Kai po tuo pačiu stogu – ir šeimos namai, ir verslas, visas gyvenimas gali virsti nepabaigiamu darbu, be prošvaistės, kad kada nors užsidirbsi atostogų. Bet Audronė Vaivadienė sako, kad tai negresia, jei tik atskiri savaitgalius nuo paprastų dienų, o per atostogas išvažiuoji į tolimą kelionę pakabinęs spyną ant namų, kuriuose ir gyveni, ir dirbi, durų.
„Šiame name apsigyvenome beveik prieš dešimtmetį, bet vis tebesikuriame”, – sako Audronė, rodydama į kuklią viryklę savo namų virtuvėje, bet dėl to nesiskundžia, nes nėra iš tų moterų, kurios vienintelis tikslas būtų prikimšti šeimynos pilvus. Papietauti galima ir kavinėje, visa šeimyna mėgsta ryžius, o savaitgalio kugeliui ir pyragams kepti Audronės užsakymu namo rūsyje stovi kaimiška krosnis.
Visa, kas susiję su dizainu,- Audronės vyro Arūno sritis. Audronė juo pasitiki, nes jis specialistas. Namo viduje – daug akmens ir metalo. „Arūnui atrodo, kad šios tvirtos medžiagos itin tinka interjerui. Nesiginčiju”, – sako Audronė, bet kad būtų šilčiau, ji augina gėles. Ypač graži – didžiulė kaip kupeta baltais žiedeliais apsipylusi chrizantema, jau keletą metų vasarą bujojanti kieme, o žiemoti persikraustanti į šeimos svetainę.
„Noriu turėti šiltnamį, jame auginčiau gėles, o tvenkinyje netoli namo – vandens lelijas, – sako Audronė. – Man patinka žemės darbai, laukiu pavasario, kad galėčiau rankas į žemę panerti.” Aplinkos dizainą kuria ji – sodina gėles, žydinčius krūmus, tik sakė nemėgstanti tų naujoviškų, brangių – mielesni nuo seno prie sodybų augantys augalai. Pakelę į namus moteris apsodino alyvomis – gražu, kai jos pavasarį sužaliuoja ir sužydi.
Prie namų Audronė veisia sodą, kuriame ne vien gausų derlių vedantys medžiai, bet ir rojaus obuoliukais apsipilančios obelaitės – tik todėl, kad labai gražu. Sode gyvena mėlyngalvė zylutė, pastogėje įsikūrė kielė, namus nusilipdė kregždės. „Mūsų paukščiai”, – meiliai vadina Audronė, kasmet įkelianti jiems po inkilą. Paskui mamą po sodą ir gėlynus vaikšto mažoji dukrelė Enona, klausinėdama gėlių vardų – gal ir ji iš mamytės išmoks skiepyti obelis, kaip Audronė kadaise išmoko vaikščiodama paskui savo tėtį.
Vaivadų šeimoje – dvi dukros. Vyresnioji, Vaiva, pasak mamos, labiau į tėtį – mėgsta piešti, individualistė, tvirto būdo – ji visada žino, ko nori ir ko nenori. Mažajai davė vardą, kurį Arūnas Vaivada sugalvojo savo dizaino įmonei – Enona, skambų, kilusį iš graikų mitologijos.
Žiūrėdama pro svetainės langą Audronė mato savo tėviškę anapus Nemuno, bet sako, kad jai labai patinka ir Skirsnemunėje. „Žmonės čia geri, mane myli. Gerai jaučiuosi,- sako moteris, kuri ne tik nesišalina bendruomenės, bet pati į ją eina. Ji eina į renginius, dalyvauja bendruomenės tarybos veikloje – nes įdomu, plečiasi pažinčių ratas, nes jai svarbu ir smagu prisidėti prie bendrų reikalų sprendimo. A. Vaivadienė administruoja Skirsnemunės kaimo bendruomenės internetinį puslapį. Prieš porą metų savo iniciatyva ėmėsi to darbo, tuomet nelabai mokėdama, kaip ir ką daryti, bet prisipirko knygų, studijavo, pati viską atrado, todėl dabar gali ir kitiems patarti ir padėti.
„Susikaupia didelis noras ką nors gražaus padaryti”, – sako Audronė apie valandas, praleistas su širdžiai mielu rankdarbiu – tuomet greitai numezga megztinį, panašų į matytą kažkokios Švedijos parduotuvės vitrinoje, ar didžiulę staltiesę, nes taip jauku apdengti ja stalą, prie kurio susėda šeima. „Užsikrėtusi” karpiniais kartu su dukrelėmis triūsė, kol virtuvės sieną papuošė du mamos paveikslėliai, o mergaitės savaisiais apklijavo langą – gražu!
Tas valandas Audronė vadina pavogtomis. Iš ko? Gal iš darbo, nes Audronė kartu su vyru dirba šeimos įmonėje „Enona dizainas”, o įmonė – tame pat name, kur jie ir gyvena.
Gerai ar nelabai, kai darbas ir namai – po tuo pačiu stogu? „Yra ir privalumų, ir trūkumų, – sako Audronė. – Sunkiau buvo, kai nemokėjome atskirti šeštadienių ir sekmadienių. Žmonėms atrodo, kad, jei dirbi namie, tai ir darbo laikas neribotas, o kai verslas nuosavas, ir atsakyti neišeina.”
