Lietuvos klojimo teatrų krivūlė, pernai klegėjusi Girdžiuose, šiemet susirinko Lenkijoje, Punske. Dvi dienas sausakimšai pilnoje Punsko lietuviškoje sodyboje skambėjo dzūkų, žemaičių, zanavykų, aukštaičių šnektos, o klojime atgijo lietuvių dramos veikalai. Vaidino ir Jurbarko Konstantino Glinskio bei Girdžių „Mituvio“ teatrai, pastarasis pelnė didįjį krivūlės prizą.
Punske – kaip namuose: kiekvienas užkalbintasis atsakys lietuviškai ir visi užrašai suprantama kalba. Miestelis nedidelis – viskas šalia: neogotikinė Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia, spaustuvė „Aušra“, restoranas „Rūta“, lietuvių kultūros namai.
Apie 80 proc. Punsko krašto gyventojų – lietuviai, o birželio 20-21 d. čia buvo dar daugiau ir lietuvių, ir lietuvybės, nes vaidintojai iš Lietuvos ir iš lietuviškų Lenkijos parapijų suvažiavo į XXVII klojimų teatrų krivūlę. Linksma teatralų eisena su smagia vietinės kapelos „Klumpė“ muzikėle miestelio gatvėmis nuvinguriavo į lietuvišką etnografinę sodybą – Punsko skanseną, taip vadinamą pagal pirmąjį, pačioje XIX a. pabaigoje įkurtą, etnografinį muziejų Skanseno parke, Stokholme. Lietuviškas atitikmuo būtų Rumšiškės.
„Mūsų skansenas pradėtas kurti 1986 m., kluonas, kiti XIX a. pabaigos statiniai atvežti iš Vaitakiemio kaimo, a. a. Rožės Grigutienės sodybos. 1991-aisiais čia jau vyko pirmasis klojimo teatrų festivalis. Vasarą sodyba atidaryta turistams, vyksta šventės, koncertai. Tik ačiū Dievui, kad nelyja – būtume visi šlapi. Šiaudiniai stogai jau kiauri, o mūsų valsčius, nors labai remia kultūrą, nėra turtingas, tikimės Europos Sąjungos paramos“, – taip pakeliui į šventę pasakojo Punsko lietuvių kultūros namų direktorė Asta Pečiulienė. Paskui erdviame kieme po saulėta padange ji sveikino visus suvažiavusius ir dalyvavusius toje gražioje procesijoje per miestelį. Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas sakė: „Mums reikia Lietuvos, todėl nuo pat atgimimo pradžios buvome su Lietuva. Užlaikėme ir užlaikome lietuviškumą ir norim, kad tą žinotumėt.“
Kaip į atlaidus
Kai stojo kalbėti Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininkas prof. Petras Bielskis, Klaipėdos universiteto teatras susėdo ant pievos – studentės žino, kad dėstytojo kalbos išvirsta ilgais, bet nenuobodžiais vaidinimais.
Pasveikinęs XXVII krivūlės dalyvius profesorius kalbėjo apie klojimo teatrų fenomeną, ko gero, vienintelį tokį pasaulyje: „Mano amžiuje pasikeitė beveik dvi artistų kartos. Nors sakydavo, kad kai seniai išeis, viskas pasibaigs, bet nesibaigia. Pasižiūriu į tas jaunas panas (Klaipėdos universiteto teatro studentes – aut. pastaba) ir sakau: nepasibaigs! Kažkas yra mūsų prigimtyje – mes netelpam savo kailyje. Kol galim vaidinti, esam nenugalimi. Kitos tautos jau pasidarė vėpsotojais: sumoka pinigus ir – man vaidinkit, aš pasižiūrėsiu. Lietuviai patys vaidina ir patys pasiploja sau. Tai yra mums Dievo dovana.“
„Kaip į Škapliernos atlaidus atvažiuojam, mums svarbus šis pabuvimas, visi esam pažįstami. Ir tai nuo neatmenamų laikų – nuo Palangos vaidinimų, nuo spaudos draudimo laikų. Tai nėra šiaip sau pramoga. Jūs esate dideliam mūsų tautos dvasinio judėjimo kelyje“, – sakė prof. P. Bielskis klojimo teatrų entuziastams.
