Elenai Kadziauskienei – 77-eri. Per netrumpą gyvenimą teko patirti visko, tačiau moteris sako niekada neprapuolusi, nes jai padeda Dievas. O ir žmonės aplinkui visi geri: „Matyt, turiu tokią laimę – visi man padeda, visuomet randu bendrą kalbą.” Nors nuo mažens buvo gabi, teturėjo galimybę baigti 4 klases, nes reikėjo dirbti. Tačiau Elena mėgo skaityti: „Daugiausia man davė knygos, jų esu perskaičiusi daugybę.”„Čia – mano pasididžiavimas”, – sako E. Kadziauskienė rodydama Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą. Prisiminimai apie Laisvės kovas nukelia Eleną į vaikystę. Nors moteris jau daug dešimtmečių gyvena Smalininkuose savo name, vyro Viktoro, dabar jau amžinatilsį, pastatytame, mintys ją neretai neša į vaikystės namus – Plientrakį, kaimelį Vertimų parapijoje, netoli Žirniškių.Plientrakio jau seniai nebėra. Tai, ką apie savo brangią tėviškėlę žino ir prisimena, E. Kadziauskienė aprašė ir pavadino „O buvo Plientrakis…”
O buvo Plientrakis …
Buvo Plientrakis tarp gūdžių miškų ir klampių didžiulių pelkių. Iš vienos pusės – Laukesų supelkėjęs ežeras, iš kitos – Karklotė, dar iš kitos – Skirpytė. Plientrakis – tartum salelė vidury pelkių. Iš vienos pusės buvo galima privažiuoti sausuma, iš kitos buvo trys žemės tiltai: žemėmis užpilti grioviai.
Pradžioje Plientrakis buvo viensėdis, ten gyveno Antanas Ausiukevyčius. Jo buvo stambus, trisdešimties desentinų žemės, ūkis – daug trobesių, didelis sodas, pilnas bičių avilių, tvartai pilni gyvulių, nuosavas miškas. Vėliau tą ūkį valdė jo sūnus Kazimieras Ausiukevyčius – mano prosenelis. Jis palaidotas Jurbarko senųjų kapinių kalnelyje. Paminklinis kryžius ir tvorelė pastatyta amžino atminimo Jurbarko klebono Kazimiero Marcinkevičiaus rūpesčiu. Pinigus paminklui atsiuntė sūnus Saliamonas, kuris gyveno ir dirbo girininku prie Novgorodo. Paminklą atnaujino ir dabar kapą prižiūri Kazimiero Ausiukevyčiaus provaikaitė Rūta Gulbinienė.
Kazimieras buvo vedęs Kotryną Endriukaitytę. Susilaukė keturių vaikų. Duktė Kotryna mirė jauna, Elzbieta ištekėjo už Simono Banaičio, Saliamonas išvažiavo Rusijon pas dėdę ir ten neblogai įsitaisė. Ūkį paveldėjo sūnus Aleksandras. Jis buvo vedęs nuo Sudargo Veroniką Endriukaitytę. Kurį laiką sėkmingai gyveno, susilaukė trijų sūnų: Antano, Vlado ir Aleksandro. Veronika anksti mirė nuo plaučių džiovos, tuo metu Lietuvoje labai paplitusios. Kurį laiką šeimininkavo sesuo Kotryna, bet ir ją, dar jauną, pakirto džiova. Ūkis liko be šeimininkės. Aleksandras ėmė ieškoti pačios ir nusižiūrėjo bažnyčioje gražią geltonkasę Marijoną Latvytę iš Kuturių kaimo. Atvažiavęs pirštis kalbėjo ir tarėsi tik su tėvu, o Marijoną mažai tekalbino. Tėvui Mykolui Latviui patiko būsimas žentas, nes neprašė dalies. Jam reikėjo tik šeimininkės. Marijona paklausė tėvo valios, ištekėjo už nemylimo žmogaus. Teko jai priprasti prie naujo gyvenimo. Aleksandras buvo geras žmogus, nepiktnaudžiavo degtine. Kartu važiuodavo į svečius. Marijona mokėjo daug dainų ir labai gražiai dainuodavo. Jie svečiuose būdavo laukiami.
Gražiai gyveno, sulaukė dviejų sūnų – Kazimiero ir Saliamono. Tačiau po penkerių metų Aleksandrą pakirto džiova. Marijona liko jauna našlė su penkiais vaikais, tik Kazimieras dvylikos metų mirė nuo gyvatės įkandimo.
