Pastaruoju metu visa žemdirbių bendruomenė sudūzgė tarsi bičių avilys. Žemės ūkio rūmai, kurie turėtų atstovauti žemdirbius, ginti jų interesus tapo biurokratinio aparato irštva. Penkios žemdirbių organizacijos, nepatenkintos Žemės ūkio rūmų veikla, įsteigė naują savarankišką organizaciją. Žemės ūkio rūmai metus laiko niekaip negali išsirinkti nuolatinio vadovo.
Vienas buvęs rūmų vadovas, dabar tapo žemės ūkio ministru. Kitas buvęs rūmininkas – užsėdo LR Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininko krėslą. Rūmuose liko jų kolega, kaip laikinasis vadovas. Visos šio trikampio kraštinės – vienos kompanijos rankose. O, kaip sakoma, trikampis yra pati tvirčiausia geometrinė figūra. Taigi, žemės ūkio administratoriai, biurokratinė klika pasijuto tvirta kaip niekad. Juolab, kad niekas čia net neieško galimo interesų konflikto. „Vsio zakonno“, kaip sakoma.
Tik staiga, čia priėjo du Seimo nariai ir netikėtai pasiūlė užsukti rūmams valstybės dotacijų srautą. Nutraukti privačios struktūros dotavimą iš valstybės biudžeto jau nuo kitų metų. Pritarimas tam iškart atsirado net iš 50 Seimo narių. Subraškėjo trikampis. Kas išdrįso griauti nusistovėjusią idiliją ir trikdyti rūmų ramybę? Ak, tai R. Žemaitaitis su V. Kamblevičiumi. Puolė rūmų šulai rinkti parašus po reikalavimu, kad Seimo nariai atsiimtų savo pasiūlymą dėl dotacijų nutraukimo rūmams.
Parašų rinkimas prasidėjo, tačiau norinčių pasirašyti, kiek žinau, ne taip jau ir daug, nes žemdirbiai supranta, kad atėjo laikas nebepenėti visos tos biurokratų armijos, kuri neva rūpinasi žemdirbių interesais. Juolab, kad ir tarpukariu, kai buvo įkurti šie rūmai, juos išlaikė ne valstybė bet žemdirbiai ir savivalda. O kai patys iš savo lėšų išsilaikė, tai ir rezultatai buvo puikūs.
Tarpukario Lietuvos žemės ūkio ekonominis stebuklas yra priskiriamas prie vieno iš trijų didžiausių nepriklausomybės pasiekimų – paskelbtos nepriklausomybės, panaikinto neraštingumo ir žemės ūkio bei maisto pramonės bumo.
Be jokių Kaimo plėtros programų, be jos milijardų, be paramų, be ypatingų technologijų ar inovacijų Lietuvoje, nualintoje karo ir nesibaigiančių rekvizavimų, žemės ūkis tarpukaryje neįtikėtinais tempais šovė į viršų ir tapo pirmaujančiu Europoje daugelyje sričių.
Prisiminkime sviesto, bekono eksporto tempus, net ir taip vadinamo „žąsų kriziso“ perprodukciją, kai kiekvienam valdininkui iš algos privalomai teko pirkti po žąsį. Statistika tikrai įspūdinga. Štai, pavyzdžiui, sviesto eksportas 1924 m. iš Lietuvos sudarė 524 tonas, o jau 1937 m. jis buvo beveik 30 kartų didesnis – 15058 tonos. Bekono eksportas 1928 m. buvo 149,8 tonos, o po ketverių metų, 1932 m. jau net – 25131 tonos. Tai yra 170 kartų daugiau. Gyvų kiaulių išvežimas iš Lietuvos 1928 m. – 41827 vnt., o 1937 m. – 137674 vnt. Paukščių eksportas 1924 m. – 269280 vnt., o 1932 m. – 854734 vnt. (šaltinis: Dr. J. Krikščiūnas „Lietuvos žemės ūkis 1918-1938m.“). Ar matome nors ką nors panašaus šiandien?
Visi istorikai vienu balsu sutaria, kad tai buvo stebuklas, prie kurio labai daug prisidėjo jo autoriai – žemės ūkio ministrai M. Krupavičius ir P. Aleksa, kuris, beje, ir įkūrė Žemės ūkio rūmus. Turbūt jie dabar apsiverktų pamatę kuo gi pavirto jų kūdikis.
Šiandien Žemės ūkio rūmai jau vargiai beatstovauja žemdirbiams. Žemdirbiai tapo mažuma tarp narių, mažuma rūmų taryboje, mažuma prezidiume. Rūmuose šiltai įsitaisė tie, kurie artimai nesusiję su žemės ūkiu. Vyrauja rūmų darbuotojai, šiltas vieteles susisuko kai kurių aukštų žemės ūkio funkcionierių meilužės, artimieji, giminaičiai. Rūmų pirmininkas, direktorius, tarybos pirmininkas ir prezidiumo pirmininkas šiuo metu yra vienas ir tas pats asmuo, turintis labai mažai ką bendro su žemės ūkiu. Kaip sakoma – šventa trejybė. Net ne trejybė, o ketverybė viename asmenyje. Jis pats administruoja ir pats kontroliuoja savo veiklą – įskaitant ir valstybės lėšų panaudojimą.
