Velykos vėl ateina į mūsų širdis ir namus ir visą Dievo pasaulį pripildo meilės, vilties ir džiaugsmo. Kristaus prisikėlimo šventės išvakarėse „Šviesos“ skaitytojus sveikina mažesnieji broliai kapucinai Vincentas ir Andžėjus iš kovo pradžioje Pauliuose pašventinto vienuolyno.
Velyknakčio vigilija Paulių vienuoliniuose namuose šįvakar nušvis žvakių liepsnelėmis, Prisikėlimo rytas išauš suvienijančioje procesijoje, kartu su gyvuoju Kristumi širdyse.
„Paskui bus Mišios, ir džiaugsmas bus“, – sako brolis Vincentas. Taip paprastai – apie džiaugsmą! Užsinorėjai, ir turi! Br. Vincentas patikina, kad tikrai taip ir yra, nes Dievas meilę ir džiaugsmą dalija visiems vienodai ir apsčiai.
Velykos – didžiausia meilės ir gyvybės šventė. Prisikėlęs Kristus ir mus prikelia iš nuodėmių, suteikia viltį, tik Jis gali pakeisti mūsų gyvenimą iš mirties į gyvybę. Ir tai ne tik Prisikėlimo stebuklas. Žmogui reikia keltis iš dvasinės mirties. Daug žmonių gyvena per savo rūpesčius nepažindami tikrojo gyvenimo, tarsi būtų nuolatinėje krizėje.
„Kokia krizė?“ – stebisi br. Vincentas. – Saulė teka, žolė auga, gėlės žydi, mes bendraujame… Viskas Dievo pasaulyje vyksta taip, kaip ir turi vykti. Tik žmonės susikuria savo kalėjimus – per rūpesčius pilnesne kišene, turtingesniais namais nebegali laisvai dalytis, džiaugtis, padėti artimui. Dievas išlaisvina žmogų iš jo kalėjimų, leidžia išgyventi tikrąją šventę, pajusti didįjį džiaugsmą.“
„Gyvybingų ir viltingų švenčių! To Lietuvai dabar labiausiai reikia“, – linki mažesnieji broliai kapucinai iš Paulių vienuolyno.
Kapucinai Lietuvoje
Mažesnieji broliai – Romos katalikų vienuolių ordinas, sekantis šv. Pranciškaus Asyžiečio mokymu. Pranciškonais vadinama didžiausia ordino atšaka, mažesnės – kapucinai ir minoritai, arba konventualai.
Kapucinai atsirado 1528 m., Lietuvoje įsikūrė 1928-aisiais. Daugeliui mūsų geriausiai žinomas kapucinas – šviesaus atminimo tėvas Stanislovas. Dabartinė kapucinų bendruomenė Lietuvoje gaivina ir kitų savo dvasios brolių palikimą – jau išleista knyga apie tėvą Roką Mačelį. Knyga buvo pristatyta ir Jurbarko bibliotekoje.
Vienuolyno pašventinimas
Praėję metai Lietuvos kapucinams buvo itin džiugūs – pradėtas kurti naujas, trečias Lietuvoje, vienuolynas, o šiemet Pauliuose jis jau pašventintas. Į iškilmes kovo 10-osios popietę atvyko gausus būrys svečių – kapucinų iš Kauno ir Vilniaus vienuolynų, ir iš Krokuvos provincijos, kuriai pavaldūs Lietuvos kapucinai, kunigų ir pasauliečių.
Kapucinų vienuolinių namų pašventinimo šv. Mišias lietuvių ir lenkų kalbomis aukojo Krokuvos provincijolas br. Tomas Žakas, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras br. Algirdas Malakauskis ir Kauno Petrašiūnų vienuolyno gvardijonas Tomas Pilchas. Apeigos vyko dvasingai, kažkaip ypatingai džiugiai ir – neįtikėtinai linksmai. Juk nauji namai – didelis džiaugsmas, o mažesnieji broliai – linksmi žmonės.
Pašventinus kieme naują kryžių, džiaugsmingai giedodami visi patraukė į klauzūrą. Ypatindo įvykio dieną ir pasauliečiams buvo leista kyštelti nosį į vienuolių celes. Paskui – šventinė agapė su negavėniškai turtingais stalais ir apsčiausiai nuoširdumo.
Vienuolių gyvenamieji kambariai filmuose matytų šaltų akmeninių celių neprimena. Tai tvarkingai suremontuoti ir naujais baldais apstatyti kambarėliai. Viskas gražu, ir visko tik tiek, kiek tikrai žmogui reikia.
