Balandžio 19 d. Viešvilės ir Smalininkų seniūnijos, mokyklos, įstaigos ir organizacijos, bendruomenės pasodino šimtą ąžuoliukų palei senkelį Kalvelių miške. Ąžuoliukai sodinti norint išsaugoti Mažosios Lietuvos senųjų girių ypatumą ir pratęsti kadaise čia dirbusių miškininkų tradiciją – medžiais apsodinti miškų kelius.
Sodinti – gražus darbas
Miškininkų įrengtoje poilsiavietėje šalia vieškelio – susitikimo vitoje susirinko gausybė žmonių. Tokio atliepo į kvietimą sodinti ąžuolus prisipažino nesitikėję nei renginio organizatoriai – Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras, nei prasmingos idėjos sumanytojas Jurbarko miškų urėdas Edmundas Mačieža.
Talkininkus pasveikino kultūros centro direktorius Arvydas Griškus. „Smagu, kad prisijungė mūsų draugai, bandradarbiai, bičiuliai. Padarysime gražų darbą!“ – neabejojo renginio organizatorius.
Renginys susietas su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu, ir medelių skaičius – 100 – ne atsitiktinis.
„Be galo smagu, kad norite sodinti ąžuoliukus! – džiaugėsi urėdas E. Mačieža. – Tai šio krašto skiriamasis bruožas – medžiais apsodinti keliai. Ši alėja Kalvelių girininkijoje – viena senesnių. Ji jau pradėjusi retėti, todėl gimė idėja ją atkurti ir auginti toliau. Kelininkai galbūt sakys, kad medžiai gadina kelius, bet šis nedaug apkrautas, jo nesugadins. O jūs po metų ar kelerių važiuodami šiuo keliuku susirasite savo sodintą medelį.“
Mažosios Lietuvos miškuose daug alėjų. Iki Antrojo pasaulinio karo čia dirbę vokiečių miškininkai apsodindavo kelius įvairiais medžiai, bet dažniausiai ąžuolais. Tokių alėjų, tiesa, jau šiek tiek praretėjusių, yra nemažai išlikę Jurbarko miškų urėdijos vakarinėje dalyje.
Urėdas priminė ir sodinimo pradžiamokslį: kasti duobę, įsodinti medelį neužlankstant šaknų, užpilti žeme, pririšti.
„Veiksmas vyks palei šitą kelią, o jei pritrūksim vietos, suksim palei istorinį senąjį gelžkeliuką. Neskubėkim. Viską darom iš lėto, su malonumu!“ – palinkėjo E. Mačieža.
Papozavus bendrai nuotraukai „ilgai atminčiai“, veiksmas ir prasidėjo. Organizatoriai buvo paruošę ir išdalijo 22 vardines korteles, pririštos prie ąžuoliukų jos neleis supainioti, kuris kurio – Viešvilės ir Smalininkų seniūnijų, bendruomenių, mokyklų, vaikų globos namų, urėdijos ir kultūros centro, Kalvelių, Viešvilės, Smalininkų ir Mociškių girininkijų. Sodino ir pėstininkų bataliono kariai iš Sakalinės, ir Viešvilės užkardos pasieniečiai, iš Jurbarko atvyko šaulių, ugniagesių gelbėtojų ir žiniasklaidos atstovų.
Žodžiu, susidomėjimas ir noras sodinti – didžiulis. Keliskart mažiau talkininkų, pasak urėdo, sulaukta prieš savaitę vykusiame Nacionaliniame miškasodyje. Turbūt nesigailėjo urėdas savo idėja apie alėjos atkūrimą pasidalijęs su kultūros centru – kultūrininkai moka suorganizuoti ir pakviesti.
Šalia šimtamečių
Nors sodinti medžius – didelis ir sunkus darbas, ąžuoliukų sodinimas prie senkelio, kaip ir linkėjo urėdas, buvo tikras malonumas. Dangus, šį pavasarį ypač saikingai dalijęs saulę, nušvito ir nušvietė švelnią pomiškio žalumą. Sodinukų tik šimtas, o sodintojų – kur kas daugiau, ir nuotaika puiki. Buvo tarsi šventė girioje, kitokia negu dauguma švenčių.
Abipus Naudvariniu vadinamo kelio augančius šimtamečius ąžuolus laikas išretino, ir tuščias vietas užėmė Viešvilės medelyne išauginti 4-5 metų sodinukai.
„Prigis, žinoma! – užtikrino Kalvelių girininkijos eigulys Sigitas Valeika. – Ąžuolui reikia geros žemės, o čia kaip tik prie griovio, drėgmės užteks. Kad žvėrys nenukąstų, dedam apsaugas – kol iškils aukštyn, kol kamienas sutvirtės, tada žvėrims jau neskanu. Tada reiks genėti.“
Eigulys sodintojus pašnekino, padėjo, pamokė: kokią duobę iškasti (ąžuoliukui reikia platesnės), kad žeme užpylus reikia priminti, kaip apsaugą uždėti, kaip pririšti. Rišama prie bambukinių lazdelių – pasak eigulio, tiesiog tokia dabar mada.