Pralaimėję 1914 metų karą, atsitraukdami vokiečiai plėšė pasienio kaimus, atiminėjo gyvulius, grūdus ir visokį turtą. Iš Plientrakio ūkio atėmė keturis arklius, du darbinius jaučius, su kuriais ardavo žemę. Liko tušti namai. O čia plaučių džiovos palaužtas gulėjo vyriausias sūnus Antanas.
Didelę atimtų gyvulių bandą suvarė į Žirniškių kaimą. Už ganymą buvo atsakingas Adomas Gavėnia. Sužinojęs, kad Plientrakis apiplėštas, jis ryžosi Marijonai padėti. Sutarė, kad dvi karves įvarys į mišką, o Marijona jas parsigins namo. Buvo labai pavojinga. Vaikai bėgo iš paskos ir šaukė, kad mama neitų, nes ją vokiečiai nušaus. Kitos išeities nebuvo, nes karvės jau miške. Karves prižiūrėjusi vokietė vakare skaičiuoja – dviejų trūksta. Gavėnia, mokėjęs vokiškai, jai paaiškino, gal tos karvės į mišką nuėjusios, jis paieškosiąs. Netrukus tą bandą išvarė, taip ir liko. Marijonai tėvas davė arklį. Ūkis pamažu pradėjo atsigauti. Prisiaugino gyvulių. Vaikai paaugo, dirbo žemę ir vėl visko užteko.
Mirė Antanas. Likę trys broliai: Vladas, Aleksandras ir Saliamonas – suaugę ėmė kurti savo gyvenimą ir ta graži viensėdija buvo padalyta. Vladui ir Aleksandrui teko po 10 ha žemės, o jauniausiam – Saliamonui, kuris liko gyventi su motina – 15 ha. Pasidalijo ir mišką.
Vladas liko gyventi senojoje sodyboje, o Aleksandras ir Saliamonas, mano tėvas, statėsi naujus namus, kūrė naują gyvenimą. Deja, neilgai. Pirmasis nuo džiovos mirė Vladas, palikdamas jauną našlę ir dvi dukras: Salomėją šešerių metų, Genovaitę – trejų.
Mano tėvas Saliamonas irgi mirė jaunas, 29-erių, santuokoje išgyvenęs dešimt metų. Likom našlaičiais devynerių metų brolis Viktoras, aštuonerių – Vladas ir aš, Aliutė, – trejų. Buvau per maža, kad prisiminčiau savo tėvą. Likom su mama Petre ir močiute Marijona. Gyventi buvo sunku – ūkis apleistas, nes tėvas sirgo dešimt metų, lauko darbų dirbti nepajėgė.
Mano mamytei nebuvo laiko liūdėti, kuo greičiau reikėjo darbininko. Greit jai pasipiršo Balys Urbonas – stiprus, jaunas trisdešimtmetis vyras. Jis buvo tarnavęs Lietuvos kariuomenėje Kaune, Šančių ulonų pulke. Į raitelius skirdavo tik aukšto ūgio, dailaus sudėjimo vyrus. B. Urbonas buvo gimęs Raseiniuose, mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas. Tai jam labai pravertė vėliau, per karą, kai reikėjo susikalbėti su atėjūnais, ir ne kartą išgelbėjo iš bėdos. Mūsų gyvenimas greit pagerėjo. Patėvis dirbo žemę, laikėm daugiau gyvulių. Žiemą kirsdavo mišką, taip uždirbdavo pinigų.
1940 metų birželio 15 dieną Lietuva prarado nepriklausomybę.
Atėjo 1941-ųjų žiema. Po Kalėdų buvo daug sniego. Tėvas, parėjęs iš miško vakare, rado seniūno atneštą šaukimą į rusų kariuomenę vienam mėnesiui ir rytojaus dieną turįs atvykti į Vilnių. Visi labai nusiminėm.
Pasitaręs su mamyte, nutarė kitą rytą eiti į Tauragę, o iš ten važiuoti traukiniu. Kiek pailsėjęs, pusiaunaktį atsikėlė, apsirengė avies kailio kailinius, įsidėjo į maišelį duonos, lašinių, apsiavė chrominius batus ir išėjo į nežinią. Nežinojo, grįš ar ne. Tauragės geležinkelio stotyje rado likimo draugą Šuopį, juodu kartu nukeliavo į Vilnių.
Mums namuose taip lėtai slinko ilgas laukimo mėnuo. Laimė, tėvas sugrįžo. Jam pasisekė. Kurių vyrus pašaukė kiek vėliau – negrįžo. Jie buvo prijungti prie rusų kariuomenės.
