Gera pažinti laimingą žmogų. Su tokiu pabendravęs įsitikini, kad ne taip ir blogai mūsų Lietuvoje tiems, kurie laimės nelinkę atidėlioti ateičiai – kai pasibaigs krizė, pasikeis valdžia ar išloš „aukso puodą”. Pasikliaudami savimi ir artimaisiais jie gyvenimo pamatus kloja gimtojoje žemėje ir kantriai triūsdami augina savo laimės rūmą, mielą patiems, džiuginantį ir kitus. Paulių kaime su šeima gyvenanti Aurelija Gedminienė be jokių išlygų teigia esanti laiminga.
Aurelija svetingai atveria namų duris, o mažosios dukrelės Ausmėja ir Gabija, linksmai čiauškėdamos, kaip skaniai verda jų mamytė ir močiutė, kviečia prie stalo. Paskui ant to paties stalo atnešami nuotraukų albumai. Jauna šeima Kalėdoms pasidovanojo fotoaparatą, juo užfiksuoja savo kasdienius darbus, šventes, keliones.
„Čia mūsų ūkis, čia mes dirbame”, – sako šešiametė Ausmėja, o dvejų metukų Gabija nuotraukose piršteliu vis rodo tėtį. Aurelija ir Rolandas Gedminai – jaunieji ūkininkai, savo 160 ha ūkyje augina grūdines kultūras.
Turbūt sunku jaunai moteriai būti ūkininke? „Aš nejaučiu, kad gyvenu sunkiai. Sunkiau, ko gero, mano vyrui – jis daug dirba ir per šalčius, ir per karščius. Žiemą, kai ūkyje darbų mažiau, Rolandas dar įsidarbina miške”, – Aurelija džiaugiasi ir didžiuojasi savo vyru – už jo stiprių pečių ji ir dukros yra saugios ir mylimos.
Su būsimu vyru Aurelija susipažino šokiuose, tuomet dar tebesimokė vidurinėje mokykloje. Paskui mokėsi smulkaus verslo organizatorės specialybės Raseiniuose, o 20-ies ištekėjo. „Buvo šiek tiek baugu, juk šeima – didelė atsakomybė, – prisimena dviejų dukrų mama. – Dėl vyro abejonių neturėjau, nes per dvejus draugystės metus pažinau Rolandą, bet gyvendamas atrandi daug daugiau.”
Jauna moteris atviravo mylinti savo vyrą už tai, kad jis rūpestingas, atsakingas, geras tėtis dukroms. Dėl jo darbštumo, gabumų technikai, meilės žemei Aurelija, vyro įkalbinėjama, nesunkiai sutiko tapti ūkininke, nors jau augindama pirmagimę studijavo Kauno kolegijoje verslo vadybą. Vyresnis, jau miręs, brolis ir seserys gyveno mieste, tad ir Aurelija svajodavo būti miestietė. Bet A. Gedminienė teigia nesigailinti svajonės ir to, kad pasiliko gimtinėje.
„Jei dabar reikėtų pradėti ūkininkauti, būtų sunkiau, – mano jaunoji ūkininkė, – bet tik todėl, kad dabar sunku gauti nusipirkti žemės.” 2005-aisiais metais Gedminai pradėjo ūkininkauti Rolando gimtajame Skirsnemuniškių III kaime. Už savo pinigus pirko žemės, technikos. Po metų gavo Europos Sąjungos fondų paramą, įsigijo žemės ūkio inventoriaus. „Dabar imant paramą reikėtų nemažai pridėti savo pinigų, be paskolų neišsiverstume. Turime nemažai žemės ūkio technikos, tik reikėtų ją atnaujinti, bet nusprendėme tai daryti vėliau, nes paskolų imti nenorime, – samprotauja Aurelija. – Nemažai iš ūkio gaunamų pajamų reikia vėl įdėti į ūkį, bet lieka ir sau.”
