Ilgai dirbantys verslininkai žino, kad įmonės darbo sėkmė labai priklauso nuo ekonominės situacijos šalyje ar net pasaulyje. Verslą skaudžiai paliečia ekonominės krizės, kurios priverčia susitraukti ir gamybą, ir prekybą, netenkama daug darbuotojų, kurie užklupus sunkumams renkasi emigraciją. Tačiau gyvenimui gerėjant atsigauna ir verslo įmonės, plečiasi gamyba, ima trūkti darbuotojų, kuriems atsiranda sąlygos gauti didesnį atlyginimą.
Dešimtmečiai versle
Jurbarko pakraštyje, Klišių kaime, veikia įmonės „Dešimtas teksas“ siuvykla. Jos savininkas Juozas Vyšniauskas – kaunietis. Jurbarkas – jo žmonos gimtinė. Šiuose miestuose ir vyksta gamyba, o produkcija parduodama ir kitur.
J. Vyšniauskas atitarnavęs armijoje įsidarbino P. Ziberto šilko kombinate pameistriu. Čia prasidėjo jo draugystė su siūlais. Po trylikos metų Juozas nusprendė pradėti savo verslą. 1992 m. jis ėmėsi siuvimo – siuvo daugiausia tuo metu itin paklausius sportinius kostiumus, kuriuos gabendavo į Rusiją. Taip pradėjo dauguma to meto verslininkų.
1998 metų krizė privertė palikti Rusijos rinką ir grįžti į Lietuvą. Kilo sumanymas siūti vyriškus marškinius. Šio amato mokėsi ir siuvo produkciją su Ukmergės gamyklos „Vilma“ etikete, tačiau visada svajojo apie savo firminį ženklą.
1999 metais pasiūti pirmieji marškiniai su „Dešimto tekso“ etikete. Dešimtas teksas – labai plonų siūlų numeris, toks pavadinimas tiko siuvimo įmonei.
Dvidešimt ketvirtus metus dirbanti įmonė matė puikių laikų: produkcija keliavo į Vakarų Europos šalis, gamyboje dirbo 30-40 darbuotojų, keliomis pamainomis ir naktimis. Viskas nusirito žemyn per 2008 metų pasaulinę krizę – dingo klientai, sumažėjo produkcijos pirkimas, darbuotojai išvyko į užsienį. Tačiau negandos baigėsi, įmonė vėl dirba stabiliai ir pelningai.
Šiuo metu „Dešimtas teksas“ – viena iš keturių specializuotų vyriškų marškinių siuvimo įmonių Lietuvoje. Nors įmonė mažiausia, dirba lanksčiausiai, 50 proc. produkcijos parduoda savo prekybos vietose Lietuvoje, o kita dalis – įmonių, organizacijų, firmų spec. užsakymai.
Visiems skoniams
„Dešimto tekso“ vadovas rodo katalogus, kuriuose daugybė audinių pavyzdžių. Audiniai keliauja iš Lenkijos, Turkijos, Kinijos. Ypač kokybiški – iš Italijos, Austrijos, kitų Vakarų Europos šalių. Metro audinio kaina nuo 5 iki 18 eurų, tad pasirinkti yra iš ko visoms progoms: ir darbui, ir laisvalaikiui, ir vestuvėms.
Masinėje marškinių gamyboje naudojami vokiški lekalai. Per daugelį praktikos metų gamintojai įsitikino, kad jie labai kokybiški, ir pagal juos siūti marškiniai yra ilgaamžiai.
Yra daugybė modelių: su skirtingomis apykaklėmis, kišenės gali būti uždėtinės ir įleistinės, įvairūs rankogaliai, slepiamos ar iškeliamos sagos. Masinės gamybos modelių marškiniai kainuoja nuo 15 iki 30 eurų.
„Dešimto tekso“ savininkas atrado puikią nišą mažai įmonei – individualią gamybą. Klientas atvykęs į įmonę ar jos parduotuvę gali pageidauti individualaus modelio marškinių, pasirinkti audinį, detales. Jauni vyrai mėgsta įliemenuotus marškinius, o klasikiniai yra šiek tiek platesni. Ši paslauga labai reikalinga nestandartinių figūrų klientams: itin aukštiems, stambiems, turintiems pilvuką. Kadangi siuvant individualiai reikia daug rankų darbo, marškiniai gali kainuoti ir 70-80 eurų.
„Turime daug klientų Kaune ir Vilniuje, kurie užsisako marškinius pagal individualius matmenis. Į Jurbarke esantį cechą taip pat atvyksta vyrų iš aplinkinių rajonų“, – sako J. Vyšniauskas. Įmonės parduotuvėje Gedimino prospekte Vilniuje marškinius įsigyja nemažai ministrų, Seimo narių, verslininkų. Savo klientūrą turi ir parduotuvė Kaune, Šv. Gertrūdos gatvėje. Masinės gamybos marškinių pigiau įsigyti galima ceche Klišių kaime.
