Prieš savaitę, rugsėjo 1-ąją, į gatves pabirus mokinukams miestą nudažė įvairiaspalvės gėlės, norėjosi giliau įkvėpti malonaus žiedų aromato. Retas gėlės žiedą nuskynė savo darželyje – rožių, gvazdikų, aibę kitokių gėlių ir, žinoma, kardelių dažniausiai ieškota gėlių parduotuvėse, turguje. Šventinės dienos – visada darbymetis gėlininkams, tačiau verslas turi gyvuoti ištisus metus, o tai – nelengva užduotis.
Rizika pasiteisino
„Esu greičiau prekybininkė, o ne verslininkė. Nesusikroviau turtų iš šito verslo, tačiau džiaugiuosi susikūrusi darbo vietą“, – sako gėlininkė Jūratė Stanaitienė, šiuo metu gėlėmis prekiaujanti keturiose vietose: abiejose „Maximose“, Algirdo g. esančioje „Norfoje“ ir „ČIA market“ parduotuvėje. Moteris gėlių skyriuose įdarbino dar aštuonis žmones.
Devynioliktus metus tarp gėlių besisukanti J. Stanaitienė į šį verslą nėrė sudėtingu laikotarpiu – Lietuvoje klestėjo nedarbas, buvo uždaromos įmonės. Vilniaus kooperacijos technikume prekių žinovo specialybę įgijusi moteris dirbo prekyboje. Tuomet populiarioje parduotuvėje „Tulpė“ verslininkai iš kito miesto atidarė gėlių skyrių, kuriame įsidarbino Jūratė. Keitėsi skyrelio savininkai, prekyba norimo pelno neatnešė, tad gėlių verslą keliuose miestuose turinti moteris, matydama, kad J. Stanaitienei puikiai sekasi dirbti, pasiūlė jai įsigyti visą gėlių skyrių.
Patyrusi prekybininkė greit suskaičiavo, kad galėtų pabandyti išgyventi iš šio verslo, investavo santaupas ir tapo verslininke. Tai buvo labai rizikingas žingsnis, tačiau tais nedarbo laikais namuose augant vaikams reikėjo griebtis nors ir šiaudo. Pradžiamokslį įgijusi dirbdama kaip gėlių pardavėja, tapusi verslininke pasinėrė į savarankiškas studijas – kalnai knygų, lenkiški, vokiški floristikos žurnalai iš gėlėmis prekiaujančių vadybininkų, žurnalo „Sodo spalvos“ prenumerata. Svarbiausi mokslai – praktika. Pirmą darbuotoją pasamdė tik po trejų metų.
Floristės gėlių skyriai glaudžiasi maisto prekių parduotuvėse. Verslo pradžioje toks pasirinkimas sukeldavo net pašaipų bangą – kaip galima prekiauti gėlėmis šalia dešros ir duonos. Pasak J. Stanaitienės, jos verslo niša – prekyba ekspromtu, kai į parduotuvę užėjęs žmogus nusiperka dėžutę saldainių ir gėlės žiedą ar puokštelę kokia nors proga.
J. Stanaitienė pabaigė floristikos kursus, tačiau juose nedaug naujo sužinojo – daug patirties įgijusios gėlininkės klausimai buvo sunkiai įkandami ir dėstytojams.
Mokytis tenka nuolat – atsiranda naujos gėlių rūšys, naujoviškos medžiagos ir priedai.
Dabar J. Stanaitienė visą dieną suka ratus nuo vieno prekybos taško iki kito, užsakinėja prekes, konsultuoja pardavėjas, tikrina, kad gėlės būtų laikomos reikiamomis sąlygomis. Floristė priima užsakymus proginėms puokštėms, švenčių puošmenoms. Jau netrukus jos gėlių skyriuose pradės dirbti profesionalus floristas. Kol kas puokštes daro ir Jūratės samdomos pardavėjos, kurias pati apmokė.
Įpročiai ir mados
Per beveik du dešimtmečius keitėsi ir žmonių įpročiai, ir mėgiamos gėlės. Daug buvusių labai populiarių gėlių rūšių jau išnyko, atsirado naujų, ištvermingų. Dabar ir lietuviška tulpė pamerkta gali išbūti dvi savaites.
Jei reikėtų suskaičiuoti gėlių rūšis, kuriomis prekiaujama, priskaičiuotum jau šimtus, o ne dešimtis. Gėlių skyriuose vien rožių galima rasti apie 15 rūšių. Gėlės Jurbarką pasiekia iš Olandijos ir Lenkijos aukcionų, kurie vyksta porą kartų per savaitę. Aukcionuose parduodamos gėlės iš viso pasaulio – Argentinos, Naujosios Zelandijos, Meksikos, Afrikos ir kitų šalių.
