Atjaunėjo senoji Smalininkų ąžuolų alėja – praėjusią savaitę joje pasodinta per dvidešimt naujų medelių. Sodinti ąžuolus šeimos ir tautos vienybei smalininkiečius pakvietė bendruomenė ir seniūnija.
Rūpinasi išsaugoti
Įspūdingoji, vienintelė tokia Lietuvoje ąžuolų alėja – valstybės saugomas gamtos paminklas, bet labiausiai jį išsaugoti rūpinasi patys smalininkiečiai. Smalininkų bendruomenės centras jau ne kartą kvietė gyventojus sodinti ąžuoliukus ir atnaujinti senąją alėją.
Prieš kelis šimtmečius – XVIII a. pr. – XIX a. pab. – pasodinti medeliai jau seniai užaugo drūtakamieniais, plačiai išsikerojusiais, šakomis dangų remiančiais galiūnais. Deja, ir jie ne amžini.
Apie 1,3 km per miestą besitęsiančioje alėjoje dar galima suskaičiuoti apie 170 ąžuolų, bet yra ir tuščių vietų. Kai kurių galiūnų kamienai jau prieš keletą metų sustojo išmoningomis skulptūromis Smalininkų parke.
Praėjusį ketvirtadienį sodinti ąžuoliukų suėjo smalininkiečių šeimos. Gražu ir prasminga Smalininkų simboliu tapusioje alėjoje sodinti ir auginti ąžuolą – savo šeimos ir tautos vienybės ir stiprybės simbolį.
Seniūnijos kieme ąžuolų sodintojus pasitiko seniūnas Saulius Jarutis. Bendruomenės pirmininkė Vanda Stonienė džiaugėsi gausiu būriu susirinkusiųjų ir skaičiavo, ar užteks sodinukų – kiekvienai šeimai po vieną. Užteko, nes seniūnijos darbininkai buvo prikasę 17 ąžuolaičių – savaime išdygusių ir jau šiek tiek paūgėjusių žemės ūkio paskirties pievose. Dar šešis dovanų atvežė Jurbarko miškų urėdijos Viešvilės medelyno viršininkė Dalia Mačiežienė.
Bendruomenės pirmininkei palinkėjus smagiai padirbėti ir pabendrauti, o pasodintus ąžuolus apgaubti rūpesčiu, sodintojai patraukė į miesto pagrindinę – Nemuno – gatvę, kur ties Vidkiemiu prasidėjusi ąžuolų alėja tęsiasi Viešvilės link. Kiekviena šeima pati išsirinko vietą savo ąžuolui, kasė duobes, sodino, rišo, liejo. Medį sodinti – nekasdienis darbas ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Pasimokyti buvo ko ir iš ko: vaikus mokė tėveliai, patarimų negailėjo viešvilietis aplinkosaugininkas Andrius Šašys. Pasikonsultuoti buvo galima ir su profesionalais, nes pasodinti senojoje alėjoje savo šeimos medį kartu su šeimomis atėjo miškininkai Edmundas Mačieža, Rima Majoravičienė.
Sodino kelios kartos
Į bendruomenės kvietimą atsiliepė ir jaunos šeimos, ir vyresnieji smalininkiečiai. Ir ne tik šeimos – savo ąžuoliukus ąžuolų alėjoje nuo šiol turės kultūros centras, bendruomenė, seniūnija ir net kaimynai – Viešvilės bendruomenė.
Kai kuriuos medelius sodino net trys šeimos kartos. Artūras Matukaitis ąžuolą sodino kartu su sūnaus šeima – Robertu, Agne ir jų pirmagimiu Jokūbu. Irena ir Kęstutis Bialogloviai atsivedė anūkę Nią, ir besodinant senelis jai papasakojo apie Atgimimo ąžuolyną, sodintą prieš kelis dešimtmečius ir gražiai bujojantį netoli mergaitės namų.
Gražios galimybės auginti ąžuolų alėjoje savo medį nepraleido Žaneta ir Virginijus Gribauskai. Vyresnėlį sūnų jau užauginę ir iš namų išleidę, medelio sodinti atėjo su jaunėliu: Smalininkai – keturmečio Vainiaus gimtinė, tegul kartu su juo čia auga ir šeimos ąžuolas.
