Nuo vagiančio paauglio kenčia bendruomenė ir šeima (11)

Vok, nes nebaus. Tokia taisykle, panašu, gali vadovautis nuolat jurbarkiečių namus akiplėšiškai švarinantis nepilnametis. Net ir penkiskart sučiupus vagiantį paauglį kelias toliau nusikalsti jam liko atviras.

Tikėtina, kad nusikaltimų arba bandymų apvogti būta kur kas daugiau. Vaikinas maždaug dvejus metus vagia pagal tą pačią schemą – eina į gyventojų butus, namus, jei randa ir spėja, pasiima vertingus daiktus, pinigus ir pasišalina. Įkliuvęs paprastai aiškina, kad supainiojo duris, norėjo atsigerti ar kuria panašias istorijas.

Kartais jaunojo nusikaltėlio veiksmai peržengia bet kokias savisaugos ir akiplėšiškumo ribas – į kai kuriuos butus jis įsibrauna net po keletą kartų. Grįžta ir vogti bando net tada, kai prieš tai buvo sučiuptas ar trūko visai nedaug, kad būtų pagautas.

Mojuoja kumščiais

„Šviesa“ apie šias vagystes jau rašė ir sulaukė ne vieno skaitytojo pasakojimų apie susidūrimą su minėtu paaugliu.

Tačiau labiausiai žmones baugina ne patirta žala, o tai, kad vagis siautėja nebaudžiamas. Vien komentarai socialiniuose tinkluose leidžia suprasti, kad bendruomenė pyksta ir ieško kaltųjų dėl situacijos.

Panašu, kad pyktis toks stiprus, jog verčia peržengti ribas. Jaunasis nusikaltėlis galimai jau ne kartą buvo paauklėtas kumščiais.

„Buvo užsukęs pas mano mamą, daugiau čia nebeis“, – „Facebook“ tinkle prieš keletą savaičių rašė vienas jaunuolis.

Redakcijos žiniomis, būtent tą vakarą namo vaikinas grįžo su mėlyne paaky. Kol jurbarkiečiai savaip sprendžia šią situaciją, dirba ir institucijos.

Nieko nebijo

Policija vagį gaudo, pradeda ikiteisminius tyrimus, bylos keliauja į teismą. Į procesą taip pat įsijungusi ir Jurbarko r. savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisija. Joje dirbantys įvairių sričių specialistai turi galimybių taikyti įvairias priemones, kurios teoriškai turėtų paveikti jaunąjį nusikaltėlį. Tik panašu, kad jam reikalai su teisėsauga ir specialistų bandymai padėti – nė motais. Teismo paskirtos kardomosios priemonės būti namuose paauglys nesilaiko. Reikiamo poveikio neduoda ir kitų specialistų darbas su jaunuoliu ir šeima.

„Jis pažeidžia teismo kardomąją priemonę, nes turi būti namuose nuo 16 val. iki 10 val. ryto. Tačiau dėl amžiaus ir sveikatos būklės teismas jam neskirs realios laisvės atėmimo bausmės ar kitų, griežtesnių, laisvės apribojimų. Jei asmuo būtų pilnametis, būtų kitaip“, – sakė Vaiko gerovės komisijos narys, Jurbarko r. policijos komisariato komisaras inspektorius Ramūnas Budrius.

Pasak pareigūno, būtent dėl to, kad vaikinui jau paskirta kardomoji priemonė, teismas atmetė komisijos siūlymą jį atriboti nuo šeimos, bendruomenės ir siųsti į socializacijos centrą. Socializacijos centras – uždara įstaiga, į kurią patekę paaugliai griežtai prižiūrimi, su jais dirba įvairių sričių specialistai, o esant reikalui, jiems taikomas net medikamentinis gydymas.

Kad padėtis artima beviltiškai, pripažįsta ir Vaiko gerovės komisijos pirmininkė Zita Tytmonienė bei kiti komisijos nariai ir su paaugliu susidūrę pareigūnai.

