Išmintingai pasielgė Skirsnemunės bendruomenė, pakvietusi kartu padirbėti suaugusiuosius ir vaikus – niekas taip nesuartina skirtingų kartų žmonių, kaip bendras darbas.
Prieš keletą metų bendruomenė užsimojo pagrindinėje miestelio gatvėje įrengti skverą. Pavyko, o šiemet baigiamiesiems darbams gavo pinigų iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Finansavimas skirtas bendruomenės projektui „Skirsnemunės bendruomenė – maži ir dideli – veikime kartu“, kurio pavadinimas viską ir pasako: kartu. Bendruomenė surengė stovyklą, kurioje vaikai ir suaugusieji: mamos, močiutės, tėčiai, kiti aktyvūs kaimo bendruomenės nariai kartu dirbo ir pramogavo.
Dieną, kai buvo numatyta sodinti gėles, vaikai rinkosi prie mokyklos, rikiavosi po du ir ruošėsi eiti – pirmiausia pas Niną Jonaitienę gėlių, paskui į skverelį. Skirsnemunė ilga, reikia kirsti daug gatvių ir ne visos turi šaligatvius. Kad kelionė būti sklandi ir saugi, eisenai vadovavo Eimanto mama Raimonda Vaičaitytė, garsiai skambėjo jos komandos: pažiūrėti į kairę, į dešinę, eiti tiesiai ar sukti.
Smagu eiti per miestelį kartu, pasišnekant. Vaikai papasakojo, kad į kibiriukus, kuriuos nešasi, renka akmenėlius skvero takeliams išpilti, kad stovyklautojai – ir mamos su močiutėmis! – visi kartu mokėsi daryti molinius ąsotėlius ir kitokius rankdarbius, buvo ekskursijoje Jurbarko vandenvietėje, Kauno zoologijos ir botanikos soduose, o dar važiuos į Nidą. Kai kurie vaikai prisipažino, kad dar niekada nėra sodinę gėlių.
Prieiname Julijos Galbogienės sodybą. Julija – poetė ir Skirsnemunės teatro artistė – irgi dalyvauja bendruomenės stovykloje kartu su anūke Ugne. Matyti kieme augantis Julijos sodintas beržas, o vartai – sūnaus statyti. Julija dar pasidžiaugia naujais kaimynais, kurie įsikūrė gretimame name – puiki jauna šeima, ir pasakoja, kad pastaruoju metu miestelis labai atjaunėjo ir išgražėjo. Tuo rūpinasi ir seniūnija, ir bendruomenė, ir aktyvūs skirsnemuniškiai.
Pasišnekučiuodami, pasidairydami traukia toliau. Taką į bažnyčią žino ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Apeidamos ant šaligatvio pastatytą bidonėlį, laukiantį pieno surinkėjų, moterys pasišneka, kad karvių Skirsnemunėje belaiko tik ūkininkai. Kitų sodeliuose ganosi ožkos ir jau sirpsta žagarvyšnės. Mindaugas pasipasakoja, kad po stovyklos važiuos pas pusbrolį į Telšius, o Julijos anūkė su savo drauge Diana pasigiria mėgstančios apvažiuoti dviračiais miestelį. Septynmetės Nedutės mama Virginija Mockaitienė pasidžiaugia, kad smagu padėti bendruomenei, papuošti miestelį ir kartu su vaikais dalyvauti įvairiose veiklose. Virginija – viena iš tų aktyvių, bendruomeniškų skirsnemuniškių, prisidedanti ir prie bendruomenės, ir prie kultūros centro renginių.
Bendruomenės projekto vadovė Ilona Ruškytė jau pasibaigus stovyklai pasakojo, kad skirtingose veiklose dalyvavo nevienodai bendruomenės narių: į talkas kartu su vaikais daugiausia atėjo jauni – tėčiai ir mamos, į rankdarbius – močiutės, į ekskursijas važiavo ir tėvelių, ir močiučių. „Kvietėme visus, juk esame bendruomenė, ir kas norėjo, dalyvavo. Manau, kad pasiteisino mūsų sumanymas – suvesti skirtingas kartas. Tikiuosi, kad visi, kurie dalyvavo, liko patenkinti“, – sakė I. Ruškytė.
