Rugpjūčio 6-7 d. Požerės kaime, Šilalės r., vyko šalies bitininkų sąskrydis. Į šventę suvažiavo bičiuliai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Estijos, Švedijos, Latvijos ir kt. Eisenoje, kuri iš Požerės bažnyčios po Mišių patraukė prie Paršežerio, plaikstėsi ir Jurbarko bitininkų draugijos „Nektaras“ vėliava.
Pašventino medų
Draugijos narė Nijolė Radavičienė pasakojo, kad bitininkai suvažiavo iš visos Lietuvos, nes visuose rajonuose veikia draugijos – dalyvių buvo daugiau kaip du tūkstančiai. Visi atsivežė pašventinti šviežio medaus ir būtinai du indelius: vieną vežasi namo, kitą palieka bažnyčioje kaip auką.
Sąskrydyje buvo pristatytos visos draugijos, supažindinta su bitininkavimo naujovėmis, paskelbti pavyzdinio bityno konkurso rezultatai, vyko įvairios varžytuvės, buvo bendraujama ir pramogaujama.
Jurbarkietė N. Radavičienė dalyvavo konkurse „Buvo gera gaspadinė“ ir gavo vertingą dovaną. Reikėjo padengti stalą svečiui, o vaišės visos turėjo būti su medumi. Nijolė ant stalo padėjo savo firminių vaflių, perteptų medaus kremu, ir naminį keptą sūrį, įpylė taurę vyno – irgi pagardinto medumi.
Labiausiai jurbarkietei patinka, kad linksmose bitininkų šventėse niekas nesišlaisto su alaus buteliais rankose, niekas nesimuša, taigi ir policijos nematyti.
Respublikinės bitininkų šventės rengiamos nuo 1963-ųjų, o nuo 1989-ųjų – kasmet, pirmą rugpjūčio savaitgalį, vis kitame rajone. Šiemet vyko 40-oji šventė.
Draugijoje – per šimtą bitininkų
Jurbarkas, pasak N. Radavičienės, irgi galėtų priimti bitininkų sąskrydį. „Šventės visada vyksta labai gražiose vietose. Ne prastesnių yra ir mūsų rajone, tik kas mus parems? Šventes remia Lietuvos bitininkų sąjunga, bet ir savivaldybės prisideda, tik mūsų savivaldybė gal nė nežino, kad mes tokie esame: nieko mūsų neprašo, niekur nekviečia…“ – abejoja moteris.
Jurbarko bitininkų draugija „Nektaras“ vienija 105 bitininkus. „Nemažai, bet bitininkaujančių yra dar daugiau, ir norėtume, kad visi įstotų į draugiją – jau vien dėl to, kad gautų kompensacijas vaistams bičių ligoms gydyti. Dabar, įtariame, ne visi bites gydo, ir jos nešioja užkratą“, – sako N. Radavičienė.
Bitininkai taip pat gali gauti ES paramą, pavyzdžiui, aviliams bei įvairiems bitininkavimo reikmenims pirkti. Šiuolaikiška bitininkavimo įranga labai palengvina bitininko darbą, padeda kontroliuoti medaus kokybę. „Parama skiriama ir cukrui pirkti. Tiesa, tai tik ašara prūde… Be to, reikia užpildyti paraiškas – čia mums labai padeda draugijos pirmininkas Jonas Skėrys, mes jį už tai labai mylime“, – sako bitininkė, prieš porą metų ir pati įsigijusi elektrinį radialinį medsukį.
Nori bičiuliautis
Ne tik medų sukti, bet ir bičiuliautis bitininkams svarbu ir smagu. Jurbarkietė N. Radavičienė sakė į draugiją ir įstojusi labiausiai dėl tos bičiulystės, ir pati tapo bitininkų kultūrinių, pažintinių renginių, pramogų organizatore. „Draugijai ilgai vadovavo šviesaus atminimo Vincas Alfredas Venclovas. Dabar, jau senokai, mūsų pirmininkas Jonas Skėrys – labai geras vadovas, labai taupus: atsakingai naudoja draugijos nario mokesčius ir metų gale mums lieka pinigų, galime švęsti. Į respublikines šventes dabar jau važiuojame su savo draugijos vėliava – pasidarėme ir pasišventinome ją 2014 m., sąskrydyje Priekulėje“, – pasakoja Nijolė.
