Skaudžios istorijos nuotrupas saugantys Jurbarko tremtiniai nuolatinės vietos tremties ekspozicijai neranda. Negana to, paaiškėjo rajono valdžios ketinimai Tremties istorijos muziejų įkurdinti ne Jurbarke, o Lybiškiuose, neveikiančioje Varlaukio geležinkelio stotyje, ir jau ruošiami pastato perėmimo iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ dokumentai.
Jaučiasi stumdomi
Žinia apie planus į Varlaukio geležinkelio stotį perkelti dar likusius eksponatus pribloškė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo valdybos pirmininkę Iriną Pažereckienę. Ji teigia apie tai nieko nežinojusi. „Su mumis niekas nesitarė, mūsų nuomonės neklausė, – susirūpinusi eksponatų likimu sakė I. Pažereckienė. – Kas važiuos į Lybiškius eksponatų žiūrėti? Muziejus turi būti Jurbarke.“
Išsaugoję negausius praeitį liudijančius eksponatus tremtiniai jaučiasi stumdomi. Ekspozicija, kaip ir prieš daugelį metų jie patys, vis tremiama iš vienos vietos į kitą. Tremties laikotarpio ekspozicija buvo pristatoma Jurbarko krašto muziejuje iki jo rekonstrukcijos. Įgyvendinus projektą ir atnaujinus muziejaus sales, jose vietos tremtiniams neliko – visi jų surinkti eksponatai buvo perkelti į rūsį.
Toks požiūris ypač žeidžia tremtinius. I. Pažereckienė supranta, kad muziejaus rekonstrukcijos projektas diktavo savas sąlygas, tačiau negali susitaikyti, jog rusų dvarininkų istorijai skirtos plačios erdvės, o tremtinių eksponatai išstumti.
Prieš dvejus metus iš Jurbarko krašto muziejaus tremtiniai savo turtą perkraustė į viešąją biblioteką, ekspozicija saugoma nevyriausybinėms organizacijoms skirtoje patalpoje. Nors eksponatus I. Pažereckienė įvardija kaip tremties muziejų, iš tiesų tokio muziejaus nėra, tik tremtiniams brangūs eksponatai. Dalis jų neatlaikė kraustymosi, netinkamų laikymo sąlygų – subyrėjo lageryje kunigo Vincento Bylos iš duonos suvertas rožinis, dingo dalis knygų.
Vertingiausi yra partizanų vado generolo Jono Žemaičio bunkeryje Šapališkės miške rasti du bidonai, kuriuose buvo dokumentai ir kiti daiktai. Yra moterų tremtyje nertų ir į tėvynę parsivežtų užtiesalų, dar vienas kitas daiktas. Didžiausią ekspozicijos dalį sudaro nuotraukos. „Mums labai svarbu atgaivinti istorinę atmintį ir ją išsaugoti. Dabar mums padeda tik moksleiviai ir keli mokytojai, o šita valdžia mūsų nemyli“, – sako I. Pažereckienė.
Iš Jurbarko krašto muziejaus paramos saugant eksponatus tremtiniai nesulaukia. Nors buvo tartasi, kad bibliotekoje eksponatai bus iki šio birželio, į Jurbarko krašto muziejų jų nepriima, o kitos vietos tremtiniai neturi. „Gal ir priimtų į muziejų, bet turėtume eksponatus aprašyti, tačiau vieniems tremtiniams šis darbas per sunkus“, – pripažįsta Jurbarko filialo valdybos pirmininkė. Pasamdyti šiam darbui specialistą tremtiniai nelabai turi iš ko. Organizacijoje yra apie 200 narių, aktyvesnių – apie šimtą. Tačiau dauguma garbaus amžiaus, be to, išsibarstę po rajoną, todėl ir nario mokestį ne visada pavyksta surinkti.
Eksponatus ilgą laiką saugojo ir niekam nepatikėjo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo garbės pirmininkas Petras Gervylius. I. Pažereckienė mano, kad toks jo sprendimas buvo teisingas, ir nėra tikra, ar dabar gali kuo tvirtai pasikliauti.
Tremtiniai viliasi, kad eksponatai atras pagarbos vertą vietą. LPKTS Jurbarko filialo valdybos pirmininkė I. Pažereckienė nepateisina Jurbarko krašto muziejaus reikalavimų, nes ekspozicija, iki išsikeliant į biblioteką, ten buvo saugoma ne vienus metus, tačiau niekas nesiėmė aprašyti ir sutvarkyti eksponatų, nors turi specialistus, fondų saugotojus. Moterį stebina, kad muziejininkų paramos nesulaukus Jurbarke, valdžia sušneko apie Tremties istorijos muziejų apmirusiuose Lybiškiuose.
