Ant vasaros slenksčio stojus rugpjūčiui rankoves pasiraitoja ūkininkai – į laukus rieda kombainai, elevatorių link suka pirmojo derliaus pilni traktoriai ir sunkvežimiai. Javapjūtė vainikuoja visų metų darbą – tada paaiškėja, ar sotus bus ūkininko stalas, ar liks vien problemos.
Ūkiai smulkūs
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, rugpjūčio 1 d. Ūkininkų ūkių registre Jurbarko rajone buvo registruota 2681 ūkis, iš viso 27206,25 ha bendro žemės ploto. Vidutinis ūkio dydis – vos 10,15 ha. Vyrauja smulkūs kelių hektarų ūkiai. Tačiau ši statistika neatspindi tikrųjų žemės ūkyje dirbančių žmonių ir dirbamų žemės plotų skaičiaus.
Savivaldybė surenka paraiškas iš asmenų, kurie vykdo žemės ūkio veiklą. Norėdami gauti paramą jie privalo deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus. Pasak Jurbarko r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyr. specialistės Danutės Naujokienės, šiemet sulaukta 2612 pareiškėjų, kurie deklaravo 63937 ha žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus
Ir šiame sąraše dominuoja smulkūs plotai – kelių ar keliolikos hektarų. Didesnius plotus deklaravo nedaug asmenų: nuo 100 iki 200 ha – 74, nuo 200 iki 300 ha – 29, 300- 400 ha – 4, 400-500 ha – 3. Vos po porą asmenų deklaravo didesnius nei penkių ar šešių šimtų ha plotus, trys valdo po 900 ha, o daugiau nei 1 tūkst. ha deklaravo penki asmenys. Didžiausias vieno asmens deklaruotų žemių plotas – 1234,71 ha.
Rajono ūkininkai daugiausia augina žieminių kviečių – 18133,37 ha, po kelis tūkstančius hektarų užsėta vasarinių kviečių, miežių, žieminių rapsų, žirnių, pupų, žieminių kvietrugių. Labai nedaug Jurbarko krašte auginančių daržoves, sodo gėrybes, šiek tiek daugiau užsiimančių uogininkyste.
Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko biuro vadovė Kristina Gakienė sako, kad iš 217-os klientų bene 90 proc. užsiima augalininkyste. Specialistė šiomis dienomis važinėjo po rajoną ir pamatytas vaizdas bei pokalbiai su ūkininkais nenuteikia optimistiškai – javai išguldyti, laukuose telkšo balos. „Ūkininkai jau pradėjo nuimti derlių, tačiau kol kas padėtis liūdna“, – sako K. Gakienė.
Pirmiausia pjauna rapsus
Gera nuotaika netrykšta kalbinti ūkininkai, nors visi tikisi, kad metai nebus blogesni nei pernykščiai, atnešę didelių nuostolių ir vis dar neleidžiantys finansiškai atsitiesti kai kuriems ūkiams.
„Situacija prasta. Pernai derlių pradėjome nuimti daug anksčiau, nors metai buvo labai blogi“, – sako Jurbarko r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Jovarauskas. Jo technika į žieminių rapsų laukus išvažiavo liepos 28 d.
Ūkininko šeima dirba per 200 ha žemės. R. Jovarauskas tikina, kad laukai įvažiuojami, tačiau nežinia, kokia bus daug drėgmės gaunančių kviečių kokybė. Rapsams kokybės reikalavimų nėra, svarbu aliejingumas, tačiau nuo prasto oro pasėliai išretėję, vasariniai rapsai išdžiūvę. „Kviečių ir žirnių kokybę pamatysim tik pradėję juos kulti. Ūkininkams sąlygos vis sunkinamos – į pašarinius ir maistinius pradėti skirstyti ir žirniai, tai mažina jų kainą“, – sako per 70 narių vienijančios Ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Pasak R. Jovarausko, rapsų kaina šiek tiek pakilusi, tačiau kviečių – gana žema ir labai svyruojanti. Žemdirbiai atidžiai stebi pasaulinę MATIF biržą, nuo kurios priklauso grūdų kaina ir Lietuvoje.
