Šį savaitgalį Lietuvoje degs Joninių laužai. Deja, pačių Jonų jų vardu vadinamoje šventėje – ne tiek ir daug. Kažkada buvęs labai populiarus šis vardas dabar naujagimiams suteikiamas retokai. Tačiau Girdžiuose gyvenantis Jonas Zaronas, pas kurį pasisvečiavome prieš jo vardadienį, neturi abejonių, kad Jonines kada nors tektų švęsti be Jonų.
Krikščioniškas Jono vardas minimas Biblijoje, jį turi beveik 200 šventųjų. Lietuvoje šis vardas labiausiai buvo mėgiamas praėjusio amžiaus 5 ir 6 dešimtmečiais ir dabar tebėra tarp 20 populiariausių. Bet Jurbarko rajono savivaldybėje iš kasmet užregistruojamų apie pustrečio šimto naujagimių Jonais pavadinami vos 2-3.
Girdžiškis J. Zaronas šeimoje buvo pagrandukas, ir, nors gimė per Antanines, gavo savo tėčio Jono vardą ir laimingas su juo gyvena.
„Kuo galiu pasigirti ir pasidžiaugti – tai trys dukros: Aistė, Sandra ir Gabrielė, gražios, sveikos, protingos. Ir labai gera žmona – jau 28-eri metai, kai su Svaja esam kartu“, – sako vyras.
Jonas prisipažįsta, kad abu su žmona labai norėję ir sūnaus, bet, pasak jo, ne lentyna – nepasiimsi. Tad savo vardo neturėjo kam perduoti, tačiau neabejoja, kad toks geras vardas tikrai neišnyks – brolio sūnus savo sūnų pavadino Jonu, ir draugai Jonuką augina.
„Esu gimęs kitoj pusėj Mituvos, Kriščiaviškės kaime. Kai buvo tėtis, per Jonines suvažiuodavo daug. Prieš šešerius metus tėvukai persikraustė pas mane, o prieš metus tėvuko netekome. Dukros išvažinėjo – neliko kam švęst. Jau kokie treji metai Joninių vainiko niekas nenupina…“, – pasakoja girdžiškis apie savo vardo šventę. Ir tarstelėjęs, kad „kaime mes čia vargstam“ (lietuvio būdas: nepradėsi gi nuo gero), vis dėlto sako, kad ne tik darbų, bet ir smagių suėjimų būna, ir ne tik per Jonines.
„Darbų turtingi! Eini, vargsti. Kartais galvoji, gal tos kiaulės neauginti? Gal bulvių nesodinti? Bandėm. Pirkom mėsą iš Lenkijos, bet ne tokia ta mėsa. Avių turim ant kalno – kad nuganytų, nugraužtų tuos kalnus, nes pjauti nevalioju. Pirtį turim pastatę didelę – daug kas ateina išsivanoti. Smagiai gyvename. Ypač žiemą savaitgaliai būna linksmi“, – pasakoja.
Jonas anksti sukūrė šeimą, sulaukė pirmagimės ir, pasak jo, nenorėdamas sėdėti tėvams ant sprando, metė veterinarijos studijas ir pradėjo ūkininkauti. Prisipažįsta, kad gailisi neįgijęs profesijos.
Bet ir nebaigęs studijų Jonas visus darbus sugeba. Autobusų parke dirbo stalium, sandėlininku, remontininku, dabar jau keturiolikti metai yra ugniagesys gelbėtojas. Ūkio darbai jam irgi sekasi, ir namuose beveik viskas paties rankomis padaryta. Pavėsinė Jono statyta – akmenų sienelė, stogas ir itin meniška jo paties kalinėta metalinė tvorelė. Neapsakomo gardumo sūris ant stalo – jo suspaustas!
Visko Joną išmokė tėvai. „Tėtis 40 metų dirbo traktorininku ir buvo visų galų meistras, aš žiūrėdavau ir kartu dirbdavau. O tie valgiai irgi. Mama su tėte išeidavo į darbą, o aš pareinu iš mokyklos – ką daryti? Buvau mažiausias, vyresnieji jau buvo išėję – dešimt metų skirtumas tarp mūsų. Kai buvau dvylikos, mama susirgo, karvę gavau išmokti milžti – ir po šiai dienai melžiu. Mūsų mergaitės irgi viską moka. Jos viską dirbo kartu su mumis, jos jokio darbo nebijo, viską gali daryti. Ar tai geras auklėjimas, ar ne, nežinau, bet mus taip auklėjo, ir mes taip pat“, – pasakoja girdžiškis.
