Gruodžio 8 dieną Vilniaus Rotušėje vyko Etninės kultūros globos tarybos 15 metų minėjimas ir Etnografinių regionų metų užbaigimo renginys, kuriame dalyvavo visų savivaldybių atstovai, o padėkos raštais pagerbti didieji etninės kultūros puoselėtojai, viena jų – Jurbarko r. savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Kliukienė.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininko Virginijaus Jocio pasirašyta padėka R. Kliukienei skirta už etninės kultūros pažinimo ir kūrybos skatinimą bei etnokultūros populiarinimą.
Prieš penkiolika metų įsteigtos Etninės kultūros globos tarybos misija – užtikrinti tautos etninio identiteto apsaugą ir etninės kultūros valstybinę globą. Taryba yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimais. Jos tikslas – skatinti lietuvių etninės kultūros plėtotę, laiduojančią tautinio tapatumo ir savimonės išsaugojimą bei stiprinimą, savarankišką ir lygiavertį Lietuvos dalyvavimą pasaulio tautų kultūriniame gyvenime.
Panašiu metu kaip LR Seimui atskaitinga institucija – Etninės kultūros globos taryba, etninės kultūros ir kraštotyros specialisto etatas 2001 metais įsteigtas ir Jurbarko rajono savivaldybėje, beje, vienoje pirmųjų šalyje.
R. Kliukienė kraštotyros darbą, kuris neatsiejamas nuo etninės kultūros, dirba dar seniau. Nuo 1978 m. ji parengė apie 300 straipsnių, kurių dauguma spausdinti rajono laikraštyje „Šviesa“.
R. Kliukienė yra daugybės leidinių autorė ir bendraautorė: 1996 m. išleistos knygos „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ redakcinės komisijos narė, jos straipsnių yra knygose apie Veliuoną ir Skirsnemunę.
1997 m. išleista knyga „Jurbarkas“ – apie to meto miesto gyvenimą, dabar jau tapusį istorija. Kraštotyros specialistė buvo sumaniusi leisti periodinį žurnalą – metų kroniką, bet išėjo tik vienas leidinio numeris 1999 metais.
Į knygeles sugulė kraštotyrinių ekspedicijų Skirsnemunės, Smalininkų, Viešvilės ir Girdžių seniūnijose medžiaga.
Kaupiant informaciją apie rajono kulinarinį paveldą specialistė į pagalbą pasitelkė kai kurių kultūros centrų darbuotojus – ta medžiaga perduota Kulinarijos fondo paveldo vadovei Birutei Imbrasienei ir pateko į knygą „Lietuvos kulinarinis paveldas“.
Išsami studija parengta apie „Eržvilko bandoniją“, nes ansamblis įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, panaši ir apie tradicinę Trijų Karalių šventę Eržvilke.
Filmo „Nemuno ir Mituvos glėbyje“, sukurto 1996 m., scenarijaus autorė irgi yra R. Kliukienė. Ji parengė ir naujausius leidinius, išleistus Jurbarkui minint 750 metų jubiliejų.
R. Kliukienė yra šio krašto žmogus – augo Smalininkuose, o jos darbinė veikla jau keletą dešimtmečių susijusi su krašto tyrinėjimu. Niekas nedrįstų ginčytis, kad kas nors daugiau už ją išmano Jurbarko kraštą istoriją, tradicijas, pažįsta etninį paveldą ir jo puoselėtojus. Regina nesigina, tik tvirtina, kad kiekvienas kaimelis turi savo išmanytojus. Seredžiuje tokie yra Margarita ir Petras Baršauskai, Veliuonoje – Stasys Liutvinavičius. Kraštotyrinę medžiagą apie Raudonę kaupė šviesaus atminimo Julija Zambacevičiūtė, tą veiklą tęsia mokytoja Elena Elzbergienė. Smalininkuose – Justinas Stonys, Irina Pukėnienė, Viešvilėje – Elena Vizbarienė, Danutė Daugirtienė, Girdžiuose – Vytautas Lekutis. Apie Eržvilko krašto tyrinėtojus Algimantą Jurgį Striauką ir Onutę Puišienę jau tenka kalbėti būtuoju laiku. Apie Vadžgirį daug žino Izabelė Lukošienė ir Lina Lukošienė, apie Varlaukį – Stasė Baužienė, apie Lybiškius – Laimutė Keterienė… – vardija ir vardija Kultūros centro vyriausioji specialistė, o galiausiai sako: „Man skirta Etninės kultūros globos tarybos padėka yra viso rajono etninės kultūros puoselėtojų bendruomenės įvertinimas. Ta bendruomenė – didelė ir kiekvienas vertas padėkos ir pagarbos.“
Renginys Vilniaus Rotušėje buvo ir Etnografinių regionų metų pabaigtuvės – su teatralizuotais regionų pristatymais ir tarmiškais pasilabinimais bei etnografiškomis vaišėmis.
„Jurbarko rajonas yra trijų regionų paribiai. Tuo mes įdomūs, bet negalime atstovauti grynos tarmės ir grynų papročių“, – sakė Kultūros skyriaus vyr. specialistė paaiškindama, kad panašiuose renginiuose Jurbarkas dažniausiai priskiriamas Žemaitijai, bet mūsų folkloro kolektyvai negali pristatyti regiono.
Pasak R. Kliukienės, Etnografinių regionų metai praturtino mus visus savo krašto savitumo pažinimu. „Mums šie metai prasidėjo kraštotyros konferencija, kurioje buvo pristatyti visi mūsų rajono etnografiniai regionai – Žemaitija, Aukštaitija ir Mažoji Lietuva. Ir vėliau, ypač per folklorą, per kalendorines šventes, ta pažintis buvo gilinama“, – sakė R. Kliukienė. Beje, mūsų rajono miesteliuose ir kaimuose švenčiamos visos tradicinės kalendorinės šventės, kurios kai kuriuose regionuose jau senų seniausiai užmirštos.
Atmintį gaivina tradicijų pamiršti neleidžiantys ir jas populiarinantys etnokultūros ir kraštotyros darbininkai.
Danutė Karopčikienė