Žemdirbiai skundžiasi, kad rūmų administracijos darbuotojai, užuot supažindinę žemdirbių organizacijas su nutarimais, įstatymų projektais ir klausę jų pozicijos, patys žemdirbių vardu teikia vienokias ar kitokias nuomones valdžios institucijoms.
Atlyginimai rūmuose gerokai viršija Lietuvos vidurkius. Tokių galėtų pavydėti ne vienas dirbantysis. Rūmininkai skraido po užsienius, komandiruotes, už kurias apmokama iš rūmų biudžeto. Štai ir šį rudenį laikinais rūmų valdovas veik savaitę viešėjo JAV sostinėje Vašingtone. Viešnagės metu pabuvojo klausytojo statusu Copa – Cogeca konferencijoje, sudalyvavo ekskursijoje po Lietuvos ambasadą, šnektelėjo su Žemės ūkio ir komercijos atašė Vaidotu Ašmonu. O kas iš to Lietuvos žemdirbiams? Kiek jiems kainavo ta rūmininko komandiruotė su skrydžiais, viešbučiais, dienpinigiais ir kitomis išlaidomis?
Viešojoje erdvėje pastaruoju metu daug kalbama apie šešėlį ir susijusių sandorių blogį. Tuo tarpu Žemės ūkio rūmų pasirašytų viešųjų pirkimų sutarčių su fiziniais asmenimis skaičius pastaruoju metu ypatingai pagausėjo. Tokia tendencija atsirado po to, kai rūmuose įsigalėjo kontrolės ir vykdymo patvaldystė. Nemaža dalis tų sutarčių buvo pasirašyta su rūmų darbuotojais ir administracijai artimais žmonėmis.
Apie įsismarkavusį rūmininkų „šopinimąsi“ kalbėjau dar vasarą, birželį, kai paaiškėjo, kad Žemės ūkio rūmų vykdomi viešieji pirkimai yra galimai neskaidrūs, o valstybės piniginiai ištekliai naudojami neatsakingai. Neturėdami jokių laboratorijų, laborantų, jokio mokslinės įstaigos statuso rūmininkai vykdė viešuosius pirkimus, kurie nesuderinami su Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų veikla. Pirko chromatografo sistemą, kjeldalio analizės sistemą, precizines svarstykles, parodomųjų bandymų priežiūros ir sklaidos paslaugas iš privačios UAB „Art 21“. Tuomet keistai atrodė, kodėl bandymams, su tokiu milžinišku biudžetu, prižiūrėti pasirinkta ne pripažinta mokslo įstaiga, ne universitetas, ne modernių technologijos slėnių mokslininkai, bet privatus UAB‘as? Neužsiimdami žemės ūkio veikla rūmai nuomojosi žemės ūkio techniką, pirko trąšas, probiotinius preparatus.
Prisiminus 2016 m. rugsėjį Broniaus Markausko pasakytus žodžius Žemės ūkio rūmuose vykusioje konferencijoje „Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros politika”, panašu, kad jau prasidėjo plataus mąsto funkcijų perkėlimas į rūmus. Iš ministerijos deleguojama vis daugiau funkcijų rūmams, nors tos funkcijos ir dubliuojasi su pačios ministerijos funkcijomis. Taip didinamas rūmų finansavimas. Kaip sakė B. Markauskas, „valstybei nebūdingos funkcijos perduodamos savivaldai“. Ar moksliniai tyrimai – valstybei nebūdinga funkcija? Tai tada uždarom visas valstybines mokslo įstaigas ir perduodam jas asociacijoms. Švietimas – nebūdinga? Tuomet uždarom valstybines mokyklas, juk yra privačios. Parodos užsienyje, eksporto skatinimas – nebūdinga? Tuomet „velniop“ uždarom visas „Veržlias Lietuvas“, eksporto skatinimo agentūras ir atšaukiam visus ekonominius atašė iš visų šalių. Tegul savivalda, asociacijos, nevyriausybinės organizacijos tuo rūpinasi.
Man susidaro toks įspūdis, kad viso šio scenarijaus autoriai naująjį „Naisių vasaros“ sezoną mato maždaug tokį: ateinama į valstybinę instituciją, iš tos institucijos funkcijos perkeliamos į buvusią darbovietę, po to iš valstybinės institucijos grįžtama į savo buvusią darbovietę ir visos funkcijos, kurios, neva, nebūdingos valstybei, čia pat po ranka. Tai panašu į „funkcijų grobstymą“. O ten kur funkcijos, ten ir lėšos. Scenarijus įdomus.
Akivaizdu, kad Žemės ūkio rūmai pastaruoju metu išsigimė ir laikas būtų užsukti kranelį, kurį vis dosniau jiems atsuka tie, kuriems tai yra buvusi, o gal ir dar būsima darbovietė.
Ar ne laikas jau būtų Žemės ūkio rūmus atjunkyti nuo valstybinių pinigų, tapti jiems išties savarankiškais, nepriklausomais, tikrąją savivalda ir pereiti prie savarankiško biudžeto. Tai būtų visiems į naudą. Ir valstybei, ir žemdirbiams, ir patiems rūmams, nes tik tai paskatintų juos pasitempti.