Jonaičių sodyboje klesti gėlės. Sodybos šeimininkę Niną Jonaitienę vaikai puikiai pažįsta, nes dažnai užsuka į biblioteką. O dabar atėjo pas bibliotekininkę gėlių – senobinių, pasak jos, bijūnų. Dar juos vadina pinavijomis, o Šimkaičių krašte, iš kur Nina kilusi, – tobrais.
Bijūnų šeimininkai jau prikasę ir pridėję vežimaitį, ir dar reikia iškasti, nes skveras nemažas, gėlių reikia daug. Besidarbuojant N. Jonaitienė pasakoja, kad bijūnai turi vaistinių savybių – ramina nervus, o dėl gražumo dabar madinga tuos didžiulius žiedus dėti į nuotakos puokštę. „Gėles patariama sodinti atsižvelgus į mėnulio fazę. Bet ne su mėnuliu, o su meile reikia sodinti“, – apibendrina gėlininkė.
Gėlių nupirkta ir iš projektui „Skirsnemunės bendruomenė – maži ir dideli – veikime kartu“ skirtų pinigų. Daugybę dėžučių su žydinčiais vazonėliais mažieji talkininkai mikliai atnešė į skverą ir sustatė prie akmeninės sienelės. Bendruomenės pirmininkės Editos Lendraitienės veide pasirodė rūpestis: kaip tokią gausybę surūšiuoti ir tvarkingai susodinti pagal iš anksto sudarytą planą? Bet viskas vyko sklandžiai – per talkininkų rankas vazonėliai keliavo į jiems skirtas vietas. Kaip iškasti duobutes, kad žemė atgal nesubyrėtų, kad augalėlių šaknys gražiai atgultų, mažuosius pamokė ir kartu su vaikais kasė Antanas Jonaitis.
Ugnės močiutei Julijai beliko žiūrėti ir gėrėtis. „Talkoj dirbti smagu! – džiaugėsi ji ir prisiminė savo vaikystę. – Kai buvom vaikai, irgi eidavom prie šienapjūtės, rugiapjūtės, prie vasarojaus atmėtymo – vaikai dabar nebemoka tokių darbų ir tokių žodžių nebežino. Paskui būdavo pabaigtuvės: dainos, šokiai, vaišės.“
J. Galbogienė užaugino sūnų ir dukrą ir džiaugiasi, kad abu vaikai įsikūrę Skirsnemunėje, su sūnaus šeima gyvena kartu. Trys anūkės – Augustė, Austėja ir Ugnė auga močiutės akyse.
Vaikams ir anūkėms Julija parodė ir savo tėvelių gimtas vietas – Liepalotus Šakių rajone, nors pati jau yra skirsnemuniškė, ir jos vaikų šaknys Skirsnemunėje. „Savo tarmę jau pamiršau – kapsais mus vadino. Anykščiuose dar esu gyvenusi ir dirbusi – anykštėnų tarmę mokėjau. Apie dailę ir literatūrą vis svajojau, o buvau buhalterė“, – pasakojo Julija.
Savo svajones Julija įgyvendina dabar, būdama jau močiutė – kuria, yra išleidusi eilėraščių knygelių. Išėjusi į užtarnautą poilsį neužsidaro namie, bet yra aktyvi bendruomenės narė. Todėl ir šis projektas, subūręs skirtingų kartų skirsnemuniškius prasmingoms veikloms ir bendravimui, Julijai įdomus.
Dar viena graži erdvė Skirsnemunės miestelyje, džiuginsianti visus, ypač tuos, kurie savo rankomis skverelyje gėles sodino. Toks šio projekto rezultatas, bet ne vienintelis. Pabūti kartu mažiems, jauniems ir vyresniems, kartu dirbti, kurti, sportuoti, keliauti, vieniems kitus pažinti – pažinus ateina bendruomeniškumo jausmas, skirtingų kartų tarpusavio supratimas, pagarba.
Danutė Karopčikienė
