Jaunystėn sugrąžina mokyklos atminimo šventė (4)

Bėgant metams didėja noras sugrįžti į savo mokyklą, net jeigu jos jau nebėra. Rugpjūčio 13-ąją sugrįžtančiųjų laukia Vytėnų mokykla. Šventę „Sugrįžimai“ organizuoja buvusios mokytojos ir mokinės. Susirinkusios jos klegėjo prisiminimais, ir galima tik įsivaizduoti, kaip suklegs senieji buvusio saleziečių vienuolyno, o paskui – mokyklos, mūrai, kai sugrįš visi, kuriems brangūs jaunystės metai.

Prisiminimai ir aritmetika

Seniausiai Vytėnų apylinkėse veikė Eleonoravos valsčiaus mokykla – 1883 m. joje mokėsi 21 berniukas ir 1 mergaitė. Zamkaus dvare buvo rusiška pradžios mokykla, o slapta lietuviška – kumetyne, ir veikė iki 1904-ųjų. Nuo 1934 m. Zamkuje jau gyveno saleziečių vienuoliai ir buvo berniukų mokykla, bet II pasaulinio karo pabaigoje okupantai išvaikė ir vienuolius, ir jų mokinius.

Kartupėnuose ir Šilinėje XX a. 4 deš. viduryje įsteigtos pradinės mokyklos po 20 metų išaugo į septynmetes, o dar po dešimtmečio buvo sujungtos į vieną – Vytėnų aštuonmetę. Nuo šio laiko mokyklos istoriją puikiausiai prisimena mokytoja Adelė Kursevičienė, nes kaip tik 1963-iais atėjo dirbti į Vytėnus.

Mokytojauti ji pradėjo 1951 m., tik baigusi vidurinę mokyklą Jurbarke, o dirbti mokytojais buvo pasiųsti net 5 tos laidos abiturientai. Adelė įstojo į Šiaulių mokytojų instituto neakivaizdinį skyrių ir atvažiavo į Raudonės mokyklą dėstyti matematikos.

Pamokos sekėsi, tačiau mokytojams kraudavo visokių papildomų darbų, tik anuomet kitokių nei dabar. „Buvau atsakinga už Raudonąjį kryžių ir turėjau tikrinti mokinių galvas bei baltinių apykakles. Reikėjo eiti per kaimą užsakinėti laikraščius – buvo sunku, nes pinigų žmonės neturėjo, duodavo kiaušinių. Nusipirkti gabaliuką mėsos kėlėmės su kolege anapus Nemuno, į Suvalkiją – teko pereiti daugybę ūkininkų, kol gavom išrūkytą karką“, – pirmuosius mokytojiškus metus prisimena A. Kursevičienė.

Apie perėjimą į Vytėnus ji sakė: „Buvau labai patenkinta, nes iš Raudonės pilies atėjau į Vytėnų: čia vaizdas buvo daug gražesnis – penki tvenkiniai aplink pilį. Ir kraštas šviesus, nes čia buvęs vienuolynas. Mokiniai buvo labiau pasitempę, nes jau ir laikai buvo kitokie. Butus turėjom Šilinėje, du kilometrus ateidavom pėsčiomis.“

Mokytoja Adelė – tarsi gyva mokyklos enciklopedija: viską prisimena, mokinius ir mokytojus yra surašiusi į storą sąsiuvinį ir, kaip matematikė, tiksliai suskaičiavusi. Per 31 darbo metus A. Kursevičienė išleido septynias laidas, tuo laiku mokyklą baigė 236 mergaitės ir 221 berniukas; 70 mokinių įgijo aukštąjį išsilavinimą. Vakarinėje mokykloje, kuriai ji vadovavo, 49 suaugusieji įgijo aštuonmetį, o 168 – vidurinį išsilavinimą. „Vakarinėje buvo sunkoka, – pripažįsta mokytoja Adelė. – Į pilies griuvėsius kartais mokiniai eidavo su buteliuku, o aš – su lazda iš paskos!“ Per tuos metus Adelė turėjo 64 kolegas mokytojus, tik nė vieno, su kuriais pradėjo, jau nebėra.

Šviesos židinys

Pirmoji direktorė Zuzana Gudienė mokyklai vadovavo iki 1985 m. Pasak Ramutės Matijošaitienės, kuri mokėsi Vytėnuose, paskui dirbo čia mokytoja, tada mokykla buvo tikras šviesos židinys: „Mokytojai buvo visi vietiniai, neskaičiavome darbo laiko – svarbu buvo rezultatas. Paskui, ypač paskutiniaisiais matais, buvo didžiulė kaita, mokytojai pradėjo atvažinėti – prasidėjo mokyklos, kaip dvasinio centro, gesimas. Demografiniai reikalai irgi neaplenkė Vytėnų – mokinių labai sumažėjo. Viskas pakito – mokykla tapo paslaugų teikėja.“

Edita Gylienė irgi mokėsi dar tais dėkingais laikais, kai, pasak jos, mokytojas buvo ne tik mokytojas, bet tėvas ir mama. „Mes ilgai būdavome mokykloje, ir buvo smagu, nes jautėm, kad ir mokytojams su mumis smagu. Kartais pykdavom, kai gaudavom pastabų dėl sijono ilgio ar auskarų, bet dabar suprantu, kad mokytojos rūpinosi ne tik kad išmoktume, bet ir kad užaugtume dori žmonės“, – sako Edita, ir pati tapusi mokytoja.