Jonas nežino, o dukros įvertina tokį auklėjimą, antraip argi skubėtų kiekvieną vasarą išleisti tėvelius atostogų ir perimti savo žinion visą jų ūkį? „Vaikai išleidžia mus pailsėti. Važiuojam visur – Ispanija, Kroatija, Graikija, Bulgarija, Lenkija, Latvija. Dviese su žmona“, – sako dukromis besididžiuojantis tėtis.
Dar vieną didelį malonumą turi J. Zaronas – tai mėgėjų teatras. „Prasidėjo seniai, gal 12-13 metų atgal, jei ne daugiau, gal visas penkiolika. Buvo tokia mokytoja Stankienė. Pakvietė. Darė spektaklį senjorai, tik du – aš ir viena moteris, buvome jauni. Kaip smagu su jais būdavo po tų vaidinimų, po tų gastrolių! Kiek jie pripasakodavo visokiausių istorijų, kiek visko!“ – prisimena vyriškis.
Į Girdžių klojimo teatro „Mituvis“ repeticijas Jonas eina vienas, nes, pasak jo, du artistai šeimoje būtų per daug. Ir į gastroles važiuoja dažniausiai vienas. Bet nebūna šeimoje dėl to nei pykčių, nei pavydo. „Visiškai ne, tikrai ne! – užtikrina Jonas. – Dabar turiu tokią rolę naujausiame spektaklyje „Kelionė su kliūtimis“, kur glosto mane ir viena, ir kita, ir trečia. Po premjeros kolegės klausė, ką žmona sakė. O ką sakė? „Nesakyk Jėzau Jėzau“, daugiau nieko nesakė. Aš ten tokį ligonį vaidinu: dejuoju, mirštu mirštu ir nenumirštu.“
Artistas prisipažįsta, kad per darbus kartais nespėja, kad nuo šeimos tenka laiko pavogti: „Jau sakiau neisiu, bet praeina savaitė kita – pasiilgsti. Ir būna toks momentas, kai neini, ir jau tikrai norisi eiti. Liepos 1-ąją važiuojam į respublikinę teatrų krivūlę Skaudvilėje, prieš savaitę buvom Girkalnyje, paskui esam pakviesti į Marijampolės rajoną – apvažiuojam mes daug.“
Jonas nebijo pasakyti, kad viskas jo gyvenime vyksta tvarkingai ir gražiai. Ir nesigėdija atverti tėviškų jausmų: „Tik dabar jau liūdnai, nes išėjo dukros. Nežinau, ar visiems taip būna, kai išeina vaikai? Aistė ir Sandra buvo pametinukės, leidom jas į vieną klasę. Kai mokėsi gimnazijoje, be penkiolikos keturios parvažiuoja autobusas, ir galvikės dvi pareina. Tą rudenį, kai išėjo – ir nėr tų galvikių. Neįsivaizduojat, kaip graudu – autobusas parvažiuo, o vaikų tai nėr… O šiemet jau ir mažikė išėjo.“
Tris laisvas dienas tarp budėjimų Jonas namuose pasijustų vienišas, jei ne kartu gyvenanti mama, jei ne ūkio darbai, jei ne žmona Svaja, kurios, ketvirtą sugrįžtančios, laukia, paruošęs pietus jai ir sau. Savo Svają Jonas surado Girdžių mokykloje, jie buvo klasiokai.
„Viskas yra gerai, kaip Dievas mus veda ir ką mums duoda“, – sako Jonas. Hebrajiškos kilmės jo vardas reiškia „Dievo išklausytas ir palaimintas“. Bet būdamas mažas jis to nežinojo ir savo vardu nebuvo patenkintas: „Mokykloje kitų vardai buvo madingesni, mandresni. O aš – Jonas. Nelabai buvau patenkintas. O paskui, jau būdamas gal 20 ar daugiau metų, ėmiau didžiuotis, kad turiu rimtą, tikrą, savo tėčio vardą.“
Danutė Karopčikienė