Meilės darbai
Buvę Paulių mokyklos pastatai kapucinams perduoti 2011 m. kaip kompensacija už jų nusavintą turtą Plungėje. Ir netrukus vienuoliai Pauliuose įsteigė reabilitacijos centrą nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Atlaikęs išbandymus ir nepriteklius centras veikia, jame nuolat gyvena keliolika reabilitantų.
Kai praėjus šventės šurmuliui vėl užsuku į Paulius, br. Vincentas aprodo ūkį – reabilitantų gyvenamuosius kambarius, virtuvę (puode nuo pietų dar šilti barščiai – vyrai vakare suvalgys), tvartą, prie kurio karksi būrys vištų, daržą ir šiltnamį. Kitame pastate – koplyčia ir konferencijų salė. Dušai ir tualetai – nauji, o rekolekcijų dalyviams skirtus kambarius dar reikia atnaujinti. Kieme – jaunas vaismedžių sodelis, prie būdos pririštas šuo – viskas kaip jaukiuose namuose.
Nors daugumą darbų nudirba reabilitantai, be pinigų ne kažin ką padarysi. Kai paklausiu br. Vincentą, kas finansuoja, jis sako: „Dievas. Jis visame kame veikia, ir mes viską statome ant Dievo veikimo. Ir tie vyrai, čia keičiantys savo gyvenimą, gal jie ir nėra visi tikintys, bet Dievas padeda jiems keistis.“
„Bet kaip taip būna, kad Jums duoda, o daugybė žmonių Lietuvoje dejuoja, kad visko trūksta, ir jiems Dievas neduoda?“ – klausiu vienuolį. „Jie galvoja tik apie save. O Dievo planas yra kitoks. Aš rūpinuosi tais žmonėmis, kurie čia yra, man pačiam užtenka nedaug. Mes su Egidijumi (verslininku E. Cibausku, finansavusiu pastato remontą ir celių įrengimą) kartu mokėmės seminarijoje, bet jis išėjo. Dabar turi šeimą, su žmona augina du vaikus, gyvena Garliavoje. Susitikome per kryžiaus nešimą senuoju Jokūbo keliu iš Žagarės į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. Paskui Egidijus aplankė mane, pamatė, kad čia viskas tikra. Ir parėmė“, – pasakoja br. Vincentas.
Reabilitantams Pauliuose taikomos specialios „Dvylikos žingsnių“ ir „Posūkio taško“ programos ir – svarbiausia – malda ir darbo terapija.
Brolis Andžėjus paaiškina, kad pats vienuolijos pavadinimas – mažesnieji broliai – nusako, kad kapucinai turi kreipti savo akis ir rankas, maldas ir širdis į visuomenės mažiausiuosius, į vargšus, į nuskriaustus ir save nuskriaudusius.
Kapucinai lanko kalinius, yra įsteigę įvairių maldos grupių, rengia rekolekcijas ir stovyklas. Gegužės 12-14 d. Pauliuose vyks paauglių rekolekcijos „Oasis“, birželio pradžioje – jaunimo muzikos festivalis, Tyrų širdžių rekolekcijos – liepą ir dar vasaros evangelizacinė mokykla.
Palaiminti kelyje
Brolis Vincentas Tamošauskas šiuo metu yra vienintelis lietuvis kapucinas. Bet jis pats neigia – juokdamasis sako, kad žemaitis, o ne lietuvis. Žemaičių tarmė girdėti jo šnekoje.
Gimė ir augo Gargžduose. Bet Pauliai su visu kaimišku vienuolyno ūkiu broliui nėra joks išbandymas. „Turėjau senelius kaime, ir tais laikais mes buvom verslininkai, tik tada niekas taip nevadino, buvom pogrindininkai. Rožės, tulpės, chrizantemos, braškės – auginom ir pardavinėjom. Aš daug dirbdavau, keldavausi labai anksti. Gyvenom gerai“, – pasakoja.
Apie vienuolinio gyvenimo pasirinkimą sako: „Nebuvo taip, kad – apsisprendžiau, ir viskas.“ Prieš vienuolyną buvo kunigų seminarija. Vincentas prisipažįsta nenorėjęs stoti, prieš stojamuosius pabėgęs į Smiltynę, bet kai klebonas atvažiavo jo pasiimti, nedrįsęs atsisakyti. Paskui neturėjo drąsos išeiti.
„Buvau jau po armijos ir mokiausi Muzikos akademijoje chorinio dirigavimo. Kai ėjau į seminariją, turėjau psichologinių problemų – depresija…, nesinorėjo gyventi“, – atvirauja Vincentas.
