Istoriją „saugo“ dilgėlės ir nepravažiuojami keliai (1)

Praėjusią savaitę Lietuvoje 22 kartą vyko Europos paveldo dienų renginiai. Penktą kartą ši proga paminėta ir Jurbarke. Visi susidomėjusieji krašto istorija šįkart buvo pakviesti apžiūrėti piliakalnių ir piliaviečių. Deja, daug kur istorijos paminklus ir valdžios rūpestį jais praaugo dilgėlės.

Tikslas – šokiruoti?

Šiemet Europos paveldo dienos pristatė kultūrinį kraštovaizdį: nuo piliakalnių iki miesto bokštų. 2017-ieji LR Seimo paskelbti ir Piliakalnių metais, todėl renginio dalyviams pasiūlyta apžiūrėti keturis Jurbarko krašto archeologijos objektus, kurie vaidino didelį vaidmenį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje, buvo svarbūs krašto raidai.

Pažintinės išvykos „Panemunės piliakalniai – Nemuno kraštovaizdžio gynybinės sistemos grandys“ maršrutas driekėsi per Bišpilio ir Kartupėnų piliakalnius, Jurbarko piliavietę, vadinamą Bišpiliukais, bei mažai kam žinomą, bet labai įdomią Veliuonos piliavietę.

„Ši išvyka bus kiek kitokia – ne po gražiai sutvarkytus, išpuoselėtus piliakalnius, o po apleistas bei užmirštas vietas, turinčias sprogstamąją istorinę galią“, – ekskursijos pradžioje nemažam būriui jos dalyvių sakė savivaldybės Infrastruktūros ir turto skyriaus vyr. specialistas, paminklotvarkininkas Viktoras Klepikovas. Renginio organizatorius norėjo padėti jurbarkiečiams atrasti unikalius kraštovaizdžio objektus, paskatinti rodyti iniciatyvą juos tvarkant.

Gidu šioje išvykoje buvo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, istorikas, doc. dr. Vytenis Almonaitis, kiekvienoje aplankytoje vietoje pažėręs krūvą istorinių, archeologinių, mitologinių faktų bei priekaištų. Tiek kritikos, tikriausiai, nesitikėjo ir pats renginio organizatorius, tačiau tikslas buvo pasiektas – išvykos dalyvius tikrai šokiravo apleistos miesto istorijos lopšio vietos, tiek istoriniai faktai, kurie tinkamai panaudoti galėtų tapti didžiuliu traukos objektu turistams.

Miesto piliakalnis – dilgėlėse

Pasak V. Almonaičio, Lietuvos kraštovaizdžio ypatumas ir išskirtinumas – būtent piliakalniai. Beje, kirčiuoti kalbininkai pataria, ne taip kaip mums įprasta – piliãkalniai, o pìliakalniai. Lietuvoje žinoma apie 915 piliakalnių ir pagal jų tankumą 1 kv. km, ji yra lyderė. Daugiausia piliakalnių – per 60 – yra Utenos r., apie 45 – Zarasų apylinkėse. Jurbarko krašte jų priskaičiuojama 15, o pylė juos Aukštaičių ir Žemaičių gentys. „Senuosius, 13-14 amžiaus, piliakalnius pylė Lietuvos valstybė. Jie virto galingais įtvirtinimais, naudotais daugelį metų“, – sakė Lietuvos istoriją 14-15 amžiais tyrinėjantis istorikas.

Jurbarkas turi unikalų – mieste stūksantį piliakalnį. Tokių labai reta, nes gyvenvietės paprastai nuo piliakalnių po kiek laiko nutoldavo. Bišpilis – vienas iš piliakalnių, kuriuose atlikti seniausi tyrimai – šiokius tokius kasinėjimus dar XIX a. čia atliko kunigaikščio Ilariono Vasilčikovo įsakymu, vėliau, 1960 m., žvalgyta gyvenvietė aplink piliakalnį, archeologiniai tyrinėjimai atlikti 2006 ir 2011 metais.

