Sekančiuosius kultūrinį Jurbarko krašto gyvenimą dar praėjusių metų pabaigoje nudžiugino naujas muzikinis kolektyvas – senovinę muziką grojantis duetas Laura Matuzaitė-Kairienė ir Lina Lukošienė.
Duetas naujas, bet muzikančių vardai gerai žinomi. L. Matuzaitė-Kairienė – chorvedė, vargonininkė, bažnytinės muzikos magistrė, L. Lukošienė – Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblio, folkloro ansamblio „Šebukai“ vadovė, įvairių muzikinių projektų sumanytoja ir dalyvė.
Pirmasis bendras Lauros ir Linos dueto – klavesino ir fleitos – pasirodymas įvyko praėjusių metų gruodį Panemunės pilyje – senovine muzika pilies menėje mėgavosi ir atlikėjos, ir klausytojai. Muzikantės atliko XVII-XVIII a. kompozitorių A. Vivaldžio, G. F. Hendelio kūrinių, į programą įtraukė ir XIX a. rusų kompozitoriaus P. Čaikovskio bei šiuolaikinio muzikos kūrėjo vokiečio Udo Knauer kompozicijų.
Klausytojus pakerėjo ir skambesys, ir reginys – atlikėjos buvo pasipuošusios renesanso stiliaus sukniomis, nes pasak L. Matuzaitės-Kairienės, senovinė muzika reikalauja pagarbos ne tik ausiai, bet ir akiai.
„Stebuklingai išėjo su mūsų duetu! Muzikinių sąsajų buvo jau anksčiau per Linos vadovaujamą sakralinį ansamblį ir mūsų bažnytinės muzikos sandraugą (L. Matuzaitė-Kairienė yra Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos pirmininkė – red. pastaba), o kai su šeima atsikraustėme gyventi į Jurbarką, Lina pasikvietė mane kavos“, – pasakojo L. Matuzaitė-Kairienė.
Kaip abi ir tikėjosi, ta kava nebuvo tik kava – jos sutarė kartu muzikuoti.
„Mintis apie senovinės muzikos ansamblį jau seniai kirbėjo, – vėl pasakoja Laura. – Vasarą būdami kokiuose nors pilies renginiuose pasigesdavome muzikos, pasvajodavom apie tai kartu su vyru Mindaugu (Mindaugu Kairiu, evangelikų liuteronų Jurbarko Kristijono Donelaičio parapijos kunigu – red. pastaba). Ir instrumentą jau seniai turėjau.“
Klavesinas buvo Lauros svajonė nuo tada, kai studijuojant bažnytinę muziką Vokietijoje šiuo instrumentu ją sudomino mokytojas, žymus klavesino meistras Oskar Milani – senyvo amžiaus argentinietis, klavesinu grojęs net tango! O Laurai klavesiną vienoje Vokietijos parapijų surado, paremontavo ir atvežė vargonų meistras, kuris sumontavo vargonus Jurbarko Kristijono Donelaičio, Vilkyškių ir kitose bažnyčiose.
Klavesiną išrado italas Bartolomeo Cristofori. Paspaudus klavišą, prie svirtelės pritaisyta paukščio plunksna užgauna stygą – pasigirsta skaidrus aštrokas klavesino garsas. Atleidus klavišą ant stygos nusileidžia svirtelės viršūnėje pritvirtintas veltinio gabalėlis – garsas nutyla.
XVII a. pradžioje klavesinų jau buvo ir Lietuvos kunigaikščių ir didikų rūmuose, o muzikantai dažniausiai būdavo užsieniečiai. Klavesinus dirbti mokėjo Kristijonas Donelaitis. XX a. antroje pusėje klavesinas tapo senovinės muzikos ansamblių instrumentu.
„Koncertiniai klavesinai labai puošnūs, tokius turi Valdovų rūmai, Biržų pilis, manau, kad kada nors klavesinas bus ir Panemunės pilyje. Mano „Wittmaner“ firmos klavesinas paprastas, nedidelis, skirtas namų ar parapijiniam muzikavimui. Užtat labai patogus vežioti! Bet prieš kiekvieną grojimą reikia jį derinti, nors tą jau išmokau“, – pasakojo L. Matuzaitė-Kairienė, iki šiol grojusi klavesinu tik namie, nedraudusi instrumento klavišų paspausti ir savo sūneliams.
Senovinė muzika, pasak Lauros, nėra sudėtinga, dažniausiai būdavo skirta šokiams, o ją grojusios rūmų damos nebūtinai buvo profesionalės. „Kaip vargonininkė galiu pasakyti, kad reikia žymiai daugiau pastangų, kol vargonais išgauni ką nors, ką galėtum pagroti ir kitiems. Klavesinu – paprasčiau, tuo instrumentu grojimo pasitenkinimą pajunti greičiau“, – sakė muzikantė.
Senovinės muzikos duetas koncertavo renginiuose Jurbarko bibliotekoje ir kitur ir vis sulaukia naujų pakvietimų. Žmonių akys blizga, ir pačios muzikantės mėgaujasi ta muzika. Todėl, pasak Lauros, natų krūvelė didėja – daug kūrinių norisi įtraukti į savo repertuarą, o mintys pasisuka ir apie dueto pavadinimą.
Laura neslepia, kad duetas gali išaugti ir į didesnį kolektyvą: „Lina yra visapusiška – ir muzikė, ir organizatorė, o senovinė muzika šitame krašte, kur yra ir pilių, ir dvarų, tikrai atras savo vietą.“
Ir instrumentai dar ne visi suskambėjo. „Laukiu iš Vokietijos atgabenant liutnią – tas instrumentas, gitaros pradininkas, irgi skirtas groti senovinę muziką. O Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijos namuose turime Johaneso Bobrovskio klavikordą – vienintelį tokį instrumentą Lietuvoje. Tai dar tylesnis už klavesiną, labai subtilus, naminiam muzikavimui skirtas instrumentas. Manau, kad ir jam ateis laikas“, – sako dabar jau jurbarkietė L. Matuzaitė-Kairienė.
Danutė KAROPČIKIENĖ
