Buvę gyvulininkystės kompleksai, daržinės, karvidės, mėšlidės, mechaninės dirbtuvės ir kitas griuvėsiais jau seniai virtęs kolūkinis turtas ir mums patiems, ir mūsų svečiams badyte bado akis, kelia grėsmę žmonėms ir aplinkai. Kaip užgydyti valstybinėje žemėje atsivėrusias piktžaizdes, palikta spręsti savivaldybėms.
Sovietmečio palikimu susirūpinta 2008 metais, kai Aplinkos ministerijos užsakymu buvo parengta apleistų statinių likvidavimo programa ir sukurta šių statinių informacinė duomenų bazė, į kurią savivaldybių darbuotojai buvo įpareigoti suvesti duomenis apie griūvančius pastatus. Tuomet visi apleisti pastatai buvo nufotografuoti, nurodytos jų buvimo vietos, aprašyta būklė. Aplinkos ministerija ragino savivaldybes kuo greičiau pripažinti tokius pastatus bešeimininkiais ir žadėjo skirti lėšų jiems nugriauti bei teritorijai sutvarkyti.
Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Pakštaitienė tikina, kad tai nėra lengva procedūra. Apleistus žemės ūkio pastatus daugiausia valdo pajininkai, kurių yra dešimtys. Visų pajininkų surasti beveik neįmanoma – nemažai jų jau yra mirę, išvykę gyventi į kitas vietoves, o vienam arba keliems pajininkams teismas negali priskirti pastato be kitų pajininkų sutikimo. Nesant pastato savininko, nėra iš ko pareikalauti, kad jis būtų tvarkomas ir prižiūrimas.
Kad statinys neturi šeimininko, gali pripažinti tik teismas. Iki kreipiantis į jį, savivaldybė privalo pastatų savininkų ieškoti per spaudą – du kartus skelbimas, raginantis savininkus atsiliepti, dedamas į rajono laikraštį, o nesulaukus jokios žinios skelbiama dar ir respublikinėje spaudoje.
„Atlikę šias procedūras, dar kreipiamės į Registrų centrą, klausiame, ar pastatas nėra įregistruotas kieno nors vardu. Yra buvę, kad žmonės atsiliepia ir įregistruoja savo nuosavybę. Taip atradome Gystėnų fermų savininką, panašus atvejis buvo ir Juodaičių seniūnijoje. Bet kai pastatai visiškai nugriuvę ir nebetinkami naudoti, jų niekam nebereikia”, – sakė R. Pakštaitienė.
Savivaldybės administracija į teismą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu jau kreipėsi keturis kartus. Du sprendimai buvo priimti 2008 metais, po vieną – pernai ir šiemet. Iš viso rajone bešeimininkiais jau yra pripažinta 90 pastatų, iš jų 77 – žemės ūkio paskirties. Bene visi jie virtę griuvėsių krūvomis, nes kolūkių turtą išsidaliję pajininkai nežinojo, ką su tokiais monstrais daryti, ir išsinešiojo juos po plytą.
Daugiausia tokių pastatų, pasak R. Pakštaitienės, yra Skirsnemunės, Raudonės ir kai kuriose kitose seniūnijose.
Skirsnemunės seniūnas Vladas Vainauskis sakė kasmet skaičiuojantis griūvančius pastatus. „Dabar naujų jau neatsiranda – buvusiuose Skirsnemunės ir Vytėnų kolūkiuose yra po dvi griuvėsiais virtusias gamybines bazes. Dabar ten kėpso tik gelžbetoniniai stulpai – jokios realios vertės tie pastatai nebeturi”, – tikino seniūnas. Pasak V. Vainauskio, vieni žmonės dar pripažįsta, kad iš kolūkio buvo paveldėję dalelę runkelių sandėlio ar pašarų cecho, kiti tvirtina nieko nežinantys. Seniūnas mano, jog tie, kurie jautė, kad jiems kažkas dar priklauso, ką buvo galima pasiimti, tą jau ir pasiėmė, o likę griuvėsiai niekam nereikalingi.
Kiek iš viso rajone yra pastatų vaiduoklių, savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus specialistai kol kas tiksliai pasakyti negali. Šiuo metu ieškomi 35 pastatų savininkai, jei jie neatsilieps, savivaldybei vėl teks kreiptis į teismą, kad likimo paliktų pastatų liekanas būtų galima pripažinti bešeimininkiu turtu. Priėmus tokį teismo sprendimą, už savininkų neturintį turtą atsakinga tampa savivaldybė.
Pasak R. Pakštaitienės, pranešimų apie neprižiūrimus statinius gaunama nuolat – ir iš seniūnų, ir iš gyventojų. Neseniai buvo pasiūlyta bešeimininke pripažinti Smukučių užtvanką. Kai statinys griūva, o jo remontuoti nėra kam, tai vienintelė išeitis. Tik menka dalis bešeimininkiais pripažintų pastatų dar tinkami naudoti ir gali būti privatizuojami. Pasak R. Pakštaitienės, į privatizuojamų objektų sąrašą bus siūloma įtraukti sandėlį Pilies I kaime.
„Džiaugiamės, kad visi griūvantys pastatai yra toliau nuo pagrindinių kelių ir gyvenviečių, dėl to nekelia grėsmės žmonių gyvybei”, – prisiminusi tragediją, per kurią buvo sužeista vienuolika čekų dviratininkų, sakė R. Pakštaitienė. Pasak specialistės, savivaldybė dabar intensyviai ieško galimybių likviduoti griuvėsius ir sutvarkyti teritoriją. Vieninteliam Papiškių gamybiniam centrui, esančiam Panemunių regioninio parko teritorijoje, sutvarkyti savivaldybė jau yra sudariusi sutartį su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba. Penkių pastatų nugriovimo ir aplinkos sutvarkymo projektui finansuoti ketinama skirti lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
Bet tai nereiškia, pasak R. Pakštaitienės, kad neieškoma kitokių sprendimo būtų. Kadangi lėšų griuvėsiams likviduoti ir buvusių pastatų aplinkai tvarkyti rajono biudžete nėra, tikimasi, jog atsiras norinčiųjų juos nugriauti už medžiagų vertę.
„Savivaldybė buvo paskelbusi konkursą šešiems Veliuonos seniūnijos gamybiniams pastatams nugriauti ir dujų rezervuarams mieste likviduoti. Kol kas dar vyksta derybos, todėl rezultatų skelbti negalime”, – teigė R. Pakštaitienė.
Tačiau specialistė neslepia, kad susidomėjimas konkursu buvo didžiulis. Tokiu pat būdu savo problemas bando išspręsti ir kitų rajonų savivaldybės. Teigiama, kad griauti pastatus už medžiagas apsimoka dėl paklausių betono atliekų ir brangstančio juodojo metalo laužo.
Lietuvoje yra daugiau kaip 9 tūkst. apleistų, griūvančių arba griuvėsių krūvomis jau virtusių pastatų. Apie 80 proc. jų – žemės ūkio paskirties.
Daiva BARTKIENĖ
