Velykos šiemet ankstyvos, ir kuriems jos yra tik pirmoji pavasario šventė, tikro pavasario dar teks palūkėti. Kitiems Velykos – tai Kristaus Prisikėlimas, suteikiantis išganymo ir amžinojo gyvenimo viltį. Nors kam ta amžinybė dabarties žmogui, kuris ir šiame gyvenime nuolat stokoja laiko svarbiausiems dalykams? O svarbiausi, pasak kun. Lino Šipavičiaus, „Šviesos“ skaitytojus sveikinančio su Velykomis, yra žmogiškieji ryšiai.
Gimti iš naujo
Didžiosios savaitės pradžioje paklaustas, kaip švenčia Velykas, kun. L. Šipavičius sakė, kad ne taip, kaip norėtų. Nes Velykos kunigams – pats didžiausias darbymetis, įtemptas metas. Pamaldos vyskupijoje, sakramentinių aliejų šventinimas, daug mišių ir daug išpažinčių. Kun. L. Šipavičius yra Seredžiaus ir Vilkijos parapijų klebonas bei Pravieniškių I pataisos namų kapelionas.
„O norėtųsi bent keletą dienų pasninkauti… Dvasiškai išgyventi tą Velykų laiką“, – prisipažino kunigas Linas.
Katalikų bažnyčia ragina tikinčiuosius penktadieniais susilaikyti nuo mėsiško valgio ir tik kartą per dieną pavalgyti sočiai. „Tačiau mano galva, pasninkas yra, kai visiškai atsisakai valgio ir geri tiktai vandenį. Ir pirmaisiais bažnyčios amžiais tikintieji tokio pasninko laikydavosi. Evangelijoje skaitome, kad Jėzus pasninkavo 40 dienų. Kodėl? Biblija parodo žmogaus galimybių ribą – žmogus gali tiek išbūti nevalgęs. 40 – simbolinis biblinis skaičius, tiek metų Izraelio tauta vaikščiojo po dykumą, kol įžengė į Pažadėtąją žemę. Ir dar – tais laikais žmogus gyvendavo apie 40 metų. Taigi tas pasninkas – tai simbolinis seno savęs numarinimas ir naujo atgimimas. Įdomu, kad visos kultūros, visos religijos turi pasninką“, – pasakoja kunigas.
Bet bažnyčia, nustačiusi pasninką, kalba ne tik apie maistą. „Pasninkas yra kovojimas su savo ydomis, priklausomybėmis. Tai dvasinis pasninkas. Pasninkaudamas išeini į tylą, į gilesnę maldą, į apmąstymus, daugiau laiko skiri Šventojo Rašto skaitymui. Tai sustojimas, susitikimas su savimi. Pasninkaudami mes vienijamės su Kristaus kančia, taip išreiškiame savo tikėjimą“, – teigia kun. L. Šipavičius.
Tikėjimas užkabina
Katalikai Lietuvoje sudaro daugiau nei 80 proc. gyventojų, bet net ir Velykų švęsti į bažnyčią ateina tik nedidelė jų dalis. „Daug yra į bažnyčią einančių tik per didžiąsias šventes. Proginiai, statistiniai katalikai. Bet visi esame atsakingi, įpareigoti už tuos žmones, bažnyčios rūpestis pakviesti visus į Velykų šventę“, – sako kunigas.
Kas yra tas turinys, kuris žmogų užkabintų, motyvuotų tapti aktyviuoju bažnyčios nariu? „Tas turinys yra tikėjimas. Jis skatina jungtis į bažnyčios gyvenimą, ir visos bažnyčios praktikos tuomet tampa svarbios, įgauna prasmę. Kas gali pritraukti jaunimą? Malda netraukia, neveikia. Įvairios giesmelės, stovyklos jaunimui patinka, veikia jausmus, bet tai dar nėra tikėjimas“, – sako kun. L. Šipavičius.
Dievui pažinti, pasak kunigo, reikia intelektualios informacijos. Tokią jis pats randa Biblijoje. „Augau katalikiškai, močiutė kiekvieną sekmadienį vesdavo į bažnyčią, nors kartais nelabai buvo noras. Kai nebeužteko maldų, šv. Mišių, pradėjau ieškoti – skaityti Šventąjį Raštą ir skaitau jau dvidešimt metų kiekvieną dieną. Pirmas žingsnis buvo noras daugiau sužinoti apie tikėjimą, apie Dievą“, – sako kunigas, ne tik skaitantis, bet ir verčiantis Bibliją iš senosios graikų kalbos, rengiantis naują knygų leidimą.
„Neužtenka tik per maldą, per dalyvavimą Mišiose pažinti Dievą. Vienų tikėjimą palaiko religinis jausmas, jo išraiška yra pamaldumas, kitų – mokslas, intelektualumas. Teologija yra mokslas apie Dievą. Bet ir teologija kinta – dabar akcentuojamas Dievo gailestingumas, anksčiau buvo akcentuojamas Dievo teisingumas, kuris vykdo savo teismą, kad Jis yra sąžiningas, mylintis. Žmonės per įvairų turinį patiria Dievo veikimą“, – sako kun. L. Šipavičius.