Vėl gyvenome ramiai iki pavasario, kol vieną dieną į Plientrakį ant mažo juodo arklio atjojo rusų kareivis. Tėvukui jis prisistatė esąs politrukas ir rusiškai su juo kalbėjo. Pasakė, kad per keturias valandas čia mūsų neliktų nė gyvos dvasios. Tuoj pradėjome ruoštis. Tėvukas uždėjo ant vežimo ilgas kripes, kur veždavo šieną, pakinkė arklius. Į vežimą krovėme patalynę, drabužius, maistą. Išvažiavome tolyn nuo Plientrakio, nežinodami kur, palikę savo namus.
Važiuodami per Mantvilių kaimą sutikome žmogų, kuris paklausė, kur mes važiuojame? Tėvukas jam paaiškino. Žmogus pasakė, kad Mikutaičių kaime yra tuščias vokiečio repatrianto Oto Kureikio ūkis. Mes ten ir nuvažiavome. Ūkis buvo prastas, trobesiai seni, gyvenamojo namo vienas galas beveik nugriuvęs, o kitam gale buvo tik nedidelis kambarys ir virtuvė. Mūsų septynių asmenų šeimai buvo mažai vietos. Dar buvo gera klėtis, tai mes su močiute ir didesniu broliuku ten miegojome. Vasarą būdavo gerai, bet žiemą šalome. Su močiute miegodavom kartu, užsiklodavom plunksniniais patalais. Nebūdavo šalta, tik rytais patalai būdavo apšarmoję. Nesinorėdavo keltis, nes drabužiai buvo labai šalti. Greit apsirengdavom ir bėgdavom į kambarį, kur jau būdavo pakūrenta ir šilta.
1941 m. birželio 22 d. pamatėme skrendant vokiečių didžiulius juodus lėktuvus su baltais kryžiais. Buvo labai baisu, lėktuvai skrido labai žemai. Paskui Eržvilko vieškeliu pradėjo važiuoti mašinos, tankai, motociklai. Kai į mūsų kiemą atvažiavo motociklu trys vokiečių kareiviai, labai išsigandome. Tėvukas su jais kalbėjo vokiškai. Kai jie paprašė pieno, mamytė iš šulinio ištraukė „blekutį”. Atsigėrę mums, į juos spoksojusiems vaikams, davė po keletą vokiškų pinigėlių – pfenigių ir išvažiavo.
Taip mums Mikutaičiuose gyvenant antrus metus, grįžo šeimininkas Otas Kureikis. Per vasarą dar gyvenome kartu, o rudenį liepė mums išsikraustyti. Neturėjome kur eiti, nes iš seniūno sužinojome, kad mūsų namą nugriovė ūkininkas iš Dainių kaimo. Nugriauto namo medžiaga tebesanti ir ją galime atsiimti. Gerų kaimynų pagalba parsivežėm į Plientrakį. Nebuvo kada statytis, buvo ruduo. Mus priglaudė gerasis eigulys Mikas Šereikis. Gyvenom dviejuose kambariuose: jų keturi, o mūsų septyni žmonės. Taip per žiemą. O vasarą pradėjom statytis namą, nors ir nedidelį, bet ant savo žemės.
Gyvenome Plientraky, kol sugrįžo rusai ir vėl mus iš namų išvarė. Vėl važiavome į vokiečio ūkį, nes Otas Kureikis buvo pabėgęs Vokietijon. Mus rusai išvarė rudenį, tai ten gyvenę per žiemą pavasarį grįžome atgal į Plientrakį. Kureikynėje žiemą mus žiauriai apiplėšė rusų kareiviai. Atvažiavo naktį girti. Šuo ėmė loti. Tėvukas, pamatęs šviečiant prožektoriumi tvarte, nuėjo pažiūrėti. Kai patraukė tvarto duris, išvirto girtas rusas, griebėsi brauninko ir ko tik nenušovė tėvuko. Jis kalbėjo su jais rusiškai ir nesipriešino. Tada jie liepė atrakinti klėtį, kurioje buvo spinta su drabužiais. Turėjom daug gražių rūbų, nes mamytės du broliai buvo Amerike ir jai siuntė siuntinius. Tai tie rusai viską išnešė. Pasirodo, juos atvedė buvęs kaimynas dėl kažkokio pavydo.
1945 m. pavasarį, dar karui nesibaigus, rusų valdžia jau pradėjo leisti gyventi į Klaipėdos kraštą. Mūsų tėvukas pasiėmė gražų ūkį Antšvenčių kaime. Ten persikėlė gyventi, o mes (aš ir broliai Viktoras ir Vladas) likome su močiute tarp tų gūdžių miškų.
