Žemaitijos etninės kultūros globos taryba regiono puoselėtojų pagerbimo šventę šiemet surengė Jurbarko krašte. Žemaičių šviesuoliai gegužės 10-ąją buvo apdovanoti kaimo turizmo sodyboje „Dvaras Bebirva“. Už rūpinimąsi savo krašto istorija ir etnine kultūra padėkota ir Eržvilko seniūnui Gintarui Kaspučiui.
Išaukštino kalbą
Jurbarko rajono tik dalis Žemaitijoje: Šimkaičiai, Eržvilkas, Pašaltuonys. Taip pat ir prie Jurbarko-Raseinių plento esantis Bebirvos dvaras, šventės dieną klegėjęs žemaičių tarme, skambėjęs žemaitiškomis dainomis.
Žemaitijos etninės kultūros globos taryboje turime ir savo žmogų – Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovę Liną Lukošienę. Tad ji pirmoji ir jos vadovaujamas folkloro ansamblis „Šebukai“ pasveikino svečius savo krašto dainomis ir melodijomis, ir negausiais žemaitiškais žodžiais (nes visgi paribys…), kuriuos vadžgiriškiai brangina ir sudeda į vaikų lūpas.
Apdovanojimų šventę vedusi doc. dr. Rūta Vildžiūnienė, Klaipėdos universiteto Menų akademijos muzikologė ir Žemaitijos tarybos pirmininkė, šnekėjo tik savo prigimtine žemaičių dounininkų šnekta. O kai „Vaisgamtos“ dainininkai nuo Plungės užvedė žemaičių himnu tituluojamą „“, jungėsi visi – ir primiršę, o gal nemokantys, ar gal besigėdijantys tarmiškai viešumoje kalbėti.
„Žemaičiai – ypatingi žmonės. Ir ypatingai dainuoja – kaip mūras gaudžia! – gėrėjosi visų renginio dalyvių ir, pasak jos, Žemaitijos perlų pasveikinti atvykusi Etninės globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė ir toliau liaupsino žemaičius.
– Ir labai atkaklūs – jie pasiekė, kad kitąmet visoje Lietuvoje bus paskelbti Žemaitijos metai (nugriaudėjo plojimai – gal ne visi ir žinojo, kad Lietuvą ims žemaičiai!). Tai rodo, kaip jie nori išsaugoti ir garsinti savo vertybes. Žemaičiai pirmieji – prieš penketą metų – pradėjo apdovanojimus. Jie geriausiai išsaugojo tamę, jie labai myli ir didžiuojasi tuo. Tai ir kitus paskatina gerbti savo tarmes.“
Tarmė regionui, kaip ir kalba tautai, yra vienas svarbiausių dalykų. Dar XVI a. lietuvių raštijos kūrėjas kunigas Mikalojus Daukša pabrėžė, kad prasta ir niekinga tauta, kuri neturi tėvų žemės, papročių ir kalbos. Didis lietuvių humanistas ypač išaukštino kalbą: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.“
Beje, Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža jau įrodė, kad Lietuvoje yra ne tik lietuvių, bet ir žemaičių kalba. 2017 m. pabaigoje mokslininkas pristatė vieną svarbiausių savo gyvenimo darbų – monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“, kurioje įrodė, kad žemaičių tarmė turi visus kalbos požymius. Atvyko kalbininkas ir į žemaičių šventę Bebirvos dvare – sėdėjo, kartu su visais dainavo ir šypsodamasis klausė ausiai ir širdžiai mielos kalbos.
Dideli dalykai
Daugybę didelių vertybių turi žemaičiai ir daug didžių savo krašto tradicinę kultūrą puoselėjančių šviesuolių. Penktą kartą surengtoje šventėje įteikti 9 apdovanojimai.
Beržinių šeima iš Telšių pagerbta už dėmesingą ir kūrybišką žemaičių tautinio kostiumo puoselėjimą, už aktyvią etninės kultūros sklaidą. Pernai Nacionalinio kultūros centro rengiamame konkurse „Išausta tapatybė“ Beržiniai laimėjo Geriausio šeimos tautinio kostiumo nominaciją.
„Drabužis yra didelis dalykas“, – sakė telšiškius sveikindama Etninės globos tarybos pirmininkė D. Urbanavičienė. O nuopelnus, kad ir šeimos atžalos noriai puošiasi tautiniais, groja ir dainuoja žemaitiškas dainas, priskyrė tėvams, kurie vaikuose pasėjo gerą skonį ir supratimą.
Šeimos mama moteriškai pasidžiaugė, kad prieš šventes nereikia galvoti, kuo pasipuošti. Tėvas mintijo giliau: „Mes esam našlaičiai, ne kai netenkam mamos ar tėtės, bet kai nukertam savo šaknis. Nebūkim našlaičiai – ieškokim šaknų.“ O vyriausiasis sūnus, Vytauto Didžiojo universiteto studentas, skaitė širdimi išjaustą savo eilėraštį, sudėtą, pasak jo, ne grubia, tik rupia kaip ruginė duona žemaičių kalba.
Atrasti šaknis padeda kraštotyra. Už ilgametį profesionalų kraštotyros darbą, už nuoširdų bendruomenės tradicijų puoselėjimą padėkota Lionei Gulbinaitei iš Šiaulių r., Gruzdžių.