„Ir dabar čia pakasinėjus ką nors dar rastų. Išrausti juodos žemės kurmiarausiai rodo, kad čia būta ūkinės veiklos. Ir dilgėlės tokioje žemėje gerai dera“, – sakė V. Almonaitis, vesdamas išvykos dalyvius dilgėlynais, užžėlusiais ir pakopas į piliakalnį, ir visą jo aikštelę. „Nemaniau, kad gidas ves žmones į žolynus. Čia – jo iniciatyva“, – pečiais traukė V. Klepikovas. Paminklosaugininkas tikino, kad piliakalnio priežiūra priklauso miesto seniūnijai, ir kiek kartų reikėtų pjauti žolę ant piliakalnių, sprendžia ji. Renginio dalyviams teko nuryti gėdos piliulę dėl netvarkomos istorinės vietos ir pasinerti į gido pasakojamus istorijos verpetus.

Atlaikė antpuolį

 Pasak V. Almonaičio, istorikai iškelia daug versijų apie piliakalnių kilmę, ant jų stovėjusias pilis, tačiau šioje ekskursijoje jis pristatė labiausiai tikėtinas ir daugiausia palaikymo turinčias hipotezes. Labiausiai tikėtina Bišpilio istorijos versija – kad čia stovėjo Kolainių pilis.

1283 m. po kojomis sutrypęs visą Prūsiją vokiečių Kryžiuočių ordinas stovėjo ties Smalininkais, tačiau pasiekus Panemunės gynybinės sistemos pilis, kuriose nuolat budėjo 100-120 vyrų įgulos, ordino judėjimo greitis krito penkiolika kartų – nuo Jurbarko iki Kauno kryžiuočiai žygiavo 101 metus.

Rašytiniuose šaltiniuose išlikęs pilies, stovėjusios ant Bišpilio, puolimo aprašymas. 1290 m. balandį vokiečiai puolė Kolainių pilį. Pilies įgulai vadovavęs Surminas atlaikė kryžiuočių antpuolį, nors iš 120 vyrų beliko 12. Vėliau lietuviai pilį turėjo palikti ir ji tuščia buvo sudeginta. „Tai vienas vertingiausių istorinių faktų, kurį aprašo priešų kronikininkas – didvyriška lietuvių pilies gynyba“, – kas turėtų būti mums svarbu, akcentavo V. Almonaitis. Nemažai istorikų pritartų, kad pilies užpuolimo datą, užfiksuotą kronikose, reikėtų laikyti tikruoju Jurbarko miesto gimtadieniu.

Gidas priminė ir keletą Bišpilį lydinčių legendų: apie milžinus brolius Jurgį ir Barkų, iš urvo išlendančią baltą paną ar po piliakalniu sukrautus švedų (kurdami legendas lietuviai kryžiuočių neminėdavo, o vadindavo juos švedais) ginklus, kuriuos jie užbėrė žemėmis, nešdami ją kepurėmis.

„Bišpilis kai kuriuose šaltiniuose vadinamas Višpiliu – vieša pilimi. Viešė – tai bendruomenė. Vadinasi, Bišpilis – bendruomenės piliakalnis. Jūsų“! – saugoti istorinę atmintį kvietė V. Almonaitis.

Aukso vertės kalneliai

Kad istorinė atmintis ir unikalios istorinės vietos itin stokoja dėmesio, tapo aišku, kai į antrąjį išvykos objektą – Jurbarko piliavietę buvo galima pažvelgti tik nuo kalno Kalnėnuose, nes privažiuoti prie Bišpiliukais vadinamo piliakalnio beveik neįmanoma, prieiti taip pat labai sudėtinga. O kad du kalneliai slepia didžiulius istorinius turtus, gali žinoti tik labai istorija besidomintys žmonės, nes piliavietės nežymi jokie ženklai, nėra informacinių stendų.

„Stendai – mano rūpestis. Turėčiau tuo pasirūpinti. Gal net šiemet padarysiu“, – neatlikto darbo nesigynė V. Klepikovas. Prieš metus dėl tos pačios problemos kalbintas paminklotvarkininkas laiko šiam darbui neturėjo iki šiol, tačiau piliakalnių priežiūra ir tinkamas ženklinimas, įamžinimas toli gražu ne jo vieno pareiga – pirmiausia susidomėjimą bei žinias apie krašto istoriją turėtų parodyti savivaldybės vadovai. Jų pareiga būtų pasirūpinti tos istorijos išsaugojimu ir įprasminimu.

