Kugelis – stalo karalius (4)

Nors kalbininkai žodį „kugelis” iš lietuvių kalbos žodyno bandė išmesti, bet iš žmonių kalbos jo niekaip neišmesi, nes to, ką mūsų krašto šeimininkės duonkepėse dideliuose puoduose kepa iš bulvių tarkių, plokštainiu tikrai nedera vadinti.Įvairiose šventėse ir mugėse, kur galima paskanauti kulinarinio paveldo valgių, turbūt nepraėjote pro Žindaičių „Karčiamą”, o gal ir eilėje teko pastovėti, nes prie šio kaimo moterų iškepto kugelio visuomet nusidriekia eilė. Šiandien „Trijų kampų” viešnios – žindaitiškės Irena Pužeckienė, Silvija Pužeckaitė ir Aušra Žebrauskienė. Kalbėjomės apie daug ką ir, žinoma, apie kugelį.

Kaimo žmogus, anot I. Pužeckienės, bėgte bėga, bet Žindaičių kaimo moterys ištaiko laiko ir bendruomenės reikalams, ir tiesiog susėdusios pasišnekėti. „Bulviakasio audra kaime jau pasibaigusi. Dabar visi kasa mechanizuotai – su bulviakasėm, kai kas ir su kombainais. Arkliai jau išnykę”, – sako Irena, nors Pužeckų ūkyje gyvena ir arklys – jis iš laukų veža bulves. Ir Irena su dukra Silvija, ir Aušra Žebrauskienė tvirtino, kad derlius šįmet neblogas – bulvės vidutinio dydžio, bet labai daug iš kero biro.

„Bulvės – pagrindinis maistas kaime. Kiek daug patiekalų gali iš jų padaryti!” – tvirtina Irena, ir visos trys moterys pradeda vardyti ir pasakoti, kaip ir ką iš bulvių gamina. Pasakoja, klausosi ir dar viena kitos išklausinėja – nors gaminti visos mėgsta ir moka, bet ir kitos patirtis įdomi ir gali būti pritaikoma savoje virtuvėje. Prisimena ir primirštų, senokai ragautų valgių, pavyzdžiui Irenos mamos Bronės Bastienės keptas „lepioškes”. Pavadinimas irgi nelietuviškas, bet juk ir žodžiai, ne tik valgiai, yra mūsų paveldas. „Kepdavo skardoje, kaip mes vadiname – blėtelėje, ant kopūstų lapų, paskui į dar šiltą duonkepę supildavo džiovinti obuolius”, – prisimena Irena, o Silvija pažada išklausinėti močiutę ir užrašyti receptą – ne tik sau, bet ir „Šviesos” skaitytojams.

Skaniausias kugelis – keptas krosnyje, bet kai jos nėra, išmoninga šeimininkė išeitį randa. A. Žebrauskienė gardų kugelį kepa gilioje keptuvėje su dangčiu. „Tešlą paruošiu kaip bet kokiam kugeliui”, – sakė Aušra, o paprašyta patikslinti nustebo – ar gali kas nemokėti? Ji pati maisto gaminimo paslapčių mokėsi tuomet buvusioje Viešvilės profesinėje mokykloje, kur teorijos buvę visai mažai, o didžiąją mokslų dalį mokinės dirbdavusios įvairiose maitinimo įstaigose – ten virėjos greitai suprasdavo, kurios merginos tikdavo maistą ruošti, o kurios – tik indus plauti. Mokymo meistrė Aušrą vesdavosi kartu ruošti vaišių į vestuves. Toks mokymas – pats vertingiausias, ir dabar Aušra virtuvėje beveik nieko nesveria ir nematuoja, tiesiog žino, ko ir kiek įdėti, kad būtų skanu.