Lietuvybė tarpsta šeimoje ir kultūroje
Varpo garsai artistus ir žiūrovus suvadino į šiaudais dengtą pastogę ir prasidėjo dvi dienas be perstojo trukusi vaidinimų ir vaidintojų šventė. Į krivūlę atvažiavo 11 teatrų iš Lietuvos, dvyliktasis – iš Seinų, o teatralų atlaidais vadinamą šventę pradėjo Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatras. Režisierės Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės vadovaujamame teatre vaidina ir vyresnieji, ir gražus būrys jaunimo – Punsko lietuvaičių.
Klojimo teatrą Punske kūrė ir ilgai puoselėjo režisierė Teklė Paransevičienė. Punskiečiai vaidina lietuvišką dramaturgiją, rengia teatrų festivalius ir draugauja su Lietuvos teatrais.
Lietuvybės gyvavimą Punsko krašte rodo plati kultūrinė veikla. 1956 m. įsteigti lietuvių kultūros namai buvo įsikūrę pagrindinėje A. Mickevičiaus gatvėje, sename rabino name. Paskui dvidešimt metų bendromis Lenkijos ir Lietuvos valstybių lėšomis buvo statomas naujas didžiulis pastatas, 2004 m. jis atidarytas ir atiduotas Lietuvių kultūros namams.
„Pastatas buvo statomas ilgai ir čia ketinta įsteigti muzikinį teatrą. Bet argi jo reikia tokiam mažam miesteliui? Dabar valsčius turi bėdą, nes didelį pastatą sunku išlaikyti. Tačiau mūsų viršaitis labai palankiai žiūri į kultūrą ir remia kiek galėdamas“, – pasakojo A. Pečiulienė, naujuose kultūros namuose direktoriaujanti nuo pat jų atidarymo ir tęsianti aktyvios šio krašto lietuvių kultūrinės veiklos tradicijas.
Dideliame ir gražiame pastate veikia choreografinis sambūris „Jotva“, mišrus choras „Dzūkija“, jau minėtasis klojimo teatras, vaikų ir jaunių teatrai „Kregždutė“ ir „Kregždė“, vaikų meno studija „Puniukai“, repetuoja kaimo kapela „Klumpė“, buriasi dramos studija.
„Saviveiklininkų pas mus apie 300, bet tai dar ne viskas. Dalis prigludę prie Lenkijos lietuvių kultūrinės draugijos – jie turi folklorinių, etnografinių ansamblių ir atskiras patalpas ambulatorijoje. Pensininkų klubas turi ansamblį „Tėviškės aidai“ – ten irgi dalyvauja apie 20 žmonių. Nors Punske gyvena tik apie 1000, bet ansamblius lanko žmonės iš viso valsčiaus, o valsčiuje – apie 4500 gyventojų“, – pasakoja direktorė Asta. Ji Klaipėdos universitete yra įgijusi choreografės specialybę, taigi dar vadovauja ir suaugusiųjų šokių grupei „Vyčiai“. Punskiečiai dažnai važiuoja koncertuoti į Lietuvą, kai kurių kolektyvų vadovai į Punską atvažiuoja iš Lietuvos. Skelbimų lentoje prie kultūros namų mirga afišos – „Lietuvos “ ansamblis, Kanados lietuvių choras ir kiti lietuvių kolektyvai ir atlikėjai vasarą atvyks koncertuoti į Punską.
Pasak A. Pečiulienės, ir jos bendraamžiai, ir dabartinis jaunimas studijuoti dažniausiai važiuoja į Lietuvą, paskui grįžta į Punską. Nors emigracija neaplenkė ir šio krašto.
„Mūsų valsčius nėra labai turtingas, daugiausia ūkininkai. Yra mokyklos, valsčiaus įstaiga, bankas, daug privačių parduotuvių – beveik ir viskas. Nedarbas didelis. Apsukresni važinėja į Suvalkus ir į užsienį. Didelė emigracijos banga buvo apie 1980 metus – nuo tada Kanada, sakoma, yra antras Punskas. Bet išvažiuoja punskiečiai ne todėl, kad paliktų šį kraštą – jie jaučia didžiulę nostalgiją, širdies skausmą. Išvažiuoja, kad galėtų pragyventi. Skaudu, kad negali krašte, kuris tave išaugino, pragyventi“, – pasakoja Asta.
