Nebenuspėjama gamta įpratino daug kuo nesistebėti. O tiems reiškiniams, vykstantiems pagal kitokį kalendorių nei buvome įpratę, nesunkiai randame naujus paaiškinimus. Bet tai dar vis staigmenos.
Taigi ir vasario dvidešimt šeštąją pamačius virš pievos pakraščio tuoktuvinį slankos skrydį nuostaba truko trumpai.
Gi žiemos tai nebuvo!
Todėl Europoje žiemojęs sparnuotis ne tik anksti parkako, bet ir elgiasi lyg jau kovo pabaiga atėjusi, kuomet orai būna tokie kaip dabar.
Tą patį vakarą stebėjome ir dar vieno slankos patino, patikėjusio ankstyvu pavasariu, tuoktuvių polėkį.
Kovo pirmąją virš girios galiai pypsėdamos praskrido pirmosios lygutės. Irgi anksčiau.
O po kelių dienų virš girios laukymių nulingavo jau gausiai parsiradusių šių paukštelių giesmės.
Jos pynėsi su artimų kaimynų karvelių uldukų ūksėjimu ir kitais atkuntančio šilo garsais.
Mėnesiena – pelėdų šventė.
Tačiau kovo ketvirtąją, pro užgulusius debesis priešpilniam mėnuliui blausiai šviečiant, naktimi džiaugėsi kol kas tik pavienės pušynų gyventojos pelėdos lututės.
Tąkart galbūt dėl niūrokos nakties, girdėjome vos du sparnuočius.
Keliaujant miškais, lyg koks vaiduoklis automobilio žibintų apšviestame ruože nuplevėsavo baltasis kiškis.
Tokios išvykos padeda atskleisti ir šių saugomų žvėrelių gausumą, nes tuomet kiškiai aktyviai maitinasi ir nesislapsto.
Šilumos, skatinančios atbusti augalus regis daug, bet kovo aštuntąją aukštapelkėje poros kilometrų nueitame ruože geltonavo vos keli kupstinių švylių žiedai.
Kiti gi, kurių gerokai daugiau, tebestyrojo pilkšvai juosvi ir tik rengėsi žydėti.
Tačiau dauguma švylių žiedstiebių dar nespėjo prasimušti pro kiminų apklotus.
Tuos kol kas negausius žiedus aptiko tetervinai ir su malonumu lesė.
Dalį jų skabydami nupešė kartu su stiebais, kuriuos paliko kaip netinkamus maistui.
Iš plynės pabaidyta balinė pelėda ne ką tepaskridusi žemai virš kupstų, smuko ant samanų.
Net dairantis atidžiai, taip ir nepavyko jos pamatyti tobulai užsimaskavusios pelkėje.
Gi plėšrioji medšarkė kitaip nei pelėda, iš medžio pakilo kone vertikaliai ir staigiai smigo į kitos pušelės viršūnę.
Įspūdis, lyg norėtų į save atkreipti dėmesį.
Šie paukščiai nuolat tokie: jei tupi, tai kur nors matomoje vietoje.
Juolab, kad ankstyvas pavasaris žadina tuoktuvių nuotaikas ir sparnuotis siekia būti pastebimas savo partneriui.
Dviem dienomis anksčiau kaimo pievoje karklo krūme iš tolo boluojantis kitas paukštis skleidė visokius keistus garsus.
Tai – giesmės nuotrupos, perpintos su čeksėjimu.
Erdvioje krūmėtoje pievoje medšarkė įsikūrė jau anksčiau ir gali būti, kad čia apsistojo būsimam perėjimo laikotarpiui.
Gebėjimu improvizuoti plėšriajai medšarkei beveik nėra lygių.
Gal kiek tuo panašūs kėkštai, kurių laikas parodyti ką moka irgi atėjęs.
Ant pelkę juosiančio kopos gūbrio iškilusiame sausame pušyne gal koks septynetas šių girios triukšmadarių surengė tikrą sutartinį rytmečio koncertą.
Paukščiai giesmėmis ir kitokiais garsais lyg kokie džiazo virtuozai žaviai bendravo tarpusavyje. Paskui viskas staiga liovėsi ir sparnuočiai išsiskirstė kas sau.
Saulės jėga – didžiulė. Jai neatsilaikė dieną dažniausiai tankmėje lindėti linkę šernai ir visi būriu sugužėjo miško laukymėn.
Įsitikinę savo saugumu, ilgasnukiai panoro tiesiog pasižiaugti pavasario spinduliais.
Alksninukai gi nušviestoj pamiškėj pulku apsiautę medį šakomis leidosi žemyn, tūpė seklios balutės pakraštin ir taškėsi vandeny plazdendami sparneliais.
Vieni paukščiai keitė kitus tad maudykloje vietos užteko visiems: citrinos geltonumo patinėliams ir blankesnėms patelėms.
Itin pamalonino kovo aštuntosios rytas.
Rezervato paribio kaime prie pernykščio naudoto inkilo žaismingai plazdeno kukučių pora.
Sparnuočiai apžiūrinėjo savo pernykštę perimvietę, tūpė ant ąžuolo šakų ir vėl kilo, o netrukus dingo. Sunku atsitokėti nuo tokio ankstyvo reginio.
Juk kukučiai mūsų kraštą pasiekia bene mėnesiu vėliau! Netikėta.
Sunkiai nuspėjamo meto staigmena.
Labai gražu, lauksime naujų vaizdelių.