O Bišpiliukų istorinė vertė tokia, dėl kurios milijonus paklotų bet kuris Europos miestas. Jurbarko piliavietė – viena iš trijų išlikusių, dar yra Seredžiaus ir pusiau nuplauta Veliuonos piliavietė. Pilis prie Nemuno statė kryžiuočiai. „Prie Bišpilio stovi akmuo, skelbiantis apie vietą, kur prasidėjo Jurbarko istorija. Šis akmuo turėtų stovėti čia, nes čia yra Jurbarko pradžia. Bet čia – negražu“, – liežuvio nesmailino V. Almonaitis.

Pasak istoriko, Jurbarko valdžia turėtų susitvarkyti su psichologine problema ir nesididžiuoti seniausia kilme, o savo istoriją pradėti kitur. 1259 m., kurie pristatomi, kaip Jurbarko pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metai, Georgenburgo pilis kryžiuočių buvo pastatyta, tačiau tikrai ne čia – iki šios vietos jie turėję praeiti pro keturias įtvirtintas lietuvių pilis, o to padaryti buvo neįmanoma. „99 proc., kad čia jūsų minima Georgenburgo pilis nestovėjo, tačiau pilis tokiu pačiu pavadinimu čia buvo pastatyta 1343 m. Vokiečiai buvo labai nuobodūs ir savo pilims suteikdavo tuos pačius pavadinimus, o ir laiko nuo pirmojo Georgenburgo buvo praėję daug“, – istorijos vingrybes atskleidė V. Almonaitis.

Šitą Georgenburgo pilį 1382 m. puolė kunigaikštis Kęstutis su kariuomene, tačiau jiems pavyko sudeginti tik pilies beilį, o motas atsilaikė. Tačiau tie metai Lietuvos istorijoje turėtų skambėti – tada pirmą kartą lietuviai iššovė artilerijos šūvį. „Čia turėtų važiuoti visi Lietuvos batalionai, turėtų būti priiminėjamos priesaikos. Kryžiuočiai artileriją pradėjo naudoti vos 1381, o po metų lietuviai savo technologijomis juos pasivijo. Negalima to pamiršti“, – sakė istorikas.

1384 m. neužbaigtą tėvo Kęstučio darbą atliko kunigaikštis Vytautas – jis sudegino Georgenburgą. „Kaip vertinamas paveldas? Esminis to faktorius – autentiškumas. Kurioje dar Lietuvos vietoje galima pasakyti, kad čia stovėjo kunigaikštis Vytautas? Čia tai galima pasakyti tiksliai – šioje vietoje tikrai stovėjo ir Vytautas Didysis, ir Kęstutis. Tai turėtų skelbti nuorodos nuo paties Jurbarko, o pati vieta – aptverta aukso tvora“, – suprasti, kas svarbu, ragino V. Almonaitis.

Pakeliui į Kartupėnų piliakalnį V. Almonaitis pasakojo apie nuplautą Skirsnemunės piliakalnį, apgailestavo, kad Jurbarko r. savivaldybės vadovai su Vilniaus dailės akademija, valdančia Panemunės pilį, nesugeba Pilies I kaime įamžinti kunigaikščio Vytenio, kuris ten lankėsi, atminimo. „Nacionalinės sąmonės pagrindas – istorinė atmintis“, – kartojo dėstytojas.

Pasak istoriko, Kartupėnų piliakalnis kada nors taps vienu lankomiausių, nes jis stūkso prie pat turistų mėgiamo kelio, nuo jo atsiveria puiki panorama. Išvykos dalyviai nesiginčydami paskui gidą kopė į statų kalną, kai kas lipdamas ir nusirito, bet suvokimas, kad vaikštai vietoje, kurioje greičiausiai stovėjo žymioji Bisenės pilis, o grioviai bei pakilimai – senovės lietuvių supilti pilies gynybiniai įtvirtinimai, kėlė smalsumą ir norą pažinti.

„Nuo 1316 m., kai kryžiuočiai pro Skirsnemunę žygiavo link Bisenės, prasidėjo nuolatinės vokiečių ordino kovos su lietuviais, kurios tęsėsi iki 1422 m. Tai – simbolinė vieta visai Lietuvai, ir tokia informacija turėtų atsirasti informaciniame stende“, – pasakojo istorikas. Nors prie Kartupėnų piliakalnio toks stendas stovi, tačiau gidui nesuprantamas valdininkų abejingumas – kodėl klojant laiptus į kalną, jie suka pro piliakalnio šoną, o neveda ant jo, kad žmonėms būtų lengviau jį pasiekti. Smulkmena, bet parodo abuojumą atliekamam darbui.