„Buvote jaunas. Gal nelaiminga meilė, gal panelė pametė?“ – klausiu. „Ne, nebuvo taip. Greičiau gal aš pamečiau. Tos problemos buvo ne tiek dėl draugysčių, kiek dėl gyvenimo prasmės. Merginų dėmesio, kai stovi su rožėmis turguje, netrūko. Norėjau sukurti šeimą, ieškojau merginos, bet Dievas taip vedė, kad nesutikau normalios, nepasitaikė man. Visos mąstydavo, žinot, apie kokią vietą? Apie kišenę. Kiek pinigų joje. Nebuvo ta kišenė tuščia, bet jeigu žmogui tik pinigai terūpi, gyvenime nebus gerai – aš turėsiu būti tik bankomatas“, – pasakoja linksmo būdo brolis kapucinas.
Bet seminarijos jis nebaigė. Išėjęs dirbo zakristijonu, katechetu. Meldėsi, ieškojo ir galvojo apie vienuolyną. Vincento senelės brolis buvo pranciškonas. Bet pranciškonai jam „nelipo“. Apsilankė pas tėvą Stanislovą – jo darbai Vincentui pasirodė tikriau negu tikra.
Lenkas 42 metų Andžėjus Biniek vienuolyne jau 15 metų. „Galvoti apie pašaukimą pradėjau studijuodamas, o atėjau po studijų. Taip nusprendžiau išgirdęs, kad Dievas taip nori“, – sakė brolis Andžėjus. Baigęs universitetą jis tapo ekologu gamtos apsaugos inžinieriumi.
„Mano tėvai eidavo į bažnyčią ir mane vesdavosi, bet priimti sprendimą reikėjo pačiam. Mano gyvenime buvo pajautimas, kad Dievas nori mane vesti, o kai buvau 20 metų, pradėjau sąmoningai eiti tikėjimo keliu ir radau gyvenimo prasmę“, – lietuviškai pasakoja brolis kapucinas, praėjusių metų rudenį iš Kauno vienuolyno persikėlęs į Paulius.
Pauliuose vyksmo daug ir, kaip sakė br. Vincentas, bus dar daugiau. Atradęs pašvęstąjį gyvenimą, gavęs kunigo šventimus, apsigynęs teologijos mokslų daktaro vardą V. Tamošauskas nepamiršo ir verslininko gyslelės. „Tik dabar žiūriu plačiau. Mano poreikiai maži – net abitas vienuolyno, ne mano. Nusimaudau upelyje, pasidarau kokteilį iš žolių… Žinote, koks turtingiausias žmogus pasaulyje? Turtingiausias – kuriam užtenka to, ką turi dabar.“
Bet verslumas ir vienuolyne praverčia – br. Vincentas išvystė plačią leidybinę veiklą: rašo, redaguoja žurnalą „Tėvo Pijaus balsas“, serijos „Kapucinų leidiniai“ knygas „Gerontologijos pamokos pagal Tėvą Stanislovą“ ir „Tėvo Roko paslaptis“ pristatė Vilniaus knygų mugėje ir platina visoje Lietuvoje. „Esu asociacijos „Petrašiūnų gailestingumo namai“ direktorius savanoris – jei pasiimčiau 1000 eurų algos, po pusmečio ta firma bankrutuotų. Dirbame dėl žmonių – pats didžiausias malonumas yra dirbti dėl kitų“, – sako brolis. Jis puoselėja daug sumanymų, susijusių su Paulių vienuolynu – kad pasisemti dvasingumo ir džiaugsmo čia važiuotų dar daugiau žmonių. O atvažiavusiems jau netrukus vienuoliai pasiūlys ir… ekologiškos arbatos. Kaip auginti ir ruošti vaistines žoles, br. Vincentas jau domėjosi viename arbatžolių ūkyje Anykščiuose.
Brolį Andžėjų kelyje su Dievu labiausiai džiugina kasdienybė: „Einu tuo keliu ir žinau, kad ir Jis yra su manimi – tai yra laimė. Eiti į kalėjimą, skelbti Evangeliją, bendrauti, net ne visada šnekant apie Dievą. Svarbu pajausti bendrystę su žmogumi, iš to eina bendrystė su Dievu.“
„Matyti, kaip žmogus keliasi iš savo priklausomybės, grįžta į gyvenimą. Kiek žmonių jau atsistojo! Čia yra didžiausias gėris. Jaučiuosi gerai. Ir jaučiu Dievo palaimą tai matydamas“, – broliui atitaria Vincentas.
