Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse Jurbarko viešojoje bibliotekoje pristatyta instaliacija „Tautiška giesmė“. Tai unikalus ir pasaulyje toks vienintelis kūrinys, apjungiantis meną, mokslą ir technologijas. Projektą pristatė jo autorius Julius Žėkas. Jurbarke ji bus iki liepos 17 d.
Išmanumas – paprastume
Instaliacija sukurta prieš septynerius metus, o pirmą kartą pristatyta Europos Komisijoje, Briuselyje. Ten jos pristatymas sudomino per 600 žmonių. Iki šiol ji buvo eksponuojama beveik 100 įvairių erdvių ir tapo labiausiai keliaujančiu kūriniu.
Instaliacijoje „Tautiška giesmė“ įkomponuotas audeklas, kuriame – pirmas ir vienintelis pasaulyje nuaustas garsas. Kiekvienas paspaudęs mygtuką gali išgirsti Lietuvos himną ir pamatyti kiekvieną jo garsą spalvotame audinyje. Garso kelią žymi lazerio spindulys.
Idėjos autorius J. Žėkas – tarpdisciplininių menų kūrėjas, baigęs skulptūros, fizikos, lietuvių filologijos ir literatūrologijos, kultūros vadybos ir politologijos studijas, inicijuoja ir kuruoja įvairius meno, kultūros ir švietimo projektus.
Ašinę instaliacijos dalį – žakardinį audinį sukūrė Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros docentė Žydrė Riedulytė, o už mokslinę projekto dalį buvo atsakingas Algis Sakalauskas. „Šiame projekte menininkas padavė ranką mokslininkui ir atvirkščiai. Instaliacija vienija skirtingus žmones, ko labai trūksta mūsų visuomenėje“, – sako J. Žėkas.
Instaliacijos dizainą sukūrė dizaineris Nauris Kalinauskas. Paprastas ąžuolinis ritinys, viršuje puoštas audeklu, sulaukia įvairių nuomonių. „Jį vadina ir kopūstų ar alaus bačkute. Ir aš pradžioje abejojau – ar gali toks išmanus dalykas turėti tokią paprastą formą? Ar mes kokie miškiniai?“ – pasakoja idėjos autorius. Vėliau ir pats suprato: paprastumas – pagrindinis dalykas. „Mes turime didžiuotis tuo, kas esame. Nebijoti ir ne visai šaunių dalykų“, – įsitikinęs J. Žėkas.
Susapnuota idėja
Nors instaliacijos forma labai paprasta, joje slypi didžiulis darbas ir svarbios idėjos. „Leiskite vaikams svajoti. Net apie dalykus, kurių šioje žemėje nėra. Jie gali tapti tikrove“, – sakė idėjos autorius. Instaliacijai „Tautiška giesmė“ pagrindą paklojo jo paties sapnai ir svajonės.
Pasak J. Žėko, Navikų k., Ignalinos rajone, kur jis užaugo ir dabar jau nebeliko nė vieno gyventojo, nebuvo nei televizijos, nei šaldytuvo, nekalbant apie kompiuterį, o didžiausias stebuklas buvo elektros lemputė. Tačiau Julius sapnuodavo garsą, kurį norėjo pamatyti. Studijuodamas jis tą garsą vėl išgirdo. Tai buvo dambrelis, kuriuo išmoko groti. Bet vaiko svajonė buvo pamatyti garsą, o ne instrumentą.
J. Žėkui teko dirbti Amsterdamo kalbos institute, kur tyrinėjo garsus, baltąjį triukšmą. Savo žiniomis jis norėjo pasidalyti su žmonėmis Lietuvoje, tačiau čia jo mokslinės kalbos niekas nesuprato. „Aš buvau neįdomus. Labai pykau, kad niekam nerūpi mano žinios. Prireikė dešimties metų, kol supratau, kad apie sudėtingus dalykus reikia kalbėti paprastai“, – apie idėjos išgryninimą pasakoja J. Žėkas.
Išausti garsą
Audimas lietuvių tautai labai artimas. Prie staklių vakarus leisdavo lietuvės moterys, audimų raštuose suguldavo įvairiausios istorijos, viltys ir godos.