Kad pajustum prasmę
Kaip skubančiam, lekiančiam, neturinčiam laiko dabarties žmogui pajusti Velykas, išgyventi Kristaus Prisikėlimo slėpinį? Ir kokia to prasmė?
„Pačioje pradžioje krikščionybė buvo skirta ne minioms, bet išskirtiniams žmonėms, kurie norėjo sekti Kristumi ir apaštalų mokslu. Senuosiuose liudijimuose skaitome, kad jei žmogus apsisprendė tapti kataliku (graikiškai katalikas reiškia visuotinis, visuotinė bažnyčia), krikšto sakramentui reikėdavo ruoštis pustrečių metų! Jei nebuvai krikštytas, negalėjai dalyvauti komunijos apeigose, po pamokslo turėjai išeiti iš bažnyčios. Šiais laikais galima ateiti į bažnyčią kaip į spektaklį“, – sako kun. L. Šipavičius.
Ir krikščionių bendruomenės, pasak jo, būdavo kitokios. Jei padarei nuodėmę, nesvarbu, kokia tavo padėtis visuomenėje, gausi viešą atgailą – pvz., pusę metų stovėti prie bažnyčios durų ir prašyti kiekvieno, kad už tave pasimelstų. Už sunkią nuodėmę, kaip išryškėja apaštalo Pauliaus laiškuose, grėsė net ekskomunika – išmetimas iš bažnyčios bendruomenės tam, kad žmogus pasitaisytų ir galėtų grįžti.
„Kai imperatorius Konstantinas didysis sustabdo krikščionių persekiojimą ir 313 m. paskelbia krikščionybę Romos imperijos religija, ji tampa minios religija. Išpažintis tapo asmeniška, bendruomenės narių santykis – kitoks“, – krikščionybės istoriją primena kunigas.
Daug bėdų, pasak jo, pridarė sovietmetis, kai bažnyčia ir kunigai buvo persekiojami. Ir dabar tebeturime to vaisius – statistinius katalikus. Daug net ir brandaus amžiaus žmonių tikėjimas tebėra vaikiško katekizmo lygmens. Tuomet sunku suvokti Dievą, o religinės apeigos gali atrodyti net juokingos.
Vaikai mokomi tikėjimo tiesų, o suaugusieji, kad neliktų pirmosios komunijos lygmens, turi patys auginti, gilinti savo tikėjimą. Galimybių yra daug – kursai, rekolekcijos, knygos, maldų, Šventojo Rašto studijų ir kitokios bendruomenės parapijose…
Esminis klausimas
Gal tie, kurie ateina į bažnyčią, yra išskirtiniai, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais, ir jų Velykos – kitokios?
„Turime žinoti du svarbius dalykus – Senojo Testamento, arba žydų, Velykos ir Naujojo Testamento, arba mūsų, Velykos – du skirtingi dalykai. Žydai šventė išėjimą iš Egipto nelaisvės, kuri truko 420 metų. Jie mini istorinį įvykį ir tiki, kad juos išvedė Dievas. Krikščionių Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė. Nesulyginami dalykai! Mes minime Kristaus Prisikėlimą – tai ya didžiausias mūsų tikėjimo slėpinys ir jį švęsdami auginame savo tikėjimą, kad ir mes turime amžinąjį gyvenimą. Pirmiesiems krikščionims klausimas apie pomirtinį gyvenimą buvo svarbiausias, jie troško amžinojo gyvenimo. O mums ne taip svarbu. Mes per daug susirūpinę žemiškuoju gyvenimu. Kiti yra įsitikinę, kad amžinąjį gyvenimą žmogui laiduoja krikšto sakramentas, kad jis yra bilietas į amžinybę. Bet Evangelija sako, kad ne tik krikštas, bet ir šventoji komunija, vadinasi, ir dalyvavimas šv. Mišiose, duoda mums amžinąjį gyvenimą. Turi būti koks nors išskirtinumas tarp tų, kurie eina į Mišias, ir tų, kurie ne. Aš taip galvoju“, – sako Seredžiaus šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas.
Ir nors, pasak klebono, jauni bažnyčią atidėlioja senatvei, o Dievas tikrai maloningas ir gailestingas, gyvenimas neretai parodo, kad jaunas neturi laiko, o senas – sveikatos: „Sąmoningas žmogus tikėjimą praktikuoja čia ir dabar. Neatidėliodamas. Užduodamas sau esminį klausimą: dėl ko gyvenu? Ar dėl materialinių dalykų, karjeros, ar dėl savo sielos išganymo, dėl amžinojo gyvenimo. Visi jaučiame, kad kažkas yra po mirties, tikime, kad yra. Bet baiminamės pasigilinti, mintys apie mirtį stumiamos kiek galima toliau. Nes galvodamas imi keisti savo gyvenimą. Viduramžiais net buvo paplitęs posakis „memento mori“ – atmink, kad mirsi, taip sveikindavosi vienuoliai. Nesakau, kad ir mes taip turėtume elgtis, bet nereikėtų pamiršti, kad gali apgauti žmogų, gali apgauti net save patį, bet Dievo neapgausi.“
Didžiausia šventė
„Nuo Prisikėlimo iki Šventosios Dvasios atėjimo – 50 dienų. Velykos – tikrai išskirtinė šventė, kurią Bažnyčia švenčia taip ilgai. Susiduriame su labai senomis apeigomis – žiburių liturgija, velykinė žvakė, skaitiniai. Pagal senąją tradiciją ir krikštijama tik Didįjį Šeštadienį, bet pas mus, žinoma, jau kitaip. Bažnyčia prisitaiko“, – sako pašnekovas.
