Gyvenimas po kriauše nesižvalgant atgal (3)

Kalbėti apie moterų amžių mūsų visuomenėje nepriimta, tačiau toks jubiliejus, kokio šį pavasarį sulaukė jurbarkietė Ona Aldona Macevičienė, nė vienam nepadarytų gėdos. Stipri valia, bendravimas su žmonėmis, domėjimasis viskuo ir džiaugsmą teikiantys pomėgiai O. A. Macevičienei neleidžia paskęsti prisiminimuose, todėl ant jos darbo stalo atverstas kalendorius visada rodo šios dienos datą.

Nepajėgi bėgti – eik pamažu

„Devyni dešimtmečiai – dar ne pabaiga“, – tvirtino Aldona šventinius pietus jai suruošusiems savo bičiuliams sodininkams. Gimtadienio rytmetį užsivedusi automobilį ir apvažiavusi keletą kartų Jurbarką, ji patikrino savo jėgas ir apsidžiaugė, kad šiemet dar galės aplankyti vyro kapą Lukšiuose, nuvažiuoti pas gydytoją, o svarbiausia – apsilankyti naujojoje miesto bibliotekoje. Moteris įsitikinusi, kad jei negali per gyvenimą lėkti, reikia eiti pamažu, pasiramsčiuojant lazdele, tačiau visada tik į priekį, nesustoti vietoje, nesigailėti savęs, atvirkščiai – neleisti surūdyti tai geležiai, kuri tavyje visada buvo.

Nepasiduoti vienatvei ir liūdesiui – toks yra O. A. Macevičienės gyvenimo kredo. Todėl kai vasaros popietėmis jos sodyboje po kriauše susirenka pasikalbėti seni ir nauji draugai, Aldona kaskart perspėja juos nesiguosti dėl kūną kamuojančių ligų, nesiskųsti sunkiu gyvenimu, neapkalbėti kaimynų, prisiminti tik tai, kas praeityje buvo gražu ir gera. Pozityvia nuotaika ji užkrečia ir mokytojus senjorus, ir savo draugus sodininkus, gėlininkus, bitininkus, su kuriais visada pasiruošusi išvažiuoti į ekskursijas, pirma pasišovusi užsiregistruoti į jų rengiamus seminarus ar mokymus.

 Domėjimasis naujovėmis jai ne tik suteikia žinių, bet ir praskaidrina gyvenimą, kuris, pasak O. A. Macevičienės, prasideda tik tada, kai užaugini vaikus, numarini tėvus ir išeini į pensiją. Kai niekur nebereikia skubėti ir niekam nereikia duoti ataskaitų, kai gali gėrėtis šviečiančia saule, žaliuojančiais medžiais, čiulbančiais paukščiais ir džiaugtis kiekviena diena. Net tada, kai jėgos ima sekti.

„Jei negali dirbti fizinio darbo, reikia neleisti aptingti protui, todėl kasdien stengiuosi skaityti, rašyti prisiminimus, pažiūrėti vertingesnes televizijos laidas. Gyventi praeitimi būtų labai nuobodu“, – tikina Aldona.

Likimas lėmė tapti mokytoja

Ją vis dar visi vadina mokytoja, nors paskutinį kartą klasėje ji stovėjo lygiai prieš du dešimtmečius. Atrodo, kad tokie žmonės, kaip O. A. Macevičienė, gimė būti pedagogais, bet jaunystėje ji turėjo kitokių svajonių ir skaudžiai pergyveno, kai pokariu negalėjo jų realizuoti.

Užaugusi giliai tikinčioje, patriotiškai nusiteikusioje tradicinėje zanavykų šeimoje gimnazistė Aldona skaudžiai priėmė pirmąją rusų okupaciją ir su jaunatvišku užsidegimu jai priešinosi. Iškraipytas „Internacionalo” tekstas, tylus pasipriešinimas per Spalio švenčių paradą, gimnazistų „streikas“ Didžiąją Šv. Velykų savaitę įveikė naujosios valdžios kantrybę ir Aldona kartu su devyniais savo klasės draugais 1941 metais buvo pašalinta iš Šakių „Žiburio“ gimnazijos. Nors vokiečių okupacijos metais gimnaziją baigė, vėliau nuolat jautė, kad jos likimas pažymėtas sunkiai panaikinama nepaklusnumo dėme.