„Mes priėjom „plytą“. Kas vairuoja, žino, ką reiškia toks ženklas. Kas beliko – tai koordinuotos paslaugos. Tai turėtų būti socialinis darbuotojas, kuris nuolat prižiūrėtų paauglį ir sakytų, kas galima, o ko ne. Žinot, tikrai norėčiau turėti stebuklingą piliulę, nors vieną vienintelę, kurią atiduočiau vaikui ir kuri viską pataisytų. Tačiau jos neturiu“, – sakė Z. Tytmonienė.

Kaip galėtų būti vykdomos koordinuotos paslaugos, kurias mini komisijos pirmininkė, rajone niekas nežino. Teoriškai tuo užsiimti galbūt galėtų dvi įstaigos. Tačiau VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ vadovė Audronė Balčiūnienė tikina, kad ši įstaiga nieko panašaus nėra dariusi ir greičiausiai net negalėtų daryti. „Mes teikiame paslaugas neįgaliesiems arba vienišiems žmonėms. Šeimoje gyvenantis paauglys vargu ar patenka į šias kategorijas“, – svarstė direktorė.

Jurbarko švietimo centro direktorė Aušra Baliukynaitė apie koordinuotas paslaugas taip pat kalba saikingai: „Neturime patirties su tokiomis paslaugomis. Tai greičiausiai būtų pirmas toks atvejis rajone. Tačiau jei Z. Tytmonienė sako, kad tokia paslauga galima, tai greičiausiai reikėtų pasidomėti, kokia patirtis yra nacionaliniu lygmeniu.“

A. Baliukynaitė taip pat yra Vaiko gerovės komisijos narė. Pasak jos, situacija su šiuo paaugliu yra nelengva.

„Mūsų įstaiga, kiek galėjo, tiek prisidėjo – konsultavome tėvus, vaiką, skatinome užimtumą, siūlėme jam lankytis Atviroje jaunimo erdvėje. Bijau sakyti, bet turbūt savo resursus dėl vaiko jau esame išnaudoję. Tačiau, jei bus pavedimas, bet kokiu atveju svarstysime, ką dar galime padaryti“, – sakė A. Baliukynaitė.

Jos nuomone, nusikalsti linkusiam paaugliui padėti būtina. Bendruomenė tai turi suprasti ir kartu su specialistais ieškoti išeičių. „Žinote, net jei jį kada ir išsiųs į socializacijos centrą ar įkalinimo įstaigą, reikia suprasti, kad tas žmogus niekur nedings, jis grįš. Ir bet kokiu atveju mes turėsime stengtis jam padėti“, – įsitikinusi Švietimo centro direktorė.

Negaili kritikos

Prasižengusius asmenis prižiūrinčioje Probacijos tarnyboje dirbusi Inga Molevaitė mano, kad nuolatinę žalą visuomenei darantis jaunuolis turi ir gali atsakyti už savo veiksmus. Kitaip dėl jo daromų nusikaltimų ir toliau kentės kiti – nuostolių patirs apvogtieji, juos atlyginti priversti tėvai, auginantys dar keturis vaikus.

„Tėvai prašė, kad vaikas būtų izoliuotas ir išvežtas į socializacijos centrą. Taip ir turėjo būti, tačiau Vaiko gerovės komisijos pirmininkė sugeba taip kalbėti su komisija, kad vis tiek sprendimai būna jos, bet ne kitų. O jos sprendimas – ne tėvų, ne komisijos ir ne visuomenės naudai“, – sakė I. Molevaitė.