Sodinimo pamokos, kurias mielai dalijo miškininkai, naudingos buvo ne tik mokinukams, bet ir suaugusiesiems – retokai vis dėlto medžius sodiname, o ne vienam talkininkui čia buvo pirmasis kartas.
Kalvelių eigulys Arvydas Eidokaitis pastebėjo, kad mažieji ąžuoliukai sodinami taip pat, kaip kadaise buvo pasodinti ir šimtamečiai – kas 9-10 metrų, tačiau paabejojo, kad gali tekti ir atsodinti vieną kitą, nes prie didelių ąžuolų jiems sudėtingiau bus augti.
Ar čia malonumas sodintojams, ar nauda miškui ir miškininkams, tas senkelio apsodinimas – klausiau eigulio. „Čia pirmiausia – graži idėja, tęstinumas tradicijos. O iš to ir nauda pareis: nepamesti krašto kolorito, nepaskęsti abejingume. Jaunimą mokome gerbti medį – pats pasodinęs medelio jau nenulauš. Ta nauda eurais nepamatuojama“, – sakė eigulys A. Eidokaitis.
Atsodinę Naudvario alėją talkininkai pasuko ir prie gelžkelio – už pakelės griovio tebėra, tik jau medžiais apaugęs, pylimas, iki Antrojo pasaulinio karo juo važiuodavo siaurukas iš Smalininkų į Pagėgius, paskui per tiltą iki pat Tilžės. Tolimi laikai…
Ąžuolų sodintojų kelionė nelabai tolima – kilometras su trupučiu, bet smagi. Pabaigę darbą neskubėdami grįžo, pasišnekučiuodami, pasiklausydami paukščių šnekos. O poilsiavietėje kvepėjo pietūs – „Skalvijos“ bendruomenės centro pirmininkas Andrius Šašys buvo išviręs kopūstienės!
Urėdijoje bujoja ąžuolynai
Senkelio alėjos atsodinimas – tai miškininkų suteikta galimybė visiems patirti medžių sodinimo malonumą. Urėdas E. Mačieža prisiminė, kad idėja gimė pernai, kai Smalininkų bendruomenė pakvietė šeimas atsodinti garsiąją ilgiausią Lietuvoje ąžuolų alėją. Urėdo šeima taip pat pasisodino alėjoje savo ąžuolą.
Jurbarko urėdijos miškuose auga ne vienas ąžuolynas. „2003 m. šalyje buvo paskelbta Ąžuolynų didinimo programa, kiekvienai urėdijai buvo užduotis tam tinkamose augavietėse sodinti ąžuolynus. Jurbarko urėdija kiekvienais metais sodindavo po 5-8 hektarus ąžuolynų. Sodiname ir iki šiol, nors ta programa jau pasibaigusi. Bet kur tinkami plotai – sodiname. Per paskutinį dešimtmetį, 2004-2014 m., urėdija padidino ąžuolo medynų plotus nuo 172 iki 308 ha. Ąžuolai mėgsta sunkesnes žemes, todėl daugiausia ąžuolynų rytinėse urėdijos girininkijose – Veliuonos, Balandinės, Globių“, – pasakojo urėdas E. Mačieža.
Pasak jo, labai svarbu užtikrinti ažuoliukų apsaugą nuo žvėrių: „Ąžuolas, be to, kad geras medis, dar ir skanus. Sodiname ąžuolynus ir tveriame tvorą, dedame individualias apsaugas. Čia, paklelėje, pritaikėme spiralines apsaugas. Jos ne visiems medžiams tinka – tik ąžuolui, uosiui. Kitiems nelabai uždėsi – pušis, eglė šakojasi, o beržui nereikia, niekas jo nevalgo, neskanus.“
Ąžuolynai Jurbarko urėdijos miškuose nekertami, nebent biržėse, kurie kliūva miško atkūrimui arba akivaizdžiai matyti, kad netinkami augti. „Ąžuolų neturime tiek daug, kad galėtume kirsti. Kitose urėdijose – Kėdainių, Panevėžio, Biržų – ažuolynų daugiau, nes ten derlingesnė žemė.“
Ąžuolas – galingas medis, turi stiprias ir gilias šaknis, todėl pakenčia ir prastesnį divožemį. „Čia, Kalvelių girininkijoje, galbūt yra buvę Nemuno užlieti plotai, podirvis tikamas ąžuolui, – einant Naudvario keliu, apsuptu galingų ąžuolų, sakė urėdas. – Matyt, giliai žemėje jie visko turi pakankamai, nepaisant to, kad paviršiuje žvyras, smėlis. Tad baimės, kad ąžuoliukai neprigis – nepagrįstos. Bus gerai, prigis! Tikrai!“
Danutė Karopčikienė