Tvarkoma, bet nežinoma

Džiugiausiai ekskursijos lankytojus nuteikė Veliuonos piliavietė. Šią vietą jau ketverius metus atsakingai tvarko Veliuonos seniūnija, vadovaujama Egidijaus Mikštos. „Seniūnas piliavietę tvarko iš seniūnijos lėšų, mūsų nieko neprašo. Kartais net stabdyti jį turime, kad ko per daug nesutvarkytų“, – sako V. Klepikovas.

Seniūno pastangomis šįkart piliavietę buvo lengva rasti, nes į ją iš toli kvietė iškelta istorinė Lietuvos vėliava, tačiau, pasak išvykos dalyvių, kitu laiku važiuojant keliu Kaunas-Jurbarkas net neįtartum, kokia svarbi ir graži vieta prie Nemuno ties Veliuona yra.

Bajerburgo pilį tiesiai prieš lietuvių Veliuonos pilį pastatė vokiečiai, į talką pakvietę kryžininkus iš Bavarijos. Tokiu pavadinimu ir buvo žinoma ši pilis. Tris gynybines juostas turėjusi greičiausiai triaukštė pilis buvo labai galinga, tačiau laikui bėgant ¾ jos teritorijos pasiglemžė Nemuno srovė.

Archeologiniai kasinėjimai piliavietėje buvo atlikti dar 1965 m., ištirtas 370 kv. m plotas, rasta vertingų eksponatų – net kaulinė šachmatų figūra. „Veliuoniškiai galėtų steigti šachmatų klubus ir skelbtis šio žaidimo pradininkais Lietuvoje“, – idėjų nestokojo V. Almonaitis.

Labiausiai Veliuonos piliavietė turėtų būti žinoma todėl, kad aprašant pilies šturmą kronikose pirmą kartą paminėta lietuvių vėliava. 1337 m. 22 dienas lietuviai buvo apgulę Bajerburgą, o kryžiuočių šaulys iš pilies pirmiausia degančią strėlę nukreipė į vėliavą ir ją sudegino, o antroji strėlė, pasak kronikininko, nužudė Trakų karalių. „Tai tikrai nebuvo Gediminas. Tai turėjo būti antras asmuo po kunigaikščio valstybėje, bet jis iki šiol nežinomas. Tačiau Lietuvos vėliava šioje vietoje turėtų plazdėti nuolat“, – įsitikinęs V. Almonaitis.

Vėliava turi simbolinę reikšmę. Ji tarsi mirusiųjų vėlės, kovojančios drauge su kariuomene, todėl buvo stengiamasi pirmiausia sunaikinti ją ir taip palaužti karių dvasią. „Vėliava – vėlės – Velionė – Veliuona. Viskas labai gražiai dėliojasi. Vėliava pirmą kartą paminėta Veliuonos kontekste“, – istorines sąsajas dėliojo gidas.

Veliuonos piliavietėje mūšiuose buvo naudojami jau didesni ginklai – arbalistos. Tokį ginklą ekskursijos dalyviams iš Vilniaus atgabeno ir šaudyti pamokė lankininkų klubo „Strėlė“ nariai.

V. Klepikovas po renginio tikino, kad parinkdamas aplankyti apleistus piliakalnius, tikėjosi, jog žmonės panorės patys prisidėti prie jų tvarkymo. „Kreipiausi į vieną organizaciją su pasiūlymu surengti talką ant Bišpiliukų, kaip daroma didmiesčiuose, tačiau ji atsisakė. Norėjau šokiruoti žmones, gal jie ims daugiau ką sakyti. Jūs parašysit straipsnį. Gal reikalai pajudės? Norisi iniciatyvos iš apačios“, – sakė V. Klepikovas. Tačiau ar tokia nuomonė nėra savivaldybės bejėgiškumo išraiška? Keista, kai savivaldybės specialistas ieško gyventojų ir žiniasklaidos iniciatyvos darbams, kurie turi būti svarbūs savivaldybės specialistams ir vadovams.

Arbalistos strėlės taikliai lėkė į taikinį, tačiau rajono valdžia ne tokia akyla, kaip lankininkai – pamatyti to, kas vertingiausia, gali nešti žinią apie turtingą krašto istoriją ir kelti susidomėjimą, jiems nepavyksta.

Jūratė Stanaitienė