Ne vienus metus su probleminiais paaugliais dirbusi I. Molevaitė įsitikinusi, kad vaikiną būtina išsiųsti į socializacijos centrą. „Jo brolis taip pat buvo šiame centre ir grįžo pasikeitęs. Šiandien dėl jo nėra jokių bėdų. Tačiau šitam jaunuoliui taikomos auklėjamosios priemonės, jis yra mūsų tarnybos įskaitoje. Tai dar viena problema – pagal įstatymą, paskyrus auklėjamąją priemonę, jaunuoliui leidžiama taisytis ir taisytis. Tačiau jis būna laisvėje ir toliau gali daryti nusikaltimus“, – kalbėjo neseniai Probacijos tarnybą palikusi I. Molevaitė.

I. Molevaitės manymu, dėl susidariusios padėties iš dalies atsakinga komisijos pirmininkė Z. Tytmonienė. Ją moteris vadina nusikaltėlio užtarėja, kuri nesuvokia, kiek žalos visuomenei ir šeimai padaro nebaudžiamas vagis.

„Galų gale, mes visi, valstybės tarnautojai, tie, kurie fiksuojame pažeidimus, tiriame, analizuojame, atvykstame į posėdžius, kainuojame valstybei. O valstybės lėšos dėl kažkieno asmeninių įsitikinimų neturi būti švaistomos“, – sakė I. Molevaitė.

Šaukiasi pagalbos

Kol pareigūnai ir valdininkai neranda sprendimo, kaip elgtis su vagiančiu paaugliu, jo šeima tikina, kad viltį, jog kas nors pasikeis, prarado seniai. Nors šeimą stebi krūva tarnybų ir specialistų, realios pagalbos esą nesulaukiama.

„Mes visi kenčiame. Norime, kad jį išvežtų į socializacijos centrą, nes vagystės nesibaigia, užgauliojimai namuose nesibaigia. Viską mato mažesni vaikai, jie išgyvena, kenčia, kopijuoja elgesį. Baudas už jo darbus moku aš, nuo to irgi kenčia šeima“, – sakė paauglio tėvas.

Jurbarkietis neslepia, kad labiausiai kaltina Z. Tytmonienę. Vyro manymu, būtent ji prisidėjo prie to, kad dabar jo sūnus nieko nebijo ir jaučiasi nebaudžiamas. „Kodėl ji siūlė, kad teismas kardomąją priemonę skirtų buvimą namuose? Todėl, kad žinojo, kad tuomet neišveš į socializacijos centrą“, – sakė vyras.

Tėvas taip pat stebisi Z. Tytmonienės noru, kad jis pats ištisai prižiūrėtų ir visur lydėtų sūnų. Pasak vyro, tokiu atveju jam reiktų mesti darbą, o pragyventi už tokią priežiūrą skiriamų pustrečio šimto eurų – neužtektų. „Mes tikrai nebežinome, ką daryti. Esame neviltyje. Turbūt mus nori iki galo sužlugdyti, palaužti, atimti kitus vaikus“, – sakė tėvas.

Slepiasi po užraktu

Z. Tytmonienė kaltinimus dėl daromos įtakos komisijos sprendimams ar kitiems procesams neigia. Valdininkė tikina, kad jos atsakomybė pasibaigia tuomet, kai baigiasi Vaiko gerovės komisijos posėdžiai. Tuomet jau esą dirbti ir atitinkamas priemones paaugliui pritaikyti turi įvairios tarnybos ir institucijos.

„Žinot, tas vaikas taip dažnai pas mane ateina, kad aš net kabinete nuo jo turiu užsirakinti. Kartais jaučiuosi taip, kad paskutiniu metu nieko daugiau negirdžiu, tik jo pavardę, ir dirbu su juo susijusius darbus. Manau, kad visi turi turėti daugiau atsakomybės ir padaryti savo darbus iki galo, kad išspręstų problemą“, – sakė Vaiko gerovės komisijos pirmininkė.

Kol atsakingi asmenys vieni į kitus rodo pirštais, jaunuolis iš namų išeina kada nori ir kur nori. Išėjęs galimai tęsia nusikalstamas veikas. Panašu, kad pabaigos kol kas nematyti, nes iki pilnametystės ir atsakomybės už savo veiksmus dar toloka.

Lukas Pileckas