Taigi ir nepasako, kiek bulvių kugeliui nuskusti, tik primena nusunkus tarkius nepamiršti sudėti krakmolo. Kad tarkiai būtų baltesni ir puresni, o kugelis – skanesnis, deda grietinės. Keptuvėje paspirgina lašinių su svogūnais, dar prideda sviesto ar kitokių riebalų, pavyzdžiui, paukštienos taukų („Kugelio riebalais nepagadinsi”, – įterpia Irena.), druskos, pipirų ir kitokių prieskonių, įpila pieno ir viską užvirina. Pila ant tarkių, gerai sumaišo ir – į keptuvę. Kepant irgi pamaišo, o jei nori, kad būtų su plutele, baigiant kepti maišyti nebereikia. Baigusi kepti sudeda į molinį dubenį, uždengia, kad dar pašustų. Bet dažniausiai, kol iškepa antra keptuvė, pirmąją šeimyna jau būna suvalgiusi.

Cepelinus moterys verda bent kartą per savaitę ir – ne mažiau kaip šešiasdešimt, nes kitą dieną pakepinti jie dar skanesni. I. Pužeckienė pasakoja, kad kol neperėmė anytos recepto, cepelinų vidun dėdavo tik virtą mėsą arbą varškę. Bet su žalios mėsos faršu, į kurį prideda svieste pakepintų svogūnų, cepelinai dar gardesni. „Tik mėsa turi būti su riebaliukais, o į išsunktus tarkius dedu mažiau virtų bulvių, kad cepelinai būtų kietesni ir ilgiau verdant netižtų”, – patyrimais dalijasi Irena. O į keptus cepelinus – tokius išmokusi iš mamos kepa Aušra – tinka tik varškės arba virtos mėsos įdaras.

Skanu ir bulviniai blynai – su grietine ar su obuolių ir bruknių koše, bet nieko nėra skaniau už kugelį. Keletą metų Žindaičių moterys savo kugeliu vaišino „Panemunių žiedų” šventės Raudonėje svečius, tad tą nepaprastą skonį žino daug ne tik mūsų rajono, bet ir visos Lietuvos žmonių. Nors kulinariniame pašnekesyje Žindaičių bibliotekoje nedalyvavo Birutė Petraitienė, kuri, pasak kitų, yra to kugelio kepimo „varikliukas”, ji perdavė linkėjimus „Trijų kampų” skaitytojams ir sakė: „Kad būtų skanu, be pipirų, česnakų, svogūnų, druskos ir kitų prieskonių, reikia įdėti kuo daugiau meilės. Ir ruošiant kugelį, ir kepant – galvoti apie žmones, kuriuos vaišinsi, ir tikėti, kad jiems bus gera ir skanu.” Dar Birutė pridėjo, kad kiekviena šeimininkė turi savo paslapčių, kaip ką paruošti. Neišdavė paslapčių ir svarbiausia Birutės pagalbininkė A. Žebrauskienė, turbūt nebūtų pasakiusios nė Irma Kimutienė, Reda Venckienė, Lijana Bietkienė, Daiva Danielienė ir kitos, kurios per naktį krosnyse šutusį gardėsį vos spėja dalyti šventės svečiams, negailėdamos nei padažiuko, nei šypsenų.

„Ir ne dėl pinigų moterys tą kugelį kepa, pardavusios beveik visus pinigus atiduoda į bendruomenės kasą renginiams. Joms malonumas, jos ilgai klega prisimindamos įvairius nuotykius per naktį kūrenant krosnis ir kepant kugelį”, – sako bendruomenės pirmininkė Silvija.

„Panemunių” kugeliui Žindaičių moterys nuskuta apie tris maišus bulvių, kuriamos visos Žindaičių duonkepės ir pernakt kepama. Paskui kruopščiai suvyniotas į patalus ir nuvežtas į šventę kugelis būna kaip ką tik iš krosnies ištrauktas. „Kas tokio nevalgę, paragavę užsisako iškart po dvi porcijas”, – teigia Aušra. „Skanu! Reikės savaitgalį kepti”, – pritaria Irena. O mes visi kugelio iš puodo galėsime paskanauti paskutinį rugsėjo šeštadienį Jurbarke, Derliaus šventėje, nes Jurbarkų seniūnijos kiemelis be Žindaičių moterų iškepto kugelio neįsivaizduojamas.

Danutė Karopčikienė