Ūkininkas tikisi į kviečių laukus įvažiuoti jau šį savaitgalį, žinoma, jei orai bus palankūs. „Kviečiai dar neprinokę. Pavasaris buvo vėlyvas ir rudens darbai vėluoja. Kuo vėliau nuimamas derlius, tuo daugiau žalos spėja padaryti gyvūnai, trumpėjant dienoms, trumpėja darbo laikas – gali tekti į laukus važiuoti ir naktį“, – sako R. Jovarauskas.
Vilties nepraranda
Paulių kaime įsikūrusi Aurelijos Gedminienės šeima dirba per 400 ha žemės. Augina įvairias kultūras. Kombainai į laukus šiemet išvažiavo rugpjūčio 1-ąją, o pernai darbymetis prasidėjo liepos 20 d. „Iš 64 ha rapsų nupjovėme jau 15. Vežėme parduoti „Kauno grūdams“. Nors oras šiais metais labai netinkamas, rapsų kokybė nebloga“, – antradienį kalbėjo ūkininkė.
Tačiau dėl kviečių kokybės A. Gedminienė tokia tikra nebuvo – juos galės kulti po savaitės, kitos. „Derlius, atrodo, turėtų būti neblogas, o dėl kokybės – abejoju. Praėjusią savaitę pastebėjau kviečių fuzariozės ženklų – ši liga užpuola nuo per didelės drėgmės. Jei ji išsiplės, bus didžiuliai nuostoliai“, – guodžiasi ūkininkė.
Gedminų žemės įmirkusios, kai kur plyti balos, tad ūkininkai džiaugiasi, kad turi vikšrinį kombainą, su kuriuo gali į tokius laukus įvažiuoti. „Gaudom orus ir savo jėgomis stengiamės atlikti visus darbus“, – sako už žemės ūkio technikos vairo nevengianti sėsti Aurelija.
Kitame rajono krašte – Pašaltuonyje ūkininkaujantis Donatas Jackis laukuose ir pats dirba, ir žmones samdo. „Kaime rasti gerų darbuotojų, kurie gali sėsti už kombaino vairo, darosi vis sudėtingiau. Jaunus žmones galima ant pirštų suskaičiuoti“, – sako ūkininkas.
D. Jackis į rapsų laukus išvažiavo taip pat rugpjūčio 1 d., dviem savaitėm vėliau nei pernai. Pavasaris buvo vėlyvas, trūko saulės javų brandai, tad darbai nusitęsė. Į ankstyvųjų kviečių laukus ūkininkas rengiasi išvažiuoti netrukus. „Sėjame skirtingų rūšių veisles, todėl ankstyviausius kviečius jau bandysime pjauti. Jei orai leis“, – į dangų žvalgosi žemdirbys.
Laukai ir šiame rajono pakraštyje įmirkę, bet technika dar į juos įvažiuoja, tačiau, pasak D. Jackio, jei ir toliau lis, nežinia kaip javapjūtė baigsis. „Žemės ūkyje stogo neužsidėsi. Dirbi ir tikiesi geriausio“, – sako ūkininkas.
Kol kviečiai dar nenupjauti, negalima prognozuoti nei derliaus dydžio, nei kokybės, nuo kurios labai priklauso kaina. „Kainos labai svyruoja. Prieš mėnesį už kviečius mokėjo 15 eurų už toną daugiau. Stebime situaciją rinkoje, renkamės daugiausia mokančius supirkėjus. Ūkininkui svarbiausia, kas daugiau moka, o nuvežti galim ir toliau“, – tikina D. Jackis, dar nesinaudojęs šalia Eržvilko įrengto Kėdainių įmonės elevatoriaus paslaugomis.
Plėstis nebenori
Įdėmiai grūdų kainas MATIF biržoje ir pas supirkėjus seka ir viena stambiausių rajono ūkininkių – skirsnemuniškė Zinaida Dumčaitienė, drauge su vaikais valdanti apie 1,2 tūkst. ha žemių. Moters ūkyje – 250 ha rapsų, 650 ha kviečių, dar augina pupas. „Jų arba žirnių privalome auginti ne mažiau nei 7 proc. visų kultūrų. Šie augalai kaupia azotą, todėl jų auginimas vadinamas žalinimu. Auginame, nors iš anksčiau žadėtos geros kainos ne kas beliko“, – šypsosi ūkininkė.