„Dešimtas teksas“ siuva ir uniforminius marškinius, kaip vieną iš spec. aprangos dalių. Nedidelė įmonė lanksčiai reaguoja į klientų pageidavimus: gali pasiūti nuo kelių iki kelių šimtų vienetų marškinių ar moteriškų palaidinių.
Užsakymų daug, tik spėk suktis. „Dešimto tekso“ siūtais marškiniais rengiasi picerijų ir kavinių padavėjai, transporto įmonių vairuotojai, apsaugos tarnybų darbuotojai, muzikinių kolektyvų atstovai ir daugelis kitų.
„Turime darbo Lietuvoje, todėl nenoriu siūti Vakarų Europos rinkai. Šios šalys vis dar tikisi rasti pas mus pigios darbo jėgos ir produkciją perka labai pigiai. Pradėjus siūti naujai rinkai tektų dirbti keliomis pamainomis, naktimis, o siuvimo įmonėms ir dabar labai sunku rasti darbuotojų“, – teigia J. Vyšniauskas.
Laukia darbuotojų
Pasak siuvyklos vadovo, siuvėjo profesiją galima įrašyti į „Raudonąją knygą“. Jaunimas neina mokytis šios specialybės. Galbūt gajus įsitikinimas, kad dirbant paprastą darbą neįmanoma gerai uždirbti, o gal jaunimas pritingi mokytis ir dirbti – geriau ieškoti laimės užsienyje.
Ne vienas sėkmingai dirbančios siuvimo įmonės savininkas jau susidūrė su darbuotojų trūkumo problema. Kreiptis į darbo biržą – ne išeitis. Joje pasiūloma sudaryti trišalę sutartį tarp darbo biržos, darbdavio ir būsimo darbuotojo. Darbo birža pretendentą būti siuvėju siunčia į mokymo centrus, keletą mėnesių moka stipendiją, kelionpinigius, o po mokslų siunčia darbdaviui, kuris, deja, dažniausiai įsitikina, kad atėjusysis nieko neišmoko ir jį reikia mokyti iš naujo.
„Dešimto tekso“ įmonėje Jurbarke dirba 12 darbuotojų, iš kurių – 7 siuvėjos.
Pasak J. Vyšniausko, siuvėjų jis galėtų priimti kad ir dešimt. Priimtų ir norinčius dirbti, motyvuotus jaunus žmones, kuriuos vietoje apmokytų.
„Kodėl jaunas žmogus turi dirbti Norvegijoje ar Vokietijoje, jei gali gyventi savo šalyje, miegoti savo lovoje ir būti su savo šeima turėdamas gerą darbą čia, Lietuvoje?“ – svarsto siuvyklos savininkas.
Šį darbą dažniausiai renkasi moterys, tad J. Vyšniauskas siūlo neturinčioms darbo ateiti ir pabandyti. Vienintelė sąlyga – noras būti siuvėja.
Būsimas darbuotojas sutiks meistrė Iraida Tamkevičienė, išmokys visko, ko pati moka, ir paruoš geras siuvėjas.
„Jei žmogus tikrai nori dirbti ir siuvėjo darbas jam patinka, mes jį išmokysime. Po metų jis bus puikus siuvėjas – turime tokių pavyzdžių“, – sako I. Tamkevičienė ir žada naujokus draugiškame kolektyve gražiai priimti.
Kad čia dirbti patinka, tvirtina ir siuvykloje besidarbuojančios moterys. Kaip netikėti, kai Sonata Lankutienė „Dešimtame tekse“ darbuojasi jau per dvidešimt metų. Yra siuvykloje dirbančių 10-12 metų, o prieš keletą metų iš spaudos sužinojusios apie galimybę įgyti profesiją ir dirbti šioje įmonėje, atėjo ir dabar šauniai dirba Agnė ir Jūratė.
Tokią galimybę turi visos, užsuksiančios į „Dešimtą teksą“. Bandomasis laikotarpis užtruks 1-3 dienas. Per tiek laiko siuvimo profesionalai sugebės įžvelgti, ar žmogui tinka siuvėjo amatas. Jei meistrai įžvelgs nors menkiausią galimybę išugdyti siuvėją profesionalą, bus sudaryta darbo sutartis, o po kokių metų, tapęs profesionalu, gaus gerokai didesnę nei minimali algą.
Siuvyklos darbo grafikas kaip biuro – nuo 8 iki 17 val. su kavos pertraukėle. Savaitgaliais nedirba.
Nors daug kas mano, kad siuvimo verslas Lietuvoje žlugęs, o sėkmingai dirbančioje įmonėje per dvi dešimtis metų neapsilankė nė vienas valdžios atstovas ir nepasidomėjo, kaip sekasi, „Dešimtame tekse“ dirba Jurbarko rajono žmonės ir naujos darbo vietos siūlomos būtent jiems.
„Ateikite, pabandykite, gal patiks – ir liksite pas mus ilgam“, – kviečia „Dešimto tekso“ savininkas J. Vyšniauskas.
Jūratė Stanaitienė