Skaudžiausiai tai pajuto 1945 metais, kai pasibaigus karui pabandė Kaune įstoti į medicinos institutą. Sėkmingai išlaikiusi stojamuosius egzaminus mandatų komisijoje išgirdo, kad mokytis negalės dėl „buožinės kilmės“ – tėvai turėjo 9 ha žemės. Nuvažiavusi į Vilniaus pedagoginį institutą išgirdo tą patį, todėl griebėsi vienintelės likusios galimybės – neakivaizdžiai mokytis pedagogo profesijos. Apsiašarojusi sugrįžo į Morkų pradinę mokyklą, kur pradėjo mokytojauti dar 1943-iaisiais, bet baimė lydėjo dar daugelį metų, kol galų gale su vyru išvažiavo į Vilkiją, o 1953 metais paskui Algirdą persikraustė gyventi į Jurbarką.

Ta baimė ir lėmė jai tapti istorijos mokytoja. Kriūkuose, kur dėstė matematiką, vyresnieji kolegos jai pasiūlė ir atlikusias istorijos pamokas. „Patyrę pedagogai nenorėjo jų imti, nes jautė, kad istorija bus klastojama, o man visiškai vis tiek buvo, ką dėstyti – drąsiai ėmiausi pasiūlyto darbo. Ir studijos pakrypo į tą pusę“, – prisimena mokytoja.

Užduotis – likviduoti neraštingumą

Atvažiavusi dirbti į Jurbarką istorijos mokytojos vietą rado užimtą savo buvusios klasės draugės Genovaitės Petraitienės, todėl sutiko tapti vakarinės mokyklos direktorės pavaduotoja, o vėliau buvo paskirta direktore. Tarybų valdžia reikalavo likviduoti karo pasekmes – neraštingumą, pasiekti, kad visi dirbantieji turėtų vidurinį išsilavinimą. O. A. Macevičienė entuziastingai ėmėsi šio darbo: važinėjo po kaimus, ėjo į atokiausias fermas, laukininkystės brigadas, įkalbinėjo žmones mokytis, o vakarais važiuodavo tikrinti, ar vyksta pamokos, ar gerai pasiruošę į jas ateina mokytojai.

Jos klasėse sėdėjo kolūkių pirmininkai, partijos sekretoriai, milicijos viršininkas, o teisės pamokas ji vedė net rajono vyriausiajam prokurorui.

Prisimena, kaip nejauku būdavo eiti į klasę, kurioje mokiniai buvo gerokai už ją pranašesni, bet nuo konfliktų apsaugodavo mokytojos santūrumas ir pagarba daug vyresniems ir kur kas aukštesnes pareigas užimantiems mokiniams.

„Kai po 36 metų darbo vakarinėje mokykloje susiruošiau į užtarnautą poilsį, visi rajono dirbantieji turėjo vidurinį išsilavinimą. Niekas iš manęs neatims neraštingumo likvidavimo nuopelnų“, – pripažįsta mokytoja.

Langas į pasaulį

Dirbti mokyklos direktore nepriklausant komunistų partijai nebuvo lengva, bet prašytis į partiją O. A. Macevičienė nedrįso labai ilgai. Kol saugumo komiteto viršininkas, buvęs bendraklasis Vasiliauskas, paragino Aldoną priimti šį būtiną jai sprendimą. Pati nustebo, kaip lengvai tapo partijos nare ir koks platus langas į pasaulį jai atsivėrė.

„Pergyvenau penkias santvarkas, todėl geriausiai žinau, kad gyvenime sunkiausia įveikti save – persilaužti, kad galėtum eiti į priekį. To, ką įskiepijo tėvai, neįmanoma išrauti su šaknimis, todėl niekur nedingo nei tikėjimas, nei patriotiškumas. Skaudžiai priėmėm permainas, bet žmogus gali prie visko prisitaikyti. Tik dėstant istoriją reikėjo apgalvoti, ką sakai, kad neįžeistum žmonių ir nepadarytum jiems žalos“, – mano mokytoja.

„Žinijos“ draugijai reikėjo lektorių, o Aldona mokėjo lengvai dėstyti mintis, atrinkti svarbiausius ir įdomiausius momentus. Pirmą kartą išvykusi į socialistines šalis, 1982 m. keliavo į Japoniją, Korėją, Filipinus, Tailandą, Vietnamą. Bulgariją ir Rumuniją keitė Turkija, Kreta, Egiptas, Kipras. Draugystės traukiniais išvažinėta visa Sovietų sąjunga, komandiruotės į Čekoslovakiją istorijos mokytojai davė tai, ko niekada neperskaitytum knygose.

„Tais laikais nedaug kas galėjo išvažiuoti į užsienį, ypač – kapitalistines šalis, todėl aš, kaip lektorė, buvau visur laukiama, paskaitų skaityti važinėjau net į Vilnių. Už jas atlyginimo neimdavau, prašydavau kelialapių į užsienį. Taip išnaudojau visas progas – aplankiau net 18 šalių“, – prisimena mokytoja.

