Pirmoji šiais metais Jurbarko krašto muziejuje surengta taikomojo meno paroda sulaukė iki šiol neregėto lankytojų susidomėjimo, todėl muziejaus darbuotojai nutarė ją pratęsti dar mėnesį. Tokio pasisekimo nesitikėjo ir prieš trejus metus kalvystės virusu užsikrėtęs ūkininkas Edmundas Štulas, pateikęs visuomenei vertinti pirmųjų savo darbų kolekciją.
Parodą surengusi muziejininkė Adelija Meizeraitienė tradicinės kalvystės puoselėtoją E. Štulą vadina atradimu, nustebinusiu ne tik muziejaus darbuotojus. Parodą jau aplankė daug moksleivių, nuo tradicinių lietuviškų saulučių akių atitraukti negalėjo neseniai rajone lankęsi svečiai iš Lenkijos ir Rusijos Federacijos, kalvio kūriniai stebina savaitgaliais į muziejų užsukančius jurbarkiečius.
Nors tai pirmoji personalinė E. Štulo darbų paroda, jo kūriniai 2007 metais dalyvavo tradicinėje Kauno apskrities tautodailės parodoje – konkurse „Aukso vainiko” nominacijai laimėti, pernai buvo eksponuojami tokioje pat parodoje Tauragėje. E. Štulas savo gaminius demonstruoja įvairiuose kultūros renginiuose, mugėse, dalyvavo tarptautiniame kalvystės plenere „Keturi vėjai”. Pernai jis tapo Lietuvos kalvių sąjungos nariu, keleto jo kūrinių fotografijos publikuojamos knygoje „Lietuvos kalviai 2008″.
Prieš trejus metus menine kalvyste susidomėjęs ūkininkas parodai pateikė 16 dekoratyvinės taikomosios kalvystės kūrinių. Juose labai jaučiama Lietuvos kalvių kalvio Vytauto Jaručio įtaka – E. Štulas yra jo mokinys, kai kurie kūriniai padaryti pagal V. Jaručio eskizus. Liaudies kultūra ir tradicijos labai artimos ir V. Štului, todėl muziejuje eksponuojamos nuo seno lietuvių namus puošusios tradicinės saulutės, kryžiai, gėlės, žvakidės. Tačiau lankytojų akį traukia ir kertėje įsitaisęs voras, patvirtinantis, kad kalviui nėra svetimas ir modernizmas.
Vis dėlto pačiam E. Štului labiausiai patinka tradicinė kalvystė, tampriai susijusi su žemdirbio darbu. Šią mintį geriausiai atskleidžia metalo kompozicija, kurioje ant arklo kryžiuojasi kalvio plaktukas ir replės. Originaliai atrodo ir lietuvių tautos kančią simbolizuojanti kompozicija, kurioje tris tradicinius lietuviškus kryžius apsivijusi spygliuota gulagų viela.
E. Štulo kūrinius apžiūrėję muziejaus lankytojai dažniausiai klausia, ar darbai parduodami. Vis dėlto kol kas E. Štulas nesiruošia tapti amatininku – darbus jis kuria tik pagal autorines sutartis, neparduoda ir eksponuojamųjų parodoje. Gal dėl to, kad kalvystei ūkininkas skiria nedaug laiko – 150 ha ūkyje darbų visada užtenka, o žaizdrą užkuria ir kūjį į rankas paima tik tuomet, kai pajunta sielos šauksmą. Greta E. Štulo darbų eksponuojami ir jo kraštietės Ramutės Matijošaitienės karpiniai. Juose taip pat dominuoja lietuvių liaudies pasakų, dainų, padavimų motyvai, atsispindi lietuviškas gamtovaizdis ir metų laikų grožis. Autorė ne tik kuria karpinius, bet ir moko vaikus kurti, tobulėti ir pajusti grožį.
Daiva BARTKIENĖ
