Mokyklinis skambutis, rytoj sukviesiantis vaikus į klases, praneš apie atėjusį rudenį, pradės naujus mokslo metus. O Jolita Mockaitienė, Eržvilko gimnazijos socialinė pedagogė, ir savo metus skaičiuoja Rugsėjo 1-osiomis.
Mokykla nenuvylė
Mokytoja laukė rugsėjo, ji pasiilgo mokyklos – to nenutrūkstančio besikeičiančio vyksmo, judėjimo, pamokų spengiančios tylos ir daugiabalsio pertraukų šurmulio, kuris tik prašalaičiui gali atrodyti chaotiškas. Lydintieji jaunimą pažinimo keliu atpažįsta mokyklos šurmulyje kiekvieną garsą, o savo ugdytinių akyse įžiūri ir vaikišką patiklumą, ir pasišiaušusią paauglystę, ir jaunatvišką maksimalizmą.
„Mano visas darbinis gyvenimas – pedagoginis, ir metai man prasideda rugsėjį“, – sako Eržvilko gimnazijos socialinė pedagogė J. Mockaitienė. Mokykloje ji dirba jau 25-erius metus, tačiau ne tik juos skaičiuoja Rugsėjo 1-osiomis, bet ir tuos, kai pati dar buvo mokinė. Ir tada mokykloje Jolitai patiko – ji buvo aktyvi, mėgo suktis tarp žmonių, o būdama vyresnėse klasėse manė, kad jau neblogai pažįsta mokytojo darbą ir kad jai jis tiktų. Pasirinko pedagogės kelią ir nenusivylė.
Pirmiausia Klaipėdos universitete baigė ikimokyklinio ugdymo programą, vėliau Šiaulių universitete įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę, o paskui, vėl Klaipėdoje, studijavo socialinę pedagogiką. Paskutines studijas lėmė, pasak Jolitos, pasikeitęs laikmetis, o studijų kryptis atspindi ir pokyčius mokykloje. Dirbusi ir darželyje, ir su pradinukais, 2002 m., kai ugdymo įstaigose radosi socialiniai pedagogai, J. Mockaitienė pradėjo dirbti Eržvilko gimnazijoje.
Moko gyventi visuomenėje
Socializacija apibūdinama kaip socialinės patirties perėmimas ir atgaminimas dirbant ir bendraujant, individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe. Tačiau, pasak J. Mockaitienės, ši sąvoka apima labai daug, o socialinio pedagogo pareigybė labai plati. Visais laikais žmogus buvo ir yra sociali būtybė, tačiau vienaip buvo baimės visuomenėje, kitaip laisvoje, keliančioje žymiai daugiau iššūkių. Tapsmas socialine būtybe – sudėtingas, visą gyvenimą besitęsiantis procesas, vykstantis ir stichiškai, ir, ypač mokykloje, kryptingai.
„Mes turime vaikui padėti integruotis, pritapti, prisitaikyti nuolat kintančioje aplinkoje. Vaikai į mokyklą ateina iš skirtingų šeimų, jiems reikia pritapti bendraamžių būryje, išmokti taisyklių būti su bendruomenės nariais, ir būti taikiai“, – sako Eržvilko gimnazijos socialinė pedagogė.
Anksčiau mokyklose socializacijos klausimus ir problemas spręsdavo klasių vadovai, dalykų mokytojai, bet dabar, pasak J. Mockaitienės – kitokios problemos ir aplinkybės, iš kurių jos kyla. Tėvų išvykimas, globojami vaikai, socialinės rizikos ir socialiai remiamos šeimos – kasdien su tuo susiduria ir vaikai, ir mokytojai.
„Ir socialinio pedagogo funkcijos kito – kažkada tvarkėme nemokamo maitinimo skyrimą, supirkdavom vaikams mokyklines priemones, rinkdavome labdaras nepasiturintiems… Socialinis pedagogas buvo aprūpintojas, o laiko bendrauti, organizuoti renginius, įtraukti vaikus į veiklas likdavo mažai“, – pasakoja J. Mockaitienė.
„Labai svarbu atrasti ir įtraukti vaikus į tokias veiklas, kokios jiems patiktų. Jaunimui patinka muzika, todėl gimnazijoje buvo jau dvi muzikinės grupės. Groję vaikai jau užaugo, jau studentai, bet kai kurie tebegroja. Su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ grupe statome spektaklius – puikiausia prevencija prieš smurtą, žalingus įpročius yra meno, kūrybos kalba“, – neabejoja socialinė pedagogė.
J. Mockaitienė dar vadovauja Eržvilko gimnazijos jauniesiems šauliams – nuo pat būrelio įsteigimo 2004 metais, taip pat koordinuoja mokinių tarybos veiklą.