Santūrumas jai, tribūnos žmogui, neleido reikštis keičiantis santvarkoms, todėl Vasario 16-osios švęsti, kryžių statyti ir partizanų prisiminimų rinkti grįžo į savo gimtuosius Liepalotus. Mokytojai atrodė, kad darydama tą Jurbarke įžeis jos mokymu patikėjusius žmones, o tėviškėje ją visi pažįsta tokią, kokia iš ten prieš daugelį metų išėjo.

Pedagogė iš pašaukimo

Kad ir kaip skaudžiai Aldona pergyveno likimo skirtą išbandymą, niekada nesigailėjo tapusi mokytoja. Prisimena, kad maža būdama labai mylėjo savo pirmąją mokytoją, o vakarais ant prieklėčio melsdavo Dievulį leisti jai tokia tapti. Ir pati juto, kad myli vaikus, nori su jais būti ir leidžia jiems tai, ko kiti mokytojai negali net įsivaizduoti. Dėl to niekada neatsisakydavo budėti šokiuose ar kartu važiuoti į ekskursijas.

1987 metais išėjusi į pensiją Aldona neužsibuvo namuose. Keletą metų vaikams dėstė istoriją Vytėnų pagrindinėje mokykloje – su pasimėgavimu pasakojo Lietuvos istoriją, rengė išvykas į Panemunės pilį, tvarkė mokyklos aplinką ir net kartu su vaikais mokyklos kieme augino daržoves valgyklai. „Tai laikas, kai jaučiausi laisva tarsi paukštis, nes laikai keitėsi, galima buvo pasakyti daugiau ir išsamiau, duoti mokiniams tai, kas anksčiau buvo uždrausta.“

Didžiausia nepagarba mokytojo profesijai O. A. Macevičienė laiko korepetitorių paslaugas. „Mano laikais mokytojai klasėje dirbdavo ne tik su geraisiais mokiniais – aiškindavo pamoką taip, kad visi suprastų, ir kartodavo tiek kartų, kiek reikėdavo. O jei vaikas nespėdavo, ateidavo padirbėti po pamokų. Nekildavo net minčių už tai paprašyti atlygio. Kaip galima imti iš vaikų pinigus už pamokas, jei už tai gauni atlyginimą?“ – piktinasi mokytoja.

Po tėviškės kriauše

Pinigų, pasak O. A. Macevičienės, trūko ne tik jaunystėje – mokytojo atlyginimas niekada nebuvo didelis, bet darbštus žmogus rasdavo galimybių papildomai užsidirbti. Sūnaus šeima Aldoną išmokė auginti gėles. Pavasarį antrajame namo aukšte pražydindavo po 1000 tulpių, Vėlinėms šiltnamyje žiedus skleisdavo chrizantemos. Iš pradžių nejaukiai jausdavosi turgelyje pardavinėdama žiedus, ypač kai buvę mokiniai pavadindavo direktore. „Bet nebuvo blogai – visi pažįstami iš manęs pirkdavo gėles, pirmoji išparduodavau ir tulpes, ir chrizantemas“, – prisiminusi savo verslą juokiasi mokytoja.

Ant palangės sustatytuose loveliuose jau kalasi pirmieji žali daigeliai, antrą lapą leidžia mokytojos prižiūrimi pomidorai. Žaluma glosto širdį, skubina greičiau ateiti pavasarį. „Žolynai dygsta – jaučiuosi, kad dar gyvenu“, – sako devyniasdešimtmetį atšventusi moteris ir vėl sėda prie savo prisiminimų.

Kad anūkų vaikams paliktų žinią apie protėvių šaknis ir širdyje vis dar gyvas mieliausiosios Zanavykijos tradicijas, kad jie žinotų, kokias dainas dainavo prosenių tetos, kokius valgius jos gamino šventėms ir kaip kubile maudydavo savo vaikus. Kad po daugelio metų pajustų Aldonos kieme augančios kriaušės lapų šlamėjimą, jos vaisių saldumą ir karštomis vasaros dienomis teikiančią gaivą. Nes su kriauše, atvežta iš Liepalotų, jos tėtis atvežė ir ką tik įrengtoje sodyboje apgyvendino ypatingą Zanavykijos dvasią.

Augdama, šakodamasi kriaušė metė vis didesnį, vis gaivesnį pavėsį, bet Aldonai niekada neužstojo saulės, todėl jos gyvenimas šioje sodyboje buvo ir tebėra pilnas džiugaus bendravimo. Tik vis dažniau Aldona savo draugams primena, kad viskam, kas turi pradžią, yra ir pabaiga. „Man ši kriaušė kaip Grainio liepa: nulūžtų medis – neliktų ir manęs“, – tvirtina savo tėviškės niekada nepamirštanti moteris. Nes visi zanavykai anksčiau ar vėliau grįžta į Zanavykiją.

Daiva BARTKIENĖ