Įmonėje, kuriančioje ir gaminančioje reklamas bei užsiimančioje automobilių dizainu, darbo netrūksta. „Arūnas dirba profesionaliai, imasi ir tokių darbų, ko niekas kitas nedaro, todėl užsakovų atvažiuoja iš įvairių vietų, – sako A. Vaivadienė ir prisipažįsta, kad jai dažniausiai tenka ypač didelio kruopštumo reikalaujantys darbai.- Bet man smagu, kad niekas kitas nepadaro, o aš padarau.”
Kai besišnekučiuojant apie darbus – ir tuos, iš kurių šeima duoną valgo, ir apie dirbamus pavogtomis valandomis, – Arūnas pasiūlo arbatos, šalia garuojančių puodelių pastatomas kompiuteris ir žiūrėdami daugybę nuotraukų tarsi pakartojame Vaivadų šeimos atostogas. Kelionės – šeimos tradicija, sugalvota Arūno, bet visa šeima jai pritaria, džiugiai ruošiasi kelionėms, o sugrįžę svajoja apie kitas atostogas.
Visas Vaivadų keliones sieja kai kas bendro – jie iš anksto žino kelionės tikslą, vengia turistų nuzulintų kelių, bet nevengia pasukti, anot Arūno, šunkeliais, nes žino, kad jais važiuodami gali atrasti įdomiausių dalykų. Ir niekada namo negrįžta tais pačiais keliais.
Pirmoji kelionė buvo į Ščeciną – aplankyti lenkaitės, su kuria Arūnas kažkada susirašinėjo esperanto kalba, šeimą. Iš Ščecino nuvažiavo ir į Berlyną, mat netoli, o grįždami apvaikščiojo Malburgo pilį, kurioje kryžiuočiai buvo įkalinę Lietuvos kunigaikštį Vytautą. Pabuvę Malburgo pilyje skirsnemuniečiai susidomėjo istorija, perskaitė Petro Duisburgiečio kroniką, kurioje rašoma ir apie Skirsnemunę.
Kelionės į Kroatiją tikslas – Dubrovniko kurortas prie Adrijos jūros. Prabuvo ten savaitę – lepinosi mėlynos jūros bangose, apžiūrėjo vietines įžymybes. Kraupoka buvo vaikščioti į paplūdimį pro netoliese buvusią Jugoslavijos prezidento vilą – kulkų išvarpytos namų sienos mena neseną karą tame regione. Grįždami suko per Bosniją ir Hercogoviną, vinguriavo kalnų serpantinais, kur prie kiekvieno posūkio regėjo bauginančius užrašus – „Užminuota”. „Kai ieškai nuotykių, jų ir randi”, – sako A. Vaivada.
Būna ir ne tokių ekstremalių nuotykių, sakykim, vieną dieną išsimaudyti net trijose jūrose – Egėjo, Marmuro ir Juodojoje. Taip buvo kelionėje į Turkiją. Ši kelionė, ko gero, pati įspūdingiausia. Besiruošiančius automobiliu į Turkiją juos daug kas baugino, esą Azijoje labai sudėtinga vairuoti. Po kelionės Arūnas iš savo patirties teigia, kad eismas keliuose ten pagrįstas pagarba – pirmumas teikiamas automobiliams su užsienietiškais numeriais, seniems vairuotojams. „Nėra nei policijos, nei ženklų, nei avarijų”, – sako Arūnas.
Didžiausią įspūdį paliko Troja. „Turkai ją puoselėja dėl turistų paliekamų pinigų, bet negerbia, nes Troja – ne jų istorija”,- dalijasi pastebėjimais keliautojai. Patriotizmą turkai demonstruoja daugybe įvairiose vietose kabinamų valstybinių vėliavų, o nuo nužiūrėjimo saugosi turkišku talismanu – mėlyna stikline akimi.
Šiais metais šeima vėl pasirinko atostogoms Kroatiją ir, kitaip nei kitais kartais, kiek daugiau komforto, nes pirmą kartą vežėsi mažąją dukrelę – keturmetę Enoną. Pasak Arūno, šįmet buvo turistinė-pažintinė-kulinarinė-nuotykinė kelionė. Jos maršrutą kiek pakoregavo lietus – teko atsisakyti Austrijos ir iškart vykti į Kroatiją, kur pramogavo laivu plaukiodami po salas. Bet nė vienos jų kelionės tikslas nebūna tik pramoga – šįmet tikslas buvo apžiūrėti Kutna Hora Čekijoje bažnyčią, kurios interjeras padarytas iš žmonių kaulų. Dar aplankė Veneciją, o grįždami sustojo prie didžiausio Europoje Balatono ežero.
„Tokios mūsų atostogos”, – sako sutuoktiniai, kai kompiuterio ekrane pasirodo paskutinioji kelionių fotografija.
Geras dalykas yra atostogos. O po jų labai gera sugrįžti namo, kur po vienu stogu – gyvenimas ir darbas, kur stiebiasi dukros ir šakojasi sodo medžiai, kur saugu ir jauku ir žmonėms, ir paukščiams.
Danutė Karopčikienė