O ar nebūna taip, kad kai reikia pirkti žemės, traktorių ar dar ką nors ūkiui, Aurelijai labiau norisi kailinių? „Kiekvieną sezoną nebūtini nauji kailiniai, dabar svarbiau yra ūkis”, – atremia Aurelija „provokaciją” ir tikina, kad su vyru nei dėl ūkio, nei dėl ko nors kito nesipyksta, o nuomonių skirtumus visada suderina šnekėdamiesi. Nors Rolandas už Aureliją keleriais metais vyresnis, bet ne viršesnis – jų šeimoje priimta tartis visais klausimais.
O atostogos? Atostogų ūkininkams, žinoma, niekas neskiria, ir jeigu nesugebėsi susiplanuoti darbų, gali likti ir neatostogavęs. Jauniesiems Gedminams užtenka laiko ir giminaičius aplankyti, ir su draugais susitikti. Net ir vasarą, kai darbas darbą veja, jie linksmai švenčia mamos ir abiejų mergyčių gimtadienius ir net nuvažiuoja į pajūrį. Jie lanko žemės ūkio parodas, dalyvauja ūkininkų šventėse.
Ir poilsiauja, ir pramogauja, ir dirba visa šeima kartu. Mažosios Gedminaitės rodo nuotraukas ir pasakoja, kaip smagiai jie visi rinko akmenis savo ūkio laukuose, o Ausmėja pasigiria, kad mamytė ir jai leido pavairuoti traktorių. Per didįjį darbymetį, kai trūksta darbo rankų, Aurelijai tenka sėsti už traktoriaus ir net kombaino vairo, todėl nusprendė įsigyti traktorininko pažymėjimą ir dabar savaitgaliais lanko kursus Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje.
Aurelija pastebėjo, kaip vyrai į ją, vienintelę moterį traktorininkų kursuose, iš pradžių žiūrėjo nepatikliai. „Vėliau, matyt, suprato, kad ne dėl popieriaus čia važinėju – man įdomu ir reikia to, ko kursuose moko. Aš ir iš kursus lankančių vyrų kai ko pasimokau – jie turi praktinės patirties, o Smalininkų dėstytojai – geri specialistai ir labai nuoširdūs, geranoriškai perteikia mums savo žinias”, – džiaugiasi Aurelija kursų nauda ir tuo, kad kai prireiks, be baimės galės vairuoti – šiuolaikiška moderni technika nesunkiai paklūsta moters rankoms.
Netrūksta namie ir moteriškų darbų. „Dėmesio reikia dukroms. Rudenį Pauliuose jau nebebus mokyklos, pirmaklasę Ausmėją teks vežioti į Šimkaičius. Mažoji prašosi į darželį – jai patinka draugauti su vaikais”, – pasakoja moteris. Pavasarį Aurelija sodins daržoves, augins braškes, paršiukus ir viščiukus. „Krizė, – juokiasi jaunoji ūkininkė, – o iš tiesų todėl, kad labai skanu turėti savo.” Didysis Aurelijos pomėgis yra gėlės – jų, įvairiausių, pilni kambariai, o vasarą klesti gėlynai aplink namus.
Savo namų jaunieji Gedminai dar neturi, jie draugiškai gyvena dideliame Aurelijos tėvų – Danutės ir Alfonso Vytauto Žutautų name. Į pokalbį įsiterpdama Danutė Žutautienė vis pagiria žentą už darbštumą, žalingų įpročių neturėjimą, taip, be abejo, džiaugdamasi, kad jos jaunėlės gyvenimas toks gražus.
„Čia mano vyro svajonė”, – rodo Aurelija Rolando, sėdinčio už traktoriaus „Fendt” vairo, nuotrauką iš pernykštės „Agrobalt” parodos. O apie ką svajoja Aurelija? „Aš esu laiminga, nes turiu gerą vyrą, puikų dukrų tėtį, esame sveiki. Ir materialine prasme jau daug turime – žemė, kuriamas ūkis. Apie ką svajoju? – perklausia Aurelija ir tuoj atsako, – aš labai noriu, kad tas ūkis nežlugtų – daug investicijų į jį įdėta. Ir ne tik piniginių.”
„Tėtis myli mamytę, prisiglaudžia ir myli”, – sako šešiametė Gedminų dukrelė Ausmėja. Meilės sušildyti auga gražiausi daigeliai – gėlės, dukros, svajonės…
Danutė Karopčikienė
