarkiečių pavardžių sluoksnį. Tai pavardės, kurios sudarytos iš įvairių žodžių su papildomais elementais. Tie elementai – tai galūnės ir priesagos.
Kai, sudarant pavardę, keičiama tik pagrindinio žodžio galūnė, turime galūninės darybos atvejį. Iš karto man pasivaideno, kad visos pavardės su galūne -ius priklauso galūninės darybos tipui. Atidžiau įsižiūrėjus, kilo mintis, kad dalį jų galima laikyti ir perkeltinės reikšmės atvejais. Pavyzdžiui, vargu ar pavardė balnius 2/35 padaryta tiesiai iš daiktavardžio balnas: tikriausiai pirma atsirado balnius „balnų dirbėjas“, bliūdžius – „bliūdų dirbėjas“, kubilius – „kubilų dirbėjas“ ir kiti tolygūs vediniai, o tik paskui iš šių bendrinių žodžių pasidarė pavardės Balnius 1/50, Bliūdžius 2/77, Kubilius 2/434 ir kt. Vis dėlto lieka nemaža pavardžių su galūne -ius, kurios išvestos naujos galūnės pridėjimu. Iš daiktavardžių padarytos tokios pavardės: Dainius 2/35 – daina, Remenčius 1/18 – rementas, Sabalius 1/51 – sabalas, Smetonius 4/- – smetona, Voverius 6/15 – voverė.
Galūninės darybos pavardės su -ius padaromos ir iš būdvardžių: Balčius 13/176 – baltas, Budrius 2/83 – budrus, Deglius 3/5 – deglas, Greičius 26/116 – greitas.
Esama galūnės vedinių ir su kitomis galūnėmis: Bauža 9/76 – baužas, -a „beragis, plikas“ ar daikt. baužis „beragis gyvulys, plikis“, Kulšys 1/3 – kulšis, -ies, Pavalkis 1/19 – pavalkys „vieta prie valkos“ arba „pavalkai“, Ruzgys 1/48 – ruzgus „niurnantis“, Smilgys 1/44 – smilga…
Jurbarko plote būta tada kiek sudurtinių, t. y. dvišaknių, pavardžių, kurios žodyne nurodytos įprasta santrumpa Jrb. Dauguma jų į Jurbarko padangę atkeliavo iš kitų Lietuvos vietovių. Dažniausiai tos pavardės priklausė vos vienai šeimai. Tad čia jos surašomos abėcėlės tvarka be kokių platesnių aiškinimų: Beinoris 1/25, Budvilas (mano girdėta, kad Pašventyje gyvenęs tik Būdvilas) 1/3, Bilminas, Buivydas 1/231, Daubaras 1/89, Daugėla 1/170, Gedminas 2/146, Gervylis 5/- , Girkantas 1/14, Jomantas 6/40, Karijotas 1/-, Kybartas 3/130, Kymantas 4/26, Knystautas 1/26, Montvila 1/104, Pusdešris 1/20, Puskepalis 1/11, Survila 1/69, Šienogalis 1/5, Šimboras 4/5 ir Vaišvila 1/145. Labiausiai „jurbarkietiškos“ pavardės bus Gervylis, Šimboras, Kymantas, gal dar Bilmanas ir Būdvilas. Šiaip ar taip, visos eina iš tolimos senovės, kai dar jos buvo asmenvardžiai.
Lietuviškų pavardžių sistemoje absoliučiai dominuoja priesaginės darybos pavardės. Specifinių lietuviškų priesagų pavardėms sudaryti nėra. Jos, sakytume, daugiareikšmės, pavyzdžiui, priesaga -aitis tinka daiktavardžiams, turintiems mažumo, malonumo, įvairių asmenų ir kitas retesnes reikšmes, bet ji labai dari vediniuose patronimine reikšme, t. y. pavardėse, sudarytose su ja iš tėvo vardo. Tokių priesagų, vartojamų patroniminės reikšmės pavardėms sudaryti, „Lietuvių kalbos enciklopedija“ (p. 400) nurodo 14. Jurbarko srityje jų visų atstovių nerasime.