Jūratė savo prekyvietėms atrenka gėles, kurios geriausiai laikosi patalpose. Pirkėjai ištikimi klasikai, mėgiamiausios ir visur tinkančios gėlės – rožės. Tačiau nemažai žmonių nori ir naujovių, įdomesnių gėlių – saulėgrąžų, spalvotų kalijų. Gėlių mados Jurbarką pasiekia po metų kitų, kai tampa populiarios didmiesčiuose. Šią Rugsėjo 1-ąją mokiniai vėl mielai rinkosi kardelius, pirkėjai iš naujo atranda ilgai vazose galinčius būti gvazdikus. Pasak gėlininkės, gėlių mados taip pat juda spirale – populiaru tai, kas buvo perkama prieš 15 metų.
Įvedus eurą Jurbarke gėlės brango minimaliai – etiketėse atsirado suapvalinti skaičiukai. Gėlininkė teigia, kad ne puokštės kaina ir dydis parodo pagarbą. Užtenka ir vieno gėlės žiedo bei nuoširdaus žodžio dėmesiui išreikšti.
Pasak J. Stanaitienės, ji iš šio verslo niekad nesitikėjo didelio pelno. Džiaugėsi turinti darbo vietą ir ją sukūrusi dar keletui žmonių. Jūratės svajonė – didelis floristikos salonas, su atskiromis zonomis, atvertas nuo 7 iki 23 val., kuriame išradingi floristai įgyvendina visas savo ir klientų idėjas. „Jurbarkui to trūksta“, – mano J. Stanaitienė.
Meilė gėlėms – paveldima
Gal Jūratė turi minčių šiuo salonu į gimtinę parsivilioti dukrą Liną Bukauskienę, kuri sėkmingai darbuojasi gėlių salone Anglijoje, bet planuoja grįžti į Lietuvą.
Lina nuo mažens stebėjo mamos darbą, žinojo, kad jis labai sunkus, rankas „puošia“ žaizdos nuo spyglių. Meniška mergina pasirinko studijuoti taikomąją grafiką Dailės akademijoje. Tačiau likimas jai buvo paruošęs kitą kelią. Studijuodama vasarai susirado darbą pas vieną žymiausių Lietuvos floristų Marijų Gvildį. Pastebėjęs, kad mergina išmano apie gėles, o ir studijuoja menišką specialybę, rekomendavo jai šveicaro Peterio Hesso floristikos kursus, kurie kaip tik turėjo prasidėti Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre.
Peteris Hessas – pasaulinio lygio floristas, skulptorius, Pablo Pikasso mokinys, daugelyje pasaulio šalių įkūręs savo mokyklos „Atelier 5“ filialus. Pas jį mokėsi ir Marijus Gvildys. Tokio lygio kursuose Lina negalėjo nesudalyvauti. Mokslai tęsėsi trejus metus – kas tris mėnesius po savaitę. Per tą laiką Lina pabaigė Dailės akademiją, kursus rengusioje profesinėje mokykloje įgijo dar tris specialybes – aplinkos ir patalpų priežiūros, renginių organizavimo ir floristikos bei išvyko gyventi į Angliją.
Porą metų teko į mokslus skraidyti iš užsienio, tačiau širdis vis labiau linko prie floristikos. Besimokydama Lina turėjo progą dalyvauti profesijos konkurse Lisabonoje, Portugalijoje, Žemės meno festivalyje Šveicarijoje, stažavosi Vokietijoje.
Dabar Lina dirba gėlių salone Linkolne, Anglijoje. Pasak merginos, reikėjo priprasti prie anglų skonio, ten kitokias reikšmes turi gėlės, naudojami kitokie spalvų deriniai, bet meno studijas baigusios floristės darbai įtinka ir santūriesiems anglams.
Dabar patirtimi pasidalyti ir patarimais apsikeisti gali kolegėmis tapusios mama su dukra. Jūratės darbai Linai įtinka – vestuvine mamos daryta puokšte iš astrų dukra liko patenkinta.