Per šimtą narių vienijančioje draugijoje – daug senbuvių, dešimtmečiais bitininkaujančių bičiulių, nemažai ir jaunimo, naujų, patirtį dar tik kaupiančių bitininkų. „Mūsų senieji bitininkai – Alfonsas Bakšaitis, Tadas Paulaitis, Marta Gavėnienė, Pranas Povilaitis, o jurbarkietė mokytoja Aldona Macevičienė – „Nektaro“ draugijos garbės narė”, – vardija Nijolė. Nepamiršta ir jaunesnių: Adomo Anglicko iš Varlaukio, Vyto Griciaus iš Smalininkų, Tado Maso iš Naukaimio. Yra ir ne čionykščių, bet jų bitynai mūsų krašte, todėl ir bitininkai – „Nektaro“ draugijos nariai. Ginta ir Vytautas Rimašauskai, Dainotas ir Rimutė Šimkai, Vida ir Algimantas Pieniutos, Kęstutis Masaitis, Eglutė ir Vaidotas Tamuliai, Alma Logminienė, pasak N. Radavičienės, yra draugijos branduolys – vyksta į sąskrydžius, kai kurie vežasi ir vaikus – ugdo būsimus bitininkus, dalyvauja kituose renginiuose, palaiko tradicijas. Viena „Nektaro“ tradicijų – prieš Kalėdas aplankyti Seredžiaus senelių globos namus ir kiekvienam gyventojui dovanoti medaus.
Malonumo daugiau nei pelno
Sąskrydyje kalbėta, kad šiemet medaus mažiau negu pernai, gal net perpus. Vadinasi, jis gali dar brangti. Bet per brangus medus tik tiems, kuriems atrodo, kad pastatei avilį, išėmėi medų ir neši į turgų.
N. Radavičienė žino, kad, neskaičiuojant to, kiek kainuoja išlaikyti bityną, darbo bitininkui užtenka visus metus. Tačiau nedaug kam bitynas yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. „Daug mūsų draugijos narių yra jau pensininkai, bet pensiją užsidirbo kitur, ne bityne, o jaunieji irgi dirba dar ir kitus darbus“, – sako draugijos narė.
Tačiau bitininkavimas yra didžiulis malonumas, pasak Nijolės, didesnis negu gaunamas pelnas. „Prisimenu, kaip nušvito mano vyro akys, kai jo mama sodybą nusipirko kartu su bitėmis, – sako Nijolė ir prisipažįsta pati bityne esanti tik vyro pagalbininkė. – Tai yra jo hobis, dabar tapęs rimtu darbu. Pradėjo prieš dvidešimt metų nuo dviejų šeimų, dabar jų jau 38.“
Tačiau palikusi savo darbą teisme ir tapusi, kaip pati sako, stipendininke (pensininke) Nijolė irgi rimtai įsitraukė ir praplėtė veiklą. Dabar Nijolės ir Albino Radavičių bitynas siūlo ne tik medaus, bet ir bičių produktų – duonelės ir pikio bei natūralaus vaško žvakių. Apie gydymą bičių produktais Nijolė žino ne tik iš knygų – ji kartu su draugijos pirmininku J. Skėriu važiuoja į apiterapeutų konferenciją, kuri kas dvejus metus rengiama Kaune.
„Viskas yra iš mūsų bityno. Bičių duonelė stiprina imunitetą, reguliuoja žarnyno veiklą, ją galima vartoti vieną ir su medumi. Pikį irgi renkame patys – tai bičių produktas propolis, natūralus antibiotikas, – pasakoja Nijolė ir žavisi bei stebisi bitėmis, – jos tokios protingos, nors jų galvos mažytės! Prigamina tiek naudingų dalykų, o mes, žmonės, tik vagiam jų darbą.“
Ir tai dar ne viskas. Radavičiai siūlo ir suvenyrinių medaus indelių. Rankdarbius mėgstanti Nijolė sugalvojo juos aprišti lininėmis pasiuvinėtomis skepetaitėmis arba sudėti į krepšelius, supilstyti į puodynėles. Taip pateiktas medus – puiki dovana kiekvienam. A. Radavičius iš savo bityne surinkto vaško lieja žvakes. Tie malonūs darbai užpildo bitininkų vakarus.
„Bitininkavimas daugeliui yra tik papildomas darbas, papildomos pajamos ir – didžiulis malonumas“, – neabejoja jurbarkietė N. Radavičienė.
Danutė Karopčikienė