Tik prieš kelis mėnesius Smalininkuose įsikūrė „Skalvijos“ vaikų globos namų „Draugystės“ šeimyna. Vaikai jau praaugę, ir čia nebe pirma jų gyvenamoji vieta, o pasodintas simbolinis ąžuolas galėtų suteikti stabilumo, namams jaukumo, santykiams – šilumos. „Draugystės“ šeimynoje aštuoni vaikai, bet atėjo tik Andželika, Andrėja, Aistė ir Vanesa su auklėtoja. Mergaitės buvo linksmos, sakė, kad ąžuoliuką sodina pirmą kartą. Pasodinusios pririšo prie medžio kortelę su savo šeimynos pavadinimu, kad ir pačios atsimintų, ir kiti žinotų, kieno ąžuolas čia auga.
Laminuotas korteles su įrašytais vardais organizatoriai buvo paruošę visiems, iš anksto užsiregistravusiems sodinti ąžuolus. Visiems akcijos dalyviams įteiktos ir padėkos už norą puoselėti ąžuolų alėją, linkėta, kad šeimos ąžuolas augtų tvirtas ir būtų ilgaamžis. Bendruomenės pirmininkės ir seniūno pasirašytame rašte nurodytos ir GPS koordinatės, kad ir po daugelio metų, kai liauni sodinukai taps drūtakamieniais ąžuolais, nebūtų sunku nustatyti, kuris tavo.
Turi savo medį
Ažnų šeimos ąžuolą sodino keturiese – tėveliai Vita ir Gražvydas bei jų mažyliai – dukra ir sūnus. Trečius metus įpusėjusi Lėja labai rimtai skubinosi padėti tėčiui – tiesė rankeles prilaikyti duobėn įtaisytą medį, o vienų metukų Benediktas vyksmą stebėjo nuo mamytės rankų, dairėsi ir į didelius senuosius ąžuolus.
Kai esi mažas, dideli medžiai atrodo dar didesni. Medžiai pergyvena žmones, ir po šimtmečio ar kelių kas nors užvertęs galvą žiūrės į Ažnų ąžuolą.
Vita ir Gražvydas kartu su vaikais jau yra pasodinę ne vieną medį – praėjusį rudenį sodino savo sodą, o dukrelei Lėjai prie namų pasodinta liepa.
Savo medį turi ir Vita, jis auga parke priešais pastatą, kuriame veikia Smalininkų miesto biblioteka. Vitos medžiui tiek pat metų, kaip ir jai.
Moteris pasakojo, kad kai gimė, Smalininkuose jau buvo tradicija, kad naujagimių tėvai pasodindavo medį – mergaitei eglutę, berniukui berželį. Tokią gražią tvarką gal 1966 m. įvedusi Ona Burneikienė, dabartiniais terminais sakant – tuometinė Smalininkų seniūnė. Tradicija gyvavo keletą dešimtmečių – beveik iki 2000 metų, o medžiai užaugo, ne visi vaikai ir jų tėvai bežino – kuris kurio, bet vis tiek, kaip sakė ir Vita, ir kiti, kurių eglės, beržai ir kitokie medžiai ten auga, labai smagu žinoti, kad turi medį, kuris pasodintas tau.
Mažieji, šiemet kartu su tėveliais sodinę šeimos ąžuolą, tą nepaprastai gerą jausmą įvertins ūgtelėję, vyresni tą pajuto jau dabar. Nepaprastu džiugesiu spindėjo šešiolikmečių dvynių Viktorijos ir Karolio akys. Jie ąžuolą sodino su tėčiu Viktoru Lukošiumi – visi kartu dirbo: kasė, įsodino, pririšo, paliejo. Dvyniai neprisiminė, kad kada nors būtų sodinę medį, o tėtis Viktoras sakė, jog turbūt tik kai buvo maži. O tėvo pamokos, kaip prigyti, įsišaknyti ir būti tvirtam, svarbios juk ir tada, kai mažu savęs nebelaikai.
Danutė Karopčikienė