Lenkijoje Punsko lietuviai žinomi, pvz., teatrų krivūlę filmavo Lenkijos televizija, ir turi savo pozicijas. „Priešpriešos tarp lietuvių ir lenkų nėra, bet kai kuriasi šeimos, norisi, kad su lietuviais. Mišrios šeimos visada patraukia į lenkišką pusę. Kiekvienas lietuvis moka lenkų kalbą, bet ne kiekvienas lenkas išmoks lietuvių“, – sakė A. Pečiulienė.
Punske tikrai daug lietuvybės, gal net daugiau nei Lietuvoj – stebėjosi teatralai, šeštadienio vakarą dalyvavę Joninių šventėje kaimo turizmo sodyboje „Šilainė“. Tą patį sakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, ankstų sekmadienio rytą aukojęs šv. Mišias už kultūrai pasišventusius žmones didelėje ir pilnutėlėje tikinčiųjų Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje. Jo Eminencija atvyko į teatrų krivūlę įteikti savo vardinę premiją, bet nepraleido progos aplankyti ir Lenkijos lietuviškų parapijų tikinčiuosius.
Prizai ir dovanos
Abi dienas spektaklius žiūrėjo Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano prof. dr. Rimanto Balsio vadovaujama vertinimo komisija. Ji turėjo nuspręsti, kam skirti didįjį prizą ir kitas dovanas.
„Nors menas nėra lenktynės, bet turėjom rimtų diskusijų“, – sakė prof. dr. R. Balsys prieš paskelbdamas didžiojo prizo laimėtoją. Kunigo Jono Katelės didįjį prizą ir savo vardinę 300 eurų premiją J. Em. vyskupas J. Kauneckas įteikė Girdžių teatrui „Mituvis“ už komediją pagal K. Vijūną „Bobutės susipyko“. Spektaklyje vaidino Laimutė Ušinskienė, Jonas Zaronas, Kamilė Pernarauskaitė, Danutė Bosienė, Darius Juodaitis, vieną vaidmenų atliko režisierė Loreta Zdanavičienė.
Tačiau girdžiškiai įvertinti ne tik už šią nuotaikingą komediją. Komisijos pirmininkas gyrė L. Zdanavičienės vadovaujamą teatrą už labai ryškų progresą, o prof. P. Bielskis atkreipė dėmesį, kad „Mituvį“ remia ir pats jame vaidina Girdžių seniūnas D. Juodaitis, teatrą palaiko ir parapijos klebonas Saulius Pavalkis.
Bet svarbiausias argumentas diskusijose dėl didžiojo prizo, pasak prof. dr. R. Balsio, buvo tai, kad Girdžių teatras gyvuoja jau penkiolika metų ir jau penkerius pats organizuoja klojimo teatrų krivūlę.
Dar vieną premiją – 300 Eur klojimo teatrams jau prieš porą dešimtmečių yra įsteigusi Šilalės rajono Laukuvos seniūnija. Seniūnas Virgilijus Ačas šiemet ją įteikė Punsko klojimo teatrui.
Vertinimo komisija, arba gero linkintys žiūrėtojai, kaip ją pavadino prof. P. Bielskis, išrinko visų spektaklių geriausius artistus. Iš Jurbarko Konstantino Glinskio teatro apdovanoti Giedrė Vasilijevaitė ir Kęstutis Matuzas, atlikę pagrindinius vaidmenis Danutės Samienės režisuotame spektaklyje „Moters kerštas“.
Geriausiais Girdžių teatro aktoriais spektaklyje „Bobutės susipyko“ komisija išrinko Laimutę Ušinskienę ir Danutę Bosienę.
Draugiškai ir svetingai Punske priimti Lietuvos klojimo teatrai atsisveikino iki kitų metų, iki kitų teatralų atlaidų.
Danutė Karopčikienė
SVEIKINAU !!!