Prasidėjo partizanų kovos. Pas mus užeidavo Petro Paulaičio būrio vyrai. Daugelis jų buvo pažįstami su mano broliais, nes mokėsi Vertimų mokykloje. Vadino vieni kitus tikraisiais vardais, nors turėjo slapyvardžius. Naktį ateidavo partizanai, o dieną – stribai. Laimė, jie pas mus niekada nesusitiko. Tokiame pavojuje išgyvenome iki 1949 m. rudens.
Vieną dieną pas mus atėjo Smalininkų stribai. Brolis Vladas buvo namie. Paprašius dokumentų, brolis padavė pasą, o karinio bilieto neturėjo, nes nebuvo šauktas į rusų kariuomenę. Stribų vyresnysis, Sivochinas, išsivarė brolį pas „načialniką” išsiaiškinti.
Kitą dieną nesulaukėme brolio sugrįžtant, tad aš su pussesere Danute vežėme maisto į Smalininkus. Grįždamos atgal netoli namų sutikome stribus. Jie važiavo dėdės Aleksandro vežimu ir arkliais. Vežime gulėjo kažkoks stribas. Stribai buvo pikti, labai išgąsdino mūsų arklį ir mudvi su vežimu atsidūrėme krūmuose, nes kelias buvo siauras. Stribai paskui vežimą varėsi mano vyresnįjį smarkiai sumuštą, surištomis spygliuota viela už nugaros rankomis brolį Viktorą. Jis manęs paprašė, kad surinkčiau maišus (tų maišų neradau – surinko stribai), nes Viktorą paėmė iš lauko, kai jis kasė bulves.
Močiutės tuomet nebuvo namie. Atvarę brolį į mūsų kambarį, apvertė spintą, jį paguldė. Mušė, badė geležiniais strypais iki sąmonės netekimo, paskui pylė ant jo vandenį. Kai Viktoras atsigavo, stribų leitenantas Timinskis vėl norėjo tęsti egzekucijas, trenkė automato buože į krūtinę. Automatas buvo užtaisytas ir stribas pats persišovė. Jį pagydė gydytojas Jonas Naujokaitis. Bet po metų Timinskis pats nusišovė. Mačiau pašarvotą žydų mokykloje prie karių kapinių. Tose kapinėse jis ir palaidotas.
Taip buvo areštuoti mano broliai – be kaltės kalti. Jurbarko stribyne jie buvo smarkiai kankinami. Lapkričio mėnesį brolį Viktorą įmetė į karcerį – rūsį, pilną vandens, su vienais apatiniais drabužiais. Reikalavo, kad pasakytų, kur bunkeris, bet jis to pasakyti negalėjo, nes nežinojo. Rūsyje brolį laikė kelias dienas. Neištvėręs jis pradėjo daužyti duris. Buvo iškviestas daktaras J. Naujokaitis, kuris liepė išvesti iš karcerio.
Abu broliai buvo ištremti į Sibirą. Po septynerių metų katorgos grįžo, bet gyventi Plientrakyje jie nenorėjo, nes nebuvo darbo. Pusseserė Danutė su mama išvažiavo gyventi į Kaliningrado sritį. Likome vienos dvi su močiute Marijona. Nejauku buvo vidury gūdžių miškų, ir mudvi išvažiavome prie Smalininkų. Gavau valdišką kambarėlį, pradėjau dirbti. 1957 metais sutikau vyriškį, grįžusį iš Intos lagerio. Kiek padraugavę, pavaikščioję Smalininkų uosto pylimu, susituokėme. Vyras Viktoras buvo darbštus, vis rasdavo darbo. Po dvejų metų gimė sūnus Rimantas.
Prieš ketvertą metų sūnus Rimantas mane kartu su pusseserėmis Danute ir Rūta nuvežė į Plientrakį. Rūta negalėjo patikėti, kad miške, kur medis prie medžio, buvo mūsų Plientrakio sodybos. Kad čia gyveno žmonės, dirbo žemę, ganėsi gyvuliai. Tik du galingi ąžuolai ir storakamieniai maumedžiai mena anuos laikus. Plientrakio jau nebėra.
Elena Ausiukevyčiutė-Kadziauskienė
Apie šią „ponią” nieko gero negaliu pasakyti. Skaitant šį straipsnį širdis srūva krauju ir labai pikta. Gal jai Dievas ir padeda, tačiau už ką? Už tai, kad kelių žmonių gyvenimus pavertė pragaru? Čia jau be komentarų…