Jurbarko krašto muziejaus direktorė Lilija Jakelaitienė priekaištus atmeta – ne ji sprendžia, kur ir kokį muziejų steigti, o eksponatai muziejaus rūsyje buvo saugomi tinkamai. Ekspozicijai ir dabar naudojami muziejaus stendai – tai ir visas turtas, nes eksponatai priklauso tremtinių sąjungai arba privatiems asmenims. „Nesutvarkytų eksponatų mes nepriimsime. Tremtiniai turi pasiruošti juos perduoti, aprašyti. Kitaip mes negalime jų priimti“, – sakė L. Jakelaitienė.
Muziejaus direktorė sutinka, kad būtų galima pagalvoti, kaip pertvarkyti dabartines muziejaus sales, kad atsirastų vietos ir tremties istorijai. Tačiau tokius sprendimus turėtų priimti savivaldybės administracija.
Stotis – svarbi vieta
Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė, išgirdusi, kad tremtiniai į Lybiškius eksponatų išvežti nenusiteikę, nenusiminė. V. Rekešienė mano, kad jei bus apsispręsta Varlaukio geležinkelio stotyje steigti muziejų, bus surasta ir eksponatų. „Neduos, tai neduos“, – minint Gedulo ir vilties dieną sakė direktorė.
Skaudžios datos išvakarėse Varlaukio geležinkelio stotyje ji lankėsi kartu su AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Klaipėdos geležinkelių infrastruktūra“ vyriausiuoju inžinieriumi Aldu Milišiūnu, Eržvilko seniūnu Gintaru Kaspučiu, ir mintis čia kurti Tremties istorijos muziejų jai atrodė patraukli.
AB „Lietuvos geležinkeliai“ dar 2014 m. Jurbarko r. savivaldybei pasiūlė perimti nebenaudojamą geležinkelio stoties pastatą. Tam pritarė rajono taryba, o šių metų vasarį buvo paprašyta nurodyti, kam būtų naudojami perduodami statiniai.
Bendruomenė pritaria
Pajudėjus stoties pastato perdavimo reikalams, sujudo Lybiškių kaimo bendruomenė. Eržvilko seniūnas, šios bendruomenės prezidentas G. Kasputis su Varlaukio stotimi sieja daug veiklų. „Mintis, kad čia galėtų būti įamžinta skaudžių išgyvenimų vieta, man ramybės neduoda seniai, kai tik pradėjau dirbti seniūnu“, – sakė G. Kasputis.
Jei pavyktų prikelti pastatą, čia galėtų įsikurti ir biblioteka, galbūt paštas. Mintyse sukasi daug planų – norėtų čia atgabenti ir garvežį, ir vagoną. Tai vieta, iš kurios užkaltuose vagonuose į nežinią iš savo namų buvo tremiami nekalti žmonės. G. Kasputis neabejoja, kad šio istorinio tarpsnio nevalia pamiršti, o tremtinių kančias liudijanti Varlaukio geležinkelio stotis muziejui būtų puiki vieta.
G. Kasputį kiek nustebino tremtinių požiūris. „Bendraujame su tremtinių valdybos nare Angele Veniuliene, diskutavome apie galimybę steigti muziejų. Aš supratau, kad tremtiniai neprieštarautų“, – kalbėjo G. Kasputis. Jis ir Jurbarko filialo valdybos pirmininkei I. Pažereckienei garantavo, kad steigiant muziejų bendruomenė neliktų nuošaly, prisiimtų rūpesčius. Seniūnas mano, kad galbūt pritrūko išsamesnės diskusijos su tremtinių sąjunga. G. Kasputis tikisi, kad stoties pastato perdavimo dokumentai neužtruks, o savivaldybės administracija, tapusi pastato šeimininke, ras būdų jį prikelti.
Šie užmojai dar tik skraido ore. 1933 m. statyta stotis išsaugojo visus prieškario geležinkelio stotims būdingus architektūros bruožus. Tačiau nuo 2001 m. neveikiančio stoties pastato neaplenkė laiko ženklai. 2003 m. buvo nuspręsta išmontuoti atsarginius bėgius. Gerai išsilaikė laukiamasis su bilietų kasa, peronas, bet didesnė pastato dalis reikalauja didelių investicijų. Savivaldybė nusiteikusi pinigų ieškoti per Europos Sąjungos ar Šiaurės šalių finansuojamas programas, todėl pirmiausia reikia parengti stoties pastato atnaujinimo ir pritaikymo bendruomenės reikmėms investicinį projektą.
Jolita Pileckienė
Nieko sau! Tai ar yra kas atsakingas už kultūros istaigas už istorinį palikimą?!