Labiausiai paplitusi tiek Lietuvoje, tiek Jurbarko plote yra pavardė su minėta priesaga -aitis. Tarp jų yra viena pavardė – Kalvaitis, kuri netelpa į apibrėžimą, jog šios pavardės padaromos iš tėvavardžių. Jos pamatinis žodis yra arba kalvis, arba kalva. Kalboje gana dažna, kad vienas kitas atvejis skiriasi nuo nustatytos taisyklės. Tarp jurbarkiškių pavardžių su šia priesaga nemaža tokių, kurios turi priesagą -aitis, bet Jurbarke nėra pamatinio tėvavardžio. Pavyzdžiui, čia gana paplitusi pavardė Adomaitis 9/726 Jurbarko plote neturi pavardės Adomas, nors Lietuvoje būta 8 šeimų su šia pavarde. Tokių pavardžių esama ir daugiau: Gudaitis 6/350 – Gudas (129), Izokaitis 1/16 – Izokas (2, Šimkaičiuose ir Sintautuose), Kairaitis 6/69 – Kairys (699, Eržvilke 3, Pagėgiuose 39…), Petraitis 30/ 658 (visoje Lietuvoje nėra pavardės Petras), Povilaitis 12/367 – Povilas (11, Klaipėdoje 10 ir Šilutėje), Stumbraitis 2/3 (1 Eržvilke) – Stumbras 62 (16 Tauragėje).
Pavardėms su šia priesaga būdinga ir tai, kad jų dalis jas turi pridėtas prie kitų priesaginių pavardžių. Jų vieną kitą pateikiame ir iš Jurbarko: Ambrulaitis 2/13 (Ambrulis rastas tik vienas Jurbarke), Gerulaitis 3/48 – Gerulis 1/157 (Pagėgiuose 50, Šilutėje 41). Dar pridėkime pavardę Pauliukaitis 4/33 – Pauliukas 77 (Obeliuose 27). Dabar būtų sunku pasakyti, kodėl susidarė toks šių pavardžių santykis.
Po priesagos -aitis pavardžių pagal daugumą eina su priesaga -(i)ūnas. Vis dėlto tiek visoje Lietuvoje, tiek ypač Jurbarke jų kur kas mažiau. Jurbarkiečiams šios pavardės gana neįprastos, matyt, atsiradusios tik iš atvykėlių. Jas visas beveik įmanoma šiame straipsnyje surašyti: Bendžiūnas 1/19 (išplitusi žemiau Prienų abipus Nemuno aukštaičių vakariečių kauniškių plote), Greičiūnas 2/19, Kailiūnas 4/11, Kriščiūnas 2/230, Miliūnas 2/94, Pikčiūnas 5/25. Keliais atvejais ji pridėta prie pavardės su kita priesaga: Jurbarke – Jurgeliūnas 1/5.
Ypač negausios jurbarkiečių pavardės su kitomis priesagomis: Grigelis 2/25, Varnelis 1/45, Paspirgėlis 1/11, Juzėnas 1/103, Sodeika, 2/12, Šereikis 1/23, Mogenis 1/27 (Jonavos raj. Panoterių valsčiuje 18 šeimų!). Sąrašą papildykime dar trim pavardėm: Jakimonis 1/23, Muleika 2/- (iš Mulys) ir Mureika 1/22.
Kokią išvadą galima padaryti iš šios pavardžių, vartotų 1933-1934 m. Jurbarko mieste ir valsčiuje, apžvalgos? Visų pirma aišku, kad jų pavardės sudaro gal 50-60-ąją dalį visos Lietuvos pavardžių, taigi apie du ar net mažiau procentų. Kilmės požiūriu jurbarkiečių pavardžių daugiausia yra lietuviškų, bet nemaža jų slaviškų (rusiškų, lenkiškų, baltarusiškų) ir vokiškų. Nevienodas pavardžių gausumas. Pati gausiausia pavardė, kurią vartoja šeimos, yra Petraitis – trisdešimt šeimų. O jei žiūrėsime pagal jurbarkiečių šeimų bendro skaičiaus santykį, tai pirmenybę gautų pavardė Greičius: 26 iš 116, t. y. apie 4,4 proc. bendrojo skaičiaus. Tuo tarpu pavardė Petraitis užima apie 2,2 proc. Tačiau procentai vargu ar tiksliai atskleidžia pavardžių vertę bendruomenėje.
O apskritai imant, tiek jurbarkiečių, tiek visos Lietuvos pavardės laukia tyrėjų. Šis rašinys turi kaip tik tikslą patraukti jų dėmesį. Gal jaunosios kartos kalbininkai susidomės jomis?
Arnoldas Piročkinas