Direktorė vaikams, ypač pradinukams, pasak Editos, buvusi tarsi dievas, einant pas ją reikėdavę pasitempti, net batus nusivalyti. Neišdilo iš atminties ir žmogiškumo bei pedagogikos pamokos: kai su drauge lėkdamos koridoriumi netikėtai atsitrenkė į direktorę ir ją pargriovė, sustingo iš baimės dėl gresiančios bausmės, o direktorė atsistojusi tepasakė: „Aš suprantu – jaunystė eina su vėju!“

Sunkvežimiu į ekskursiją

Labai stipri buvo sportinė veikla, kuriai vadovavo lituanistas Petras Gudas, jis buvo ir kraštotyrininkas, parengė knygą „Vytėnai – saleziečių lopšys“ ir įsteigė muziejų. Medžio ir metalo dirbtuvėms vadovavo fizikos ir piešimo mokytojas Jonas Kursevičius, tautiniams šokiams – Jurbarke tebegyvenanti Janina Ragačiuvienė, orkestrą vedė Vladas Simonavičius, chorą – Vytautas Verseckas, o po jo – Danutė Birgiolienė, kuri 1973 m. gavo paskyrimą į Vytėnus ir dirbo iki pat mokyklos uždarymo.

„Ekskursijas labai mėgom, į Rygą važiavom sunkvežimiu…“, – naują prisiminimų lapą verčia mokytoja A. Kursevičienė. Išvažinėta Žemaitija, pajūris, būta Taline, Leningrade, Maskvoje… Išvykas rėmė kolūkis, nes mokiniai eidavo į talkas.

Ekskursijose mokytojams tekdavo didžiulė atsakomybė, bet, kaip pasakojo A. Kursevičienė, ir mokiniai elgėsi atsakingai. O pasak R. Matijošaitienės, tuomet „užteko žmogiško susitarimo, o dabar mokytojui reikia prirašyti krūvas popierių norint kur nors išeiti ar išvažiuoti su mokiniais“.

Laukia sugrįžtant

Organizuoti mokyklos atminimo šventę mokytoja A. Kursevičienė pavedė buvusiai auklėtinei R. Matijošaitienei (Streleckytei), o ji pasikvietė buvusias koleges pasidalyti prisiminimais ir į pagalbą.

Milda Bendoraitienė 1966 m. paskirta į Vytėnus darbo pradinėse klasėse negavo, nors buvo specialistė su aukštuoju išsilavinimu. „Man pasiūlė fiziką – išpūčiau akis, paskui muziką. Rusų kalbą dėsčiau, kol gavau savo išsvajotas pradines klases, o vakarinėje – geografiją, nes tokie visų galų meistrai turėjome būti“, – pasakojo ji, visoms susėdus aplink stalą bendruomenės namuose, buvusio vaikų darželio pastate. Mildai ypač džiugu, kad šis pastatas nenugriuvo, nes dešimt metų ji dirbo darželio vedėja.

Adelė Janušienė 1983 m. su vyru sugrįžo iš Kauno nusiteikę ketverius metus pagyventi tėviškėje. Tebegyvena iki šiol. Adelė dirbo ir darželyje, ir direktoriaus pavaduotoja, kol gavo pagal specialybę biologijos pamokas ir dirbo mokykloje iki uždarymo.

2013-aisiais uždarius mokyklą išeiti turėjo visi – kas į pensiją, kas ieškotis darbo kitur.

D. Birgiolienė, atėjusi dar visai jaunutė ir 40 metų dirbusi muzikos mokytoja, vadovavusi ir kultūros namų kolektyvams, kuriuos lankė ir mokiniai, dabar dirba Rotulių vaikų darželyje. R. Matijošaitienė yra socialinė pedagogė Veliuonos gimnazijoje.

„Išsiskirstėm draugiškai, todėl ir norisi susitikti, todėl ir tas susitikimas“, – sako Ramutė. Ji neabejoja, kad kaimo tris kampus laiko mokykla, o kai jos nelieka, kaimas nyksta. M. Bendoraitienė prisimena, kad 1966-aisiais iš visų namų ėjo vaikai į mokyklą, o dabar namai tebėra, bet gyvena juose pensininkai. Jauni nenori gyventi ten, kur nėra mokyklos.

Tačiau tebegyvuoja Pilies kaimo bendruomenė, kuri atsirado iš mokyklos, o pirmoji pirmininkė buvo direktorė Genė Remeikienė, bendruomenės veikloje ir dabar aktyviai reiškiasi ir buvę mokytojai, ir mokiniai.

Kultūros židinys dabar Pilies pirmu vadinamame kaime yra Panemunės pilis, o mokytojos džiaugiasi, kad pilį valdanti Vilniaus dailės akademija priglaudė ir buvusios mokyklos pastatą – čia atvažiuoja studentai, vyksta plenerai, o ant palangių klesti gėlės.

Rugpjūčio 13-ąją senuosiuose mokyklos mūruose vėl sužydės jaunystė. Organizatorės kviečia ir laukia visų. „Sugrįžimų“ šventė prasidės 12 val. Mišiomis Skirsnemunės bažnyčioje, paskui ekskursija Panemunės pilyje, nuo 17 val. – pasibuvimas mokykloje ir vakarojimas Pilies kaimo bendruomenės namuose.

Danutė Karopčikienė