Ona Zaleckienė savo vardą gavo dar tuomet, kai jis buvo vienas populiariausių. Interneto platybėse randame, kad, pavyzdžiui, 1932-aisiais Onomis buvo pakrikštyta per tūkstantį mergaičių, o mūsų laikais šis šventas vardas per metus tenka vos porai dešimčių naujagimių. Tačiau moteris tvirtina, kad laimę atneša ne vardas, o pats žmogus ją susikuria.
Ir šįmet švęsti Oninių jurbarkietė su šeima važiavo į mylimąją Dzūkiją. Nors Leipalingio bažnyčia jau nebeatrodo tokia didelė kaip vaikystėje, šv. Onos atlaidai joje – iki šiol patys gražiausi.
Nors ir dabar sulaukia būrio sveikintojų, gyvi vaikystės vardinių prisiminimai. „Per šventą Oną rugiai jau nupjauti – jau pabaigtuvės. Onų buvo labai daug, ir visoms pjovėjai nupindavo po rugių vainiką ir dovanodavo puokštę jurginų. Ir man, tokiai paauglei! Paskui susėsdavom ratu rugių lauke tarp sustatytų gubų, vaišindavomės ir dainuodavom. Oi, kaip gražiai visi dainuodavo! Ir visada pradėdavo šita daina – „Subatos vakarėly…“ – pasakoja Onutė ir uždainuoja – taip pat, kaip vaikystėje, kai per rugiapjūtę kolūkyje eidama paskui tėtį statė rugių pėdus.
O paskui papasakoja iki graudulio gražią savo tėvelių ir savo vardo istoriją.
Veronika Radzvilavičiūtė iš Radzvilonių kaimo ir Juozas Vidūnas susitiko prie Avirio ežero, kur vasaromis aplinkinių sodžių vaikai sugindavo ganyti gyvulius. Ketveriais metais jaunesnę piemenaitę Juozas pamilo ir, kai abu sulaukė pilnametystės, norėjo vesti. Tačiau tėvai pasakė griežtą ne: vaikinas buvo dailus ir mokytas – baigęs keturis skyrius, o mergaitė kurčia nuo vaikystės. Iš sielvarto Juozas tvarte tarp gyvulių iškėlęs rankas meldėsi, paskui – išėjo į vienuolyną Marijampolėje. Bet vienuolio įžadų nedavė – po trejų metų sugrįžo ir su mylimąja nunešė užsakus į Leipalingio bažnyčią.
Pradžia lengva nebuvo: iš namų savo dalies Juozas negavo, bet abu buvo išmokę – ir neprastai – kriaučiaus amato, tad ūkininkai graibstė gerus siuvėjus iš kaimo į kaimą, iš vienų namų į kitus. Paskui Radzvilonyse pasistatė savo namus, susilaukė trijų sūnų ir dukrelės. Bet Onutė augo tik su dviem broliais.
„Mano vyriausiasis brolis Juozas būdamas devynerių susirgo meningitu ir mirė liepos 26 d., per Onines, todėl aš esu Ona, nors gimiau rugsėjį. Bet net pradinėse klasėse nežinojau, kad mano vardas Ona – visi vadino Onute. Mūsų giminėj – kas antra Ona, ir klasėje buvome trys. Todėl ir išvažiavusi studijuoti kai išgirsdavau kur Oną, prišokusi klausdavau: kiba jūs dzūkė?“ – pasakoja O. Zaleckienė.
Leipalingio vidurinę mokyklą Onutė baigė labai gerai ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti vokiečių kalbą – norėjo būti mokytoja. „Tik mokytoja. Nors mama man sakė: vaikeli, būk dantų daktarka, tai gerai gyvensi“, – padzūkuodama mamos žodžius atkartoja Onutė.
Daktarka būti Onutė nenorėjo, bet gyveno ir tebegyvena gerai, nes dar tada suprato, kad geras gyvenimas nėra tik apsirūpinimas, bet žmonių santykiai. Ji augo visų mylima, gražiai išpuošta (kriaučių vaikas!) ir, svarbiausia, visada juto, kaip tėvai myli vienas kitą. „Būdami vaikai mes net nesupratome, kad mūsų mama kurčia. Ji puikiai dainavo, kalbėjo keliomis kalbomis. Savo šeimoje, kur augau, aš mačiau tik gerą gyvenimą. O šeima yra visa ko pagrindas“, – tvirtina O. Zaleckienė.