Nuo 1998 m. ūkininkaujanti moteris su šypsena prisimena ir žemdirbystės pradžią – kai darželio ūkvedė ir statybininkas už pajus gavę dirbtuves, grūdų sandėlį ir šiek tiek technikos ėmė ūkininkauti. „Nieko nemokėjom. Pirmais metais kūlėme 1 toną iš hektaro, o dabar – septynias“, – prisimena Zinaida.
Ūkis plėtėsi – įsigijo žemių, dar išsinuomojo, naudojosi Europos Sąjungos programų parama technikai įsigyti – juk vienas kombainas kainavo ir 1 mln. litų, o traktoriaus kaina siekė 7-8 šimtus tūkstančių. Dabar laukuose dirba trys kombainai, turi traktorių, sunkvežimių. Darbymečiu už kombaino vairo sėda du Zinaidos sūnūs – vienas ūkininkauja drauge, o kitas, metęs savo verslą, atvažiuoja į pagalbą iš Kauno.
Liepos 27 d. į laukus išvažiavusi technika klimpo, trūko žarnos, prireikė naujų dalių – teko paprakaituoti, kol vėl galima buvo dirbti. Nors laukai permirkę – vienas tiesiog tvenkiniu virtęs, rapsų kokybe ūkininkė nesiskundžia.
„Rapsų supirkimo drėgmės standartas 8,5 proc. Mes imame 10-12 proc. drėgnumo. Tai – visai neblogai. Sudėtingiau bus su kviečiais – kad būtų galima juos pjauti, reikia bent poros sausų dienų. Nežinia, kaip čia bus“, – sako orų prognozes sekanti ūkininkė.
Į kviečių laukus kombainus, jei orai leis, ji žada siųsti po savaitės, baiminasi žadamos krušos, kuri labai pakenktų dar nenuimtiems rapsams. Kviečiai krušos bijo mažiau, tačiau juos išguldo vėjai, ligos, netinkamas tręšimas. „Per daug metų išmokau atrinkti žemaūges kviečių veisles, tinkamai naudoti augimo reguliatorius, todėl mano kviečiai neišgulė“, – pasidžiaugė ūkininkė.
Rapsų Z. Dumčaitienės ūkyje kol kas prikuliama po 3 tonas iš hektaro. Kviečių gerais metais kuldavo ir 7 t/ha, nors vidurkis – penkios. „Jei nuimama 5 tonos iš hektaro, tai tik padengiame išlaidas, pelno nelieka. Pas mus nėra tokių derlingų žemių, kad imtume po 10 tonų“, – tikina moteris. Daug sąnaudų reikia laukams įdirbti, trąšoms. Pasak jos, žmonės neturėtų bijoti, jog ūkininkai javus per daug tręšia. „Trąšų tokios kainos, kad neįperkame“, – sako ji.
Ūkinininkė pasidžiaugė, kad sėklų, trąšų pardavėjai leidžia atsiskaityti jau pardavus derlių, tačiau tai negelbsti, jei to derliaus nėra – tenka bristi į skolas. „Žmonės mano, kad ūkininkai labai gerai gyvena. Patikėkit, taip nėra“, – tikina Z. Dumčaitienė.
Ūkininkė į paniką dar nepuola, tačiau su nerimu laukia kiekvienos dienos – ar lis, ar saulė švies. Iki rugsėjo 1-osios būtina pasėti rapsus, o rugsėjį – kviečius, tad laiko liko nedaug. „Būna, per žiemą viskas nušąla, tai pavasarį sėji iš naujo“, – guodžiasi ūkininkė. Ji prisimena ne vienus metus, kai ūkis laikėsi ant plono siūlo, o gerų – kai ir derlius buvo puikus, ir kainos geros, atmena vos pora.
Užklupus blogiems metams kildavo mintis viską mesti, tačiau per daug įdėta ir finansų, ir darbo, tad Z. Dumčaitienė drauge su vaikų šeimomis žada ūkininkauti ir toliau, tačiau plėstis jau nebenori. „Užtenka jau visko: ir darbo, ir technikos, ir pinigų“, – sako ūkininkė ir išskuba į laukus su pavakariais nuo aušros iki sutemų už kombaino vairo sėdintiems sūnums.
Jūratė Stanaitienė