Puokštininkė
Giedrė Vasilijevaitė verslu Jurbarke užsiima jau dešimtmetį. Tačiau gėlės jos versle atsirado prieš porą metų, kaip ir daugelis dalykų Giedrės gyvenime – stebuklingai, netyčia, nepastebimai. Prekiaudama papuošalais ir suvenyrais verslininkė girdėjo, kaip žmonės pirkdami dovanas tariasi, kokias gėles reikėtų pirkti. „O kodėl man jiems gėlių nepasiūlius įsigyti čia?“ – pamanė ji. Mieste nusižiūrėjusi gėlių tiekėjus paprašė atvežti rožių. Pora kibirų su rožėmis greit ištuštėjo.
Klientai pageidavo puokščių. Nieko bendra su gėlėmis, išskyrus meilę joms ir namuose auginamas širdžiai džiuginti, Giedrė iki tol neturėjo, tačiau būdama gana drąsi ėmėsi kurti puokštes taip, kaip jai atrodė gražu. Gražu buvo ne tik jai – klientai grįždavo, rekomenduodavo Giedrės puokštes draugams.
G. Vasilijavaitės parduotuvės kieme esantis vėsus sandėlys pasirodė labai tinkamas prekiauti gėlėmis, o uždarius prekybos vietą Marijampolėje atliko baldų, tad viskas klostėsi paprastai ir sklandžiai. Prekybos vieta greit prisipildė gėlių ir įvairių smulkmenų puokštėms daryti. Giedrė greit pagarsėjo kaip puokštininkė, retai kas nuperka paprastą gėlės žiedą.
„Puokščių idėjos gimsta spontaniškai. Nebijau jose naudoti netradicinius daiktus. Užsakovo išklausinėju, kokiam žmogui gėlės skirtos, kokia jo profesija, kuo domisi. Pasiteirauju netgi plaukų spalvos“, – juokiasi Giedrė, susikurianti žmogaus, kuriam skirtos gėlės, paveikslą ir komponuojanti jam puokštę. Taip jose atsiduria žirklės, teptukai, varžtai, viela, jau nekalbant apie saldainius ar šampano butelį. Daiktai į puokštes keliauja ir iš ūkinių prekių parduotuvės, ir iš rūsio, ir iš sendaikčių turgaus.
Tobulumo siekianti krapštukė, kelianti didžiulius reikalavimus sau ir savo darbams, gali dirbti ir vakarais, ir naktimis. Jei reikia, dėl vienos detalės nuvažiuoja ir į Kauną, o klientą su puokšte pasitinka ir šeštą valandą ryto. Giedrę dažnai galima sutikti ir pievose – jos puokštėse gausu lauko gėlių, smilgų. Ji pirmoji Jurbarke pasiūlė gėlių krepšelius ne laidotuvėms, o šventėms. Įvairaus dydžio pinti krepšeliai su spalvingomis gėlėmis, saldainiais, vaisiais, gėrimais tapo labai populiarūs.
Giedrė nebijo laužyti taisyklių ir tradicijų, pratina žmones prie įdomesnių puokščių. Savamokslė floristė sako nepasigendanti mokslų – viskas ateina savaime, iš gyvenimo. Puokštės išsilaiko ilgai, nes gėlės į G. Vasilijevaitės saloną atkeliauja kiekvieną dieną ir yra šviežios.
Apie drąsią ir kūrybingą gėlininkę informacija sparčiai plinta. Užsakymai jubiliejams ir vestuvėms plaukia iš visos Lietuvos ir užsienio. Beveik visų Jurbarko krašto sodybų ir pilių turėklai ir durys jau puošti Giedrės gėlėmis, ankštame parduotuvės kiemelyje įsispraudžia puošimo laukiantys „Hammeriai“ ir limuzinai, internetu skrieja puokščių užsakymai iš užsienyje gyvenančių lietuvaičių.
Dar viena Giedrės siūloma naujovė – puokščių pristatymas į namus, su trimito muzika. Didysis verslininkės pagalbininkas – dvylikametis sūnus Edvinas. Vaikinukas darbu nesiskundžia, nors kartais tenka keltis anksti, atsisakyti atostogų ar per vieną dieną pasveikinti 8 žmones. Iš uždirbtų pinigėlių jau nusipirko naują instrumentą. Jaunesnysis Giedrės sūnus Simas mielai mamai padeda prekiauti mugėse.
„Gėlės yra verslas, bet labai mielas širdžiai, leidžiantis atsiskleisti kūrybiškumui ir išvaikantis nuobodulį“, – sako Giedrė, svajojanti apie grandiozinį projektą – gigantišką statulą iš gėlių ar didelio pastato puošybą, kurią dovanotų miestui.
Jūratė Stanaitienė