Pirmąsias programuojamas audimo stakles dar 1801 m. išrado prancūzų mokslininkas Joseph Marie Jacquard. Už savo išradimą jis buvo apdovanotas paties Napoleono. Tai buvo pirmasis dvejetainės sistemos, kuria remiasi visi šiuolaikinių technologijų prietaisai, panaudojimas praktiškai.
Garsas ir spalvos turi bendrą savybę – bangas, todėl sumanyta kompiuterį sujungti su audimo staklėmis ir paversti garsą vaizdu. Tai nebuvo taip paprasta – kompiuteris gali atkurti apie 250 atspalvių, tai sukelia spalvinį chaosą, todėl pirmiausia rankiniu būdu teko atrinkti 27 verpalus ir pynimus bei spalvas, kurios tinka lietuviškam mentalitetui. „Mums teko dviguba užduotis – negalėjome nutolti nuo fizikinės tiesos, bet žūtbūt norėjosi išlaikyti ir lietuviškąją tapatybę“, – sako J. Žėkas.
Audinyje sugulė raudona, mėlyna, oranžinė, balta spalvos, sidabriniai debesėliai, juodos pauzės. Kiekviena spalva atitinka skambantį garsą: raudona žymi mažiausio intensyvumo garsus, mėlyna – didžiausio, išsišokantys rašto dantukai – šnypščiamuosius garsus, o debesėliai – balsius.
Instaliacijoje įdiegta sinchroninė sistema – kolonėlės skleidžia garsą, audinyje matyti vaizdas, o judantis lazerio spindulys parodo, kur skambantis garsas atsispindi kiekvienu momentu audinyje. Spindulys apibėga instaliaciją per 98 sekundes. Šis laikas – tai 96 sekundžių himno skambėjimo ir 2 sekundžių tylos suma.
Instaliacijoje užkoduota ir daugiau paslapčių: jos aukštis – 2,2 m, kaip aukščiausio lietuvio Arvydo Sabonio, o audeklo ilgis – 3,14 m – skaičiaus π (Pi). „Prie šio kūrinio galima vesti edukacines programas nuo mažiausio vaiko iki akademiko“, – įsitikinęs autorius. J. Žėkas didžiuojasi galėdamas rasti bendrą kalbą ir sudominti bet kokią auditoriją.
Negali tuo netikėti, kai charizmatiškasis idėjos autorius apie mokslinius dalykus kalba pasitelkdamas palyginimus su musmirėmis miške ar moterimi, apsivilkusia raudoną suknelę, ar taikliais palyginimais su sovietinės realybės piliečiais, kurie vengdavo balsavimo, priverčia savo nuomonę turėti ir drąsiai ją pareikšti kiekvieną.
Garbė būti lietuviais
Kodėl instaliacijoje skamba Kauno valstybinio choro ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atliekamas Lietuvos himnas? „Kas tau yra himnas? Šį klausimą uždavinėjau visiems iš eilės. Ar visada mes jį giedam iš širdies? O kas yra tautiškumas, pilietiškumas? Prievolė ir pareiga? Ar norime kalbėti apie tautos identitetą? Ir kaip apie jį kalbėti?“, – daugiau klausimų nei atsakymų pažėrė autorius.
Atsakymas – vienas. Giedant himną šalia šios instaliacijos supranti, kiek žmonių dirbo ir įdėjo širdies į šį kūrinį, kad jis yra vienintelis toks pasaulyje, ir užklumpa pasididžiavimas savimi, savo šalimi. „Tie 600 žmonių Briuselyje atėjo ne į bačkutę pasižiūrėti, o pajusti vienybę, kurią lietuviai demonstruoja kritiniais momentais“, – įsitikinęs J. Žėkas.
Ir nesvarbu, pasak jo, kad Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas kriminalinėse kronikose, o užsienyje iš „Golfo“ pamatę išlipančius kelis žaliūkus vietiniai nusprendžia, kad lietuviai eina vogti. Didžiuotis reikia kita Lietuvos istorija – kai be lietuvio įvaizdžiui įprastos kuokos ar beisbolo lazdos, tik dainomis ir vienybe lietuvaičiai sugriovė Sovietų imperijos pagrindus. Šita istorija ir, norisi tikėti, ateitis skamba 96 sekundėse „Tautiškos giesmės“ ir 2 sekundėse tylos.
Jūratė Stanaitienė