Duoti, kas geriausia
„Labai retai socialinis pedagogas dirba su vaiku vienas, nebent tai būtų individualus pokalbis. Esi tik pagalbininkas – mokytojų, tėvų, klasių vadovų, netgi seniūnijos. Visada telki komandą. Manau, kad man tai pavyksta, jaučiu administracijos palaikymą, mokytojų – juk mūsų visų reikalas yra duoti vaikui tai, kas geriausia. O geriausi mokytojai – ir vaikams, ir tėvams – yra tie, kurie ne tik pamokas veda, bet ir daugiau“, – sako J. Mockaitienė.
Nors pamokų, dabar vadinamų kontaktinėmis valandomis, socialinė pedagogė neturi, bendrauti su vaikais – jos darbas, ir spręsti jų problemas. „Į mano kabinetą vaikai ateina pabūti. Labai retai pasako: aš turiu problemą. Bet kai jie būna, kalbasi, supranti, kodėl atėjo: ar jiems kas nors labai gerai, linksma, ar turi kokių nors bėdų“, – pasakoja socialinė pedagogė.
Vaikams trūksta bendravimo, dėmesio, meilės, jie jautriai reaguoja ir į nepriteklius šeimoje, ir į socialinę nelygybę visuomenėje. Iš čia ir netinkamas elgesys, neadekvatūs poelgiai – problemos, kurias neretai tenka spręsti socialinei pedagogei. „Bet pedagogų galimybės gana ribotos, mūsų darbas apsiriboja pokalbiu, auklėjimu. Visada taip būdavo, tačiau dabar mokyklos, visuomenės ir šeimos reikalavimai vaikui neretai nesutampa“, – savo darbo specifika dalijasi J. Mockaitienė.
Diena – sąsiuvinyje
Eržvilko gimnazijos socialinės pedagogės darbo diena surašyta į didelį sąsiuvinį, net ir vaikai žino, kad „sociukė“ vaikšto su žaliu sąsiuviniu. Jame – suplanuota veikla, pastabos apie vaikų tarpusavio santykius, problemos, konfliktai, lankomumas, pažangumas – daugybė visokių reikalų. Daug reikalų J. Mockaitienė sako išsprendžianti koridoriuose, nes pertrauka – socialinio pedagogo laikas: „Eini koridoriumi ir matai vaikų nuotaikas, ir iškart supranti, ar viskas gerai. Pertrauka – mano laikas, tik labai maža tų dešimties minučių. Tokia jau dabar mokykla: pamoka, pertraukytė, pamoka, pertraukytė, vėl pamoka – ir vaikus išveža. Tačiau pažįstu vaikus – manau, kad pasikalbam atvirai, ir jų tėvus – kai kurie yra buvę mano mokiniai, tai irgi padeda dirbti.“
Problemų sprendimas – ne pats lengviausias darbas. Socialiniai pedagogai net mokomi, kaip atsiriboti ir neparsinešti tų problemų namo, į savo gyvenimą. „Bet kaip kada išeina… Be to, pasirinkęs mokytojo darbą turi žinoti, kad dirbsi daugiau nei trunka pamoka“, – sako 25-erius metus mokykloje dirbanti moteris.
Daug šviesos
Paklausus apie šviesiąją socialinio pedagogo darbo pusę, Jolitai galvoti nereikia: „Aš labai mėgstu šį darbą, todėl jis man šviesus. Padedi vaikui, kreipi jį į šviesos pusę, matai, kaip vaikas auga, stiprėja kaip žmogus, ir jau pats sugeba spręsti savo problemas. Vaikiškos mokyklinės problemos išsprendžiamos, nė vienas be jų neužaugame, o vaikai visi yra geri.“
Mokytojas privalo turėti laiko ir sau. Eržvilko gimnazijos socialinė pedagogė laisvalaikį skiria dainavimui. Jolita nuo 2000-ųjų dainuoja Jurbarko kultūros centro moterų chore „Lelija“. Repeticijos, koncertai, kelionės, bendravimas su kolektyvo moterimis ir su kitais kolektyvais – įspūdinga patirtis ir tokia pat miela veikla, kaip ir darbas mokykloje.
„Mokytojo darbe daug šviesių akimirkų. Mažesnieji atbėga koridorium ir apsikabina, paskui, jau baigę mokyklą, aplanko, atvažiuoja net į namus“, – šviesos temą tęsia socialinė pedagogė Jolita.
Ar patartų savo vaikams rinktis pedagogo kelią, dviejų jau suaugusių sūnų mama sakė: „Mano jaunesnysis tarnauja karinėse jūrų pajėgose, o vyresnįjį, kuris turi jau ne vieną specialybę, bet vis dar ieško savęs, paraginu eiti į mokyklą – su jaunimu darbas nemonotoniškas.“
Danutė Karopčikienė