Vaidotas Bliūdžius iš Švėkšnos (Šilutės r.) – šiaudinių ir nendrių stogų dengėjas, laivininkas, vėtrungių meistras, senųjų amatų tradicijų tęsėjas ir perdavėjas jaunajai kartai. Nors ir pats dar jaunas. Tradiciniai amatai kuria autentišką, išskirtinę aplinką, bet V. Bliūdžius pabrėžė, kad pats svarbiausias dalykas – restauruoti tai, kas tradiciško išlikę iš senų laikų.
Zenonui Levickiui iš Šilalės rajono padėkota už visuomeniškumą ir žemaičių kalbos puoselėjimą. Vyriškis ant Bilionių piliakalnio rengia etnografines šventes. Šventės, anot šios, Bebirvos dvare vykusiosios, organizatorių, yra svarbu – per šventes pasimatom.
O etnografinėse šventėse dar ir kartu dainuojam. Kulių kultūros centro folkloro ansamblis „Vaisgamta“ dainavo ir Bebirvos dvare, o apdovanojimą atsiėmė Mirga Gulbinskienė, vadovaujanti ansambliui kartu su vyru Audroniumi. Mirga prisiminė, kad vaikystėje jokio folkloro nežinojo – kiti buvo laikai, bet būdama studentė veterinarijos akademijos folkloro ansamblyje uždainavo, tebedainuoja iki šiol ir su bendruomene dalijasi meile etninei kultūrai. Geri dalykai įstringa ir nepalieka.
Dobilas Juška iš Ariogalos – fizikos ir astronomijos mokytojas metodininkas ir – žemaičių folkloro srities darbininkas. Mokinių domėjimąsi savo ištakomis bei tradicijomis jis skatina ne teoriškai, bet burdamas juos į ansamblius, kartu dainuodamas, rengdamas žygius ir ekspedicijas. „Paskui jį seka jaunimas. Be tokių mokytojų žlugtų mokykla“, – sakė dainuojančio fiziko pasveikinti atvykusios kolegės.
Mažeikiškis Eduardas Buta atvažiavo kitaip nei kiti – atzvimbė motociklu kartu su būriu bičiulių baikerių. Šis jaunas verslininkas rengia Žemaičių vienybės dieną ir Durbės mūšio paminėjimą. Jis rašo eilėraščius žemaičių kalba, ir savo įmonę pavadino žemaitiškai – „“. Prieš dešimtmetį Mažeikiuose įkūrė Žemaičių draugiją – kad skatintų patriotizmą ir pasididžiavimą, kad žemaičiams padėtų suprasti, jog etnokultūra – ne vyžos ir kitos senienos, bet praeities ir ateities ryšys kasdienybėje.
Už žemaitiškos ripkos, arba lietuviško ritinio, – vienintelės tradicinės komandinės sporto šakos, puoselėjimą, pagerbtas Povilas Rubinas iš Patelių. Jo vadovaujama Žemaitijos nacionalinio parko ripkos komanda „Plateliai“ varžybose skina pergales, o patirtį perduoda jaunajai kartai. Etninės kultūros globos taryba stengiasi įteisinti ripką nacionaliniu sportu.
Jurbarko krašto žemaitiškosios dalies atstovas Eržvilko seniūnas Gintaras Kasputis apdovanojimo nusipelnė už pilietiškumą, už rūpinimąsi savo krašto istorija ir etnine kultūra, už kolektyvo „Eržvilko bandonija“ tradicijų tąsą.
Dėkodamas seniūnas sakė, kad tai visos seniūnijos įvertinimas, čia yra daug žmonių, kuriems svarbūs krašto papročiai ir istorija, o bandonijų tradicijos tęstinumo garbę atidavė dabartinei ansamblio vadovei Gintarei Stirbienei. Pats seniūnas prisipažino esąs žemaitiško charakterio: jie yra užsispyrę ir atkaklūs – jei reikėtų pastumti didelį kalną, sugalvotų kaip.
Didelis sporto entuziastas ir varžybų ne tik savo seniūnijoje organizatorius G. Kasputis priminė, kad visiems žinomas istorikas net Seredžių priskiria Žemaitijai, ir šypsodamasis sakė:„Ko nepaimsim per kultūrą, paimsim per sportą!“
Reikėtų seniūnui Gintarui išmokti žaisti ripką ir kitus pamokyti – tada jau tikrai Jurbarko krašte būtų dar daugiau Žemaitijos.
Šebukų sriuba
Žemaitijos tarybos šiais metais įvertintus etninės kultūros puoselėtojus sveikino jų savivaldybių atstovai, draugai, o visus susirinkusiuosius – renginio globėjas Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.
Daugeliui žemaičių šis atvažiavimas buvo pirmasis į Jurbarko kraštą, ir ne vienas minėjo, kad čia – labai įspūdinga. Puikų įspūdį svečiams paliko Bebirvos dvaras – šviesus, jaukus, traukiantis pabėgioti saulės nutviekstose pievose, ir svetingas sutikimas.
Po apdovanojimų ceremonijos svečiai buvo vaišinami šebukų sriuba. Ne ne, ne mažieji Vadžgirio dainininkai ją išvirė, bet bibliotekininkė Erika Žievienė, įbėrusi gausiai pupelių, vadžgiriečių vadinamų šebukais. Srėbė visi pasiskanaudami, ėjo kartoti neraginami. Ant stalų buvo ir pyragų, ir duonos su sviestu, ir netgi talentingo jurbarkiečio Irmanto Norkūno išdrožtų verpsčių – akims paganyti.
Danutė KAROPČIKIENĖ