Bažnyčios tradicija linksta link žmonių poreikio, prisitaiko prie dabartinės kultūros. Ir savižudžių laidojimas, ir galimybė santuoką panaikinti. Nors dažnai kalbama, kad bažnyčia konservatyvi, nelanksti. Tačiau ir patiems katalikams kai kurie dalykai, kaip laidotuvės su bažnyčia arba karsto nešimas būtinai į bažnyčią, arba krikštynos, bėra tik tradicija, kurios reikia laikytis, nes „ką žmonės pasakys“. Ačiū Dievui, ne visiems.
„Radikalumas traukia žmogų, o pataikavimas atstumia. Mano galva, krikščionybė turi turėti labiau radikalumo, labiau užsidegimo, antraip tas kalbėjimas gaunasi drungnas. Ir mūsų tikėjimo liudijimas kasdienybėje – drungnas. Žydui atėjo metas melstis – jis meldžiasi kur bebūtų. Katalikas gėdijasi kavinėje prieš valgį persižegnoti.
Bažnyčia yra kryžkelėje, nes pradeda ieškoti vėl savo identiteto. Krikščionių tikėjimo tradicijai jau daugiau kaip 2 tūkst. metų, mes labai turtingi, bet nesinaudojame savo lobiais. Man labai skaudu. Šitiek Bažnyčios Tėvų raštų, teologinių veikalų, reikia tik juos visus iškelti“, – mano kun. L Šipavičius.
Norint nebūti tik statistiniu kataliku, tikėjimas, pasak kunigo, turi tapti žmogaus gyvenimo būdu. „Šešias dienas dirbi, o septinta – Dievui, bet išgirstu net ir kunigus sakant, kad jei sekmadienį ryte ateini į bažnyčią, po pietų jau gali dirbti. Nes ką tada veikti po Mišių? Būk su šeima! – pataria L. Šipavičius ir primena, kad popiežius šv. Jonas Paulius II vienoje savo enciklikų akcentuoja, kad Viešpaties dienos šventimas – tai dalyvavimas Mišiose ir buvimas su savo šeima. – Akcentuojami bendri pietūs. Atrodo, paprastas dalykas, bet valgymas kartu labai mus jungia. Nes dabar kaip atrodo pietūs šeimoje? Vyras valgo prie televizoriaus, sūnus – prie kompiuterio, mama virtuvėje. Ir tai – sekmadienio šventimas…“
Atsinaujinimo!
„Linkiu atsinaujinimo, kuris vyksta Kristaus Prisikėlimo slėpinyje. Kai skaitome biblinius tekstus, matome, kad visi, kurie sutinka prisikėlusį Kristų, jo nepažįsta. Nei Marija Magdalietė, nei apaštalai. Prisikėlimas pakeičia Jėzaus netgi išvaizdą. Mes pasikeiskime iš vidaus“, – Velykų proga „Šviesos“ skaitytojams linki kunigas Linas.
Bet vidinis pokytis teprasideda nuo išorinio. Ir tai – ne apsivilkti naują rūbą. Kunigas sako tik versdamas Bibliją suvokęs, kad Jėzus pirma ir kalba apie žmogaus išorinį pasikeitimą – apie darbus, o tik paskui apie vidų. „O dabar dauguma kalba apie vidaus pasikeitimą.
Bet vidaus pasikeitimas yra ilgesnis procesas. Žmogui neišeina greitai pasikeisti, ir jį apima liūdesys. Išoriškas pasikeitimas – tai gero darbo padarymas. Pas mus labai daug vienišų žmonių. Nebūtinai pagyvenusių, ir jaunų. Velykos – iki pat Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė – laikas aplankyti, pabūti su jais.
Pas mus labai daug vienišų žmonių. Nebūtinai pagyvenusių, ir jaunų. Velykos – iki pat Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė – laikas aplankyti, pabūti su jais. Turime technologijų, bet niekas neatstoja žmogaus. Velykos yra tas laikas, kai bažnyčia mus kviečia pokyčiams – atlikti konkretų gerą darbą, būti bendruomeniškiems, pastebėti ir suteikti džiaugsmo vienišiems žmonėms“, – sako kun. L. Šipavičius, linkėdamas visiems švęsti Velykas.
Danutė KAROPČIKIENĖ