Tokias vertybes atsinešė ir į savo šeimą. Savo vyrą Rimantą Onutė sutiko studentų bendrabutyje vienų Naujųjų metų naktį, baigusi universitetą ištekėjo ir paskui išsirinktąjį atsikraustė į jo gimtąjį Jurbarko kraštą.
Nors mokytoja netapo (perėjo studijuoti bibliotekininkystę), truputį mokytojauti teko – Klausučiuose, Viešvilėje, Raudonėje. Pasak Onutės, vienas malonumas dirbti su vaikais. Paskui įsidarbino savivaldybėje – buvo Bendrojo skyriaus vedėja, paskui Juridiniame skyriuje vyriausiąja personalo specialiste. „Atėjau ne iškart, nes labai bijojau popierių. Bet pakliuvau tarp nuostabių žmonių! Blogų nesutikau – niekur, ne tik savivaldybėje“, – tvirtina O. Zaleckienė. Pati pripažįsta nemėgstanti saldaus melo – geriau karti tiesa. Tokio principo laikėsi ne tik darbe, tai galioja ir namie.
Namus Zaleckai pasistatė Kalnėnuose – taip pasirinko Onutė, nes ši vieta jai priminė tėviškę: smėlis, keliukas ir miškas. Parsivežė šventus dalykus iš tėviškės: „Zingerį“, kuriuo siuvo mama, paveikslą, kuriuo už siuvinius atsiskaitė viena žydų šeima, kryželį, šventųjų paveikslus. Dar – senas nuotraukas, kurios dabar stovi įrėmintos kartu su dukros Neringos, sūnaus Gintaro, marčios Jurgitos ir anūkių Gretos, Ainės, Elžbietos fotografijomis – visi tos pačios šeimos nariai. Gintaras gyvena Jurbarke, o dukra Neringa – jau daug metų Vokietijoje, sugrįžta atostogoms ir pripildo tėvų namus džiaugsmo.
„Savo artimųjų jau neturiu. Pirmoji išėjo mama, paskui per aštuonerius metus visi kiti mano artimieji. Po staigios mamos mirties pradėjau gyventi kitokį gyvenimą – ieškojau, kaip man išgyventi, kaip išsiversti be daktarų, kas sustiprintų mano dvasią“, – sako moteris. Ji atrado Ksaverą Vaištarienę, Polį Bregą, daktaro Kneipo mokymą apie vandenį, kuris daro stebuklus. Onutė lankė „Gyvenimo meno“ mokyklą, domisi Ajurveda, yra natūraliosios medicinos šalininkė.
Moteris nuolat skaito savo sukauptą dvasinę literatūrą, šiuo metu ant stalelio prie jos lovos – monsinjoro Kazimiero Vasiliausko knyga. „Man labai artimos jo mintys. Kaip ir Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai. „Kol dar matau, /Kol dar jaučiu, /Kol dar į kalną mano kelias…“ – cituoja Onutė poetą ir prisipažįsta tose eilutėse įžvelgusi labai daug.
Po 31-erių darbo metų savivaldybėje O. Zaleckienė paliko valstybės tarnybą. „Pamaniau, kad reikia tarnauti sau, ne valstybei. Aš dar tiek daug neperskaičiau, tiek filmų nepamačiau. Galiu dar būti reikalinga žmonėms“, – sako moteris. Baigusi darbinę karjerą ji prisiėmė visuomenines Kalnėnų seniūnaitės pareigas. Atgaivino bendruomenę, buria kalnėniškius, jau kelios šventės įvyko po plačialapėmis buvusios mokyklos liepomis. Ir seniūnaitė Onutė šoko kartu su jaunais iki nakties, o jaunimas, ja pasitikėdamas, prašė ir daugiau rengti diskotekų. Kalnėnų žmones ji sako pamilusi jau seniai, kai į darbą važinėjo autobusu ir jau tada suprato, kokie šilti žmonės čia gyvena.
Nuoboduliu Onutė nesiskundžia, atvirkščiai – jai trūksta laiko. „Visą laiką esu judesy: skaitau, tvarkausi, raviu, bendrauju, važinėju dviračiu, vaikštau su šuniuku… Kai ėjau į darbą, turėjau žymiai daugiau laiko – visos senjorės taip sako“, – abejoti neleidžia veikli ir gyvenimu besidžiaugianti moteris.
Ir dėl laimės neabejoja. Nors yra prietaras, kad į tėvus panašios dukros būna laimingos, o senos nuotraukos išduoda, kad Onutė – tėvo vaikas, ji pati prietarais netiki. „Laimę aš susikuriu pati“, – sako ji. Stiprios moterys laimę kuria ne tik sau.
Danutė